EKONOMIKA
11 23. Lietuvos ūkio raidos perspektyvos
Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė
Lietuvos ūkio ištakos
Pradiniu Nepriklausomybės laikotarpiu ūkio perorientavimas sukėlė vieną didžiausių gamybos nuosmukių Vidurio ir Rytų Europoje, tame tarpe Lietuvoje. Žemės ūkis, būdamas antras iš pagrindinių Lietuvos ūkio sektorių, pereinamuoju laikotarpiu nuo 1994 m. pastebima jo dalies BVP mažėjimo tendencija. Sparčiai vykdant privatizavimą ir atkuriant nuosavybės teises į buvusį valstybinį turtą, gamyba buvo suskaidyta į mažus vienetus arba visiškai sunaikinta dėl to sumažėjo produktyvumas. Sumažėjus gamybai, užimtumas pradžioje visų dirbančiųjų. sumažėjo nežymiai, bet vėliau augo bedarbių gretos.
Pramonė ir toliau lieka Lietuvoje svarbiu ūkio sektoriumi, nors jos dalis BVP sumažėjo nuo trečdalio 1990 m. iki mažiau negu penktadalio. Pramonės darbuotojai sudaro apie vieną šeštąją visos darbo jėgos. Svarbiausios šakos yra maisto produktų pramonė apie 30 proc. ir naftos perdirbimo produktų pramonė 12,3 proc. Žaliavų ir energijos kainoms priartėjus prie pasaulinių kainų, stambiųjų, energijai imlių apdirbamosios pramonės įmonių sąnaudos labai išaugo, kartu šios įmonės prarado kai kurias buvusias tradicines rinkas. Pereinant nuo buvusios energijai imlios produkcijos gamybos prie struktūros, kuri remiasi pažangiomis technologijomis ir Vakarų rinkų paklausa, sektorius restruktūrizuojamas, tačiau ne visiškai sėkmingai.
Dabartiniu laikotarpiu Lietuva yra ekonomiškai silpna, išplėtojusi didele dalimi neracionalios struktūros bei atsilikusių technologijų pramonę ir labai stokojanti kapitalo žemės ūkio šalis. Didžioji dalis jos stipriųjų savybių vis dar tebėra potencialioje būsenoje.
Lietuvosperspektyvas pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime sudaro tradiciškai gyvybingas ir neblogas gamtines sąlygas turintis žemės ūkis, geografinės padėties sąlygotos transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybės. Lietuva turi patenkinamas, o ateityje gal turės ir geras sąlygas turizmui, pirmiausia trumpalaikiam.
Kol kas tik kaip ekonomine Lietuvos stiprybelaikytina gyvenviečių ir bazinės bei gamybinės infrastruktūros išsidėstymo šalies teritorijoje tolygumo užtikrinimas. Nors dabartiniu metu ši savybė neteikia jokio pranašumo, bet ateityje turėtų pradėti aiškėti jos pranašumas – visos šalies teritorijos apgyvendinimo tolygumui teikiantis nepalyginti geresnių galimybių daryti investicijas tiek kai kurioms naujoms, tiek tradicinėms ekonominės veiklos rūšims, išplečiantis galimybes teikti lengvatas užsienio investuotojams.
Neabejotina Lietuvos potencialia galia yra tai, kad Lietuvai esant ES nare, veikia Europos Bendrijos finansinė ir techninė parama, ženkliai išplėtusi investicinę veiklą mūsų šalyje pasireiškusią gyventojų struktūrinio užimtumo pokyčiais bei BVP augimo tendencijom ir mažėjančiu infrastruktūros bei žemės ūkio gamybos atsilikimu.
Lietuvos buvimas paribyje su didžiąja Eurazijos valstybe Rusija yra jos galimybė plėtoti megakontinento -Europos ir Azijos ūkinius ryšius, kurie artimiausiais dešimtmečiais neabejotinai intensyviai plėtosis. Visos Vidurio ir Rytų Europos šalys yra tokioje padėtyje kaip Lietuva, bet tai nereiškia, kad Lietuva čia negalėtų gauti savo dalies ar ir daugiau.
Kaupiasi santykinis Lietuvos verslo subjektų pranašumas šiuolaikinės verslovadybos ir rinkų pažinimo srityje potencialių partnerių Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane ir kitose Rytų Europos šalyse atžvilgiu. Skatintina tiesioginių investicijų šiose šalyse sklaida. Lietuvos tiesioginės investicijos Rytų valstybėse būtų laikytinos teigiamu indėliu į šalies bendrojo nacionalinio produkto kūrimą.
Lietuvos gyventojai pasižymi visuotiniu raštingumu, mokymosi įgūdžiais, gerovės kėlimo motyvacija, tačiau šiuo laikotarpiu pirmiausia pažymėtinas Lietuvoje technologijos darbuotojų kvalifikacijos nepanaudojimas dėl nepakankamo ir netolygaus buitinių paslaugų ir gamybos apimčių mąsto, neatitinkančio turimiems darbo ištekliams.
NorsLietuva turi laisvosios prekybos sutartį su ES, galiojančią nuo 1995 m., ir asociacijos Europos sutartį, įsigaliojusią 1998 m., verslo ryšiai su ES šalimis vis dar tebėra tik tradicinių formų – prekyba ir Vakarų ūkio subjektų investicijos ne tiek Lietuvai, kiek į jiems naudingiausius gamybinius projektus Lietuvoje.
Lietuvos rinka yra labai maža – ir dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, ir ypač dėl žemo pajamų lygio bei gyventojų mokumo, menko verslo ir vartotojų kredito išplėtojimo, todėl įėjimo į rinką motyvas užsienio investuotojams Lietuvos atveju labai silpnas ypatingai į gamybinį sektorių, išskyrus gana siaurą plačiai vartojamų prekių grupę tai telekomunikacijų, šilumos ūkio bei kitų vidaus rinkos segmentų, kuriuos galėtų sėkmingai vystyti vietos verslas be išorės investuotojų.
Prekybai ir gamybinei kooperacijai su kitomis ES šalimis nėra pilnai palankus ir išskirtinis kai kurių ūkio sektorių silpnumas, techninis ir struktūrinis atsilikimas. Tai pirmiausia pasakytina apie geležinkelių, sausumos, avio ir jūrų transportą bei žemės ūkį. Transportotechninės būklės atsilikimas lemia mažesnį nei potencialiai galimas Lietuvos dalyvavimo multimodaliniuose transporto koridoriuose mastą ir gaunamą naudą. Technologinis žemės ūkio atsilikimas užkerta kelią galimybėms išnaudoti Lietuvos potencialą žemės ūkio produkcijos bei maisto produktų gamybos ir eksporto srityse, ypač konkuruojant Eurazijos rytų valstybių rinkose. Abiejuose sektoriuose jų modernizavimui reikia didžiulių finansų ir laiko išteklių, todėl jų pertvarkymas turi būti strateginio ir pirmaeilio planavimo dalykas.
Lietuvospolitika tiesioginių užsienio investicijų atžvilgiu yra pasyvi, dabartinis jos turinys – perduoti į užsienio bendrovių rankas didelių investicijų reikalingas valstybines įmones komunalinio ūkio srityje, naftos produktų perdirbimo, turint gamybinę bazę, yra visiškai neracionalus. Tiesioginių užsienio investicijų skatinimas, eksporto potencialo didinimas, gamybos technologinio lygio kėlimas bei „plyno lauko“ investicijų siekimas kol kas menkas ir nerezultatyvus, kadangi visos iki dabar buvusios investicijos yra minusinės. Tai yra įvežamas kapitalas į šalį yra mažesnis, negu išvežamas.
Dabartiniai Lietuvos ūkio konkurenciniai pranašumai remiasi tik pigia darbo jėga, kartais ir pigesnėmis žaliavomis, taip pat patogia tranzitui geografine padėtimi.
Kol eksporto struktūroje vyraus strategiškai neperspektyvios prekių grupės kaip tekstilė ir jos gaminiai, kapitalui ir energijai imlios prekės, kaip žemės ūkio produkcija, šalies konkurenciniai pranašumai, išskyrus geografinę padėtį, nėra perspektyvūs, nes nėra konkurencingumą didinančių pastovių vidaus išteklių.
Lietuvos energetikos sektoriaus sklaida
Kaip ir vidaus ekonominėje politikoje, taip ir išorės ekonominių ryšių politikoje svarbų vaidmenį vaidina strateginiai sprendimai energetikos srityje. Pastarųjų metų laikotarpis yra Ignalinos AE visiško uždarymo laikotarpis, koks II bloko uždarymo variantas bebūtų pasirinktas, ieškant atsakymo į klausimą bus Lietuva elektros energijos eksportuotoja ar turės tapti jos importuotoja? Grėsmė čia ta, kad ilgai liekant neapibrėžtai situacijai didėja tikimybė, jog bus priimti neoptimalūs sprendimai, paveikiantys ir Lietuvos užsienio prekybą elektros energijos eksportą arba importą.
Energetiniame sektoriuje galime būti sau naudingi naudodami saulę, vėją ir vandenį bei atliekų perdirbimą. Neperspektyviai skverbiamės į atominės energijos ir skalūninių dujų erdves, kur neturime nei konsoliduotų mokslinių tyrimų šiais klausimais, nei gamybos technologinių įrenginių, nei jiems reikalingų įengimo patirčių, būtino eksploatacijai kuro, o taip pat atliekų saugojimo ir tik padovanosime mažos Lietuvos teritorijos užterštumą ir dideles išlaidas ateities kartoms. Tokiomis sąlygomis išgaunama atominė energija niekada nebus konkurencinga užsienio rinkose, neturėsim pirkėjų ir netarnaus nei buitiniam sektoriui nei gaminamai produkcijai atpiginti. Chevron kompanijos bandymai žvalgyti Lietuvoje galimybes skalūninių dujų gavyboje buvo daugiau politikų siekių realizavimas, negu ekonominis išskaičiavimas. Šioje teritorijoje šiai kompanijai neefektyvi gavyba pagal mąsto ekonomiją nei laiko, nei teritorijos prasme.
Lietuvos technologinio atsilikimo likvidavimo neišvengiamumas
Reikia turėti galvoje, kad ūkio spartesnis už ES vidurkį augimas, koks jis bus per artimiausius 10–15 metų, galės trukti tik ribotą laiką. To priežastis – toks augimas orientuosis į laisvų, visiškai neužimtų, dalinai neužimtų bei perkeliamų iš perteklinėsdarbo jėgos sektorių darbo išteklių absorbavimą bei kapitalo investicijų didinimą ir bus beveik išimtinai pasaulyje jau pasiektų technologijų lygmenyje. Nors tai kels Lietuvos ūkio technologinį lygį, didins darbo našumą, bet visa tai galės trukti ribotą laikotarpį, galimai 10–15 arba kiek daugiau metų.
Dabar Lietuva atsiduria kitos problemos akivaizdoje, kaip prisidėti prie naujų technologijų kūrimo bei jų sklaidos; kadangi tik ją išsprendusi šalis galės būti tikra, jog ji neliks atsilikusi taip pat ir ekonomine prasme valstybių tarpe.
Siekiant Lietuvai sėkmingos integracijos į globalizuotą rinką, būtina orientuotis į globalizacija gamybos proceso atžvilgiu, kuris apima ir produktų gamybą, ir rinkas, ir investicijas. Gerokai mažiau išsklaidomi po pasaulį tik mokslo ir diegimo darbai – naujų pažangiausių technologijų kūrimas ir diegimas į gamybą. Kaip ir dauguma pasaulio valstybių, Lietuva neturi galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja bei jų eksportuotoja. Naujausios technologijos iš esmės kuriamos tik keliose pasaulio vietose, šalyse ar atitinkamuose jų aljansuose į kurių sudėtį mūsų šalis neįeina. Todėl naujų, technologijos pažangos atnešamų produktų tarptautinė prekyba ir toliau bus vykdoma produkto gyvavimo ciklu: 1) kai pradžioje naują produktą gamina ir eksportuoja jį sukūrusi šalis, visos kitos jį importuoja; 2) paskuiprie pirmojo eksportuotojo prisideda kitos išsivysčiusios šalys; 3) galop pagrindiniu to gaminio eksportuotoju tampa dinamiškos, besivystančios šalys, paversdamos išsivysčiusias šalis jo importuotojomis. Išsivysčiusios šalys tuo pat metu jau plečia dar naujesnio gaminio eksportą. Lietuva yra ir bus naujausių gaminių importuotoja, jos ekonomikos dalyvavimas naujausiose gamybos šakose galimas tik kaip dalinis – įsijungiant jai į tarptautinius naujų produktų gamybos junginius - klasterius.
Lietuvos vieta pasaulinėje rinkoje
Mažiau išsivysčiusių šalių, tokių, kaip Lietuva, dalyvaujančių intensyviuose prekių mainuose, visada laukia ekonominio atsilikimo užkonservavimo pavojus, kadangi prekyba sukuria gamybinės specializacijos sąlygas. Šalys - partnerės specializuojasi pagal išteklių pranašumą. Darbu turtinga šalis specializuojasi gaminti ir eksportuoti darbo imlias prekes, santykinai turtinga kapitalu šalis specializuojasi kapitalo imlių prekių gamyboje ir eksporte. Abi šalys turės naudos iš specializavimosi, pajamos ir gerovė padidės abiejose, tačiau prekyba sutvirtins vienos šalies specializavimąsi kapitalo imliose, tai paprastai sudėtingesnių technologijų, perspektyvesnių gaminių šakose ir kitos šalies specializavimąsi darbo imliose šakose, t.y. gaminant tokias prekes, kurių paklausa pasaulio rinkose didėja lėčiau nei perspektyviųjų šakų gaminių paklausa. Taigi pasyvus nevienodo išsivystymo lygio šalių dalyvavimas pasaulinės prekybos plėtroje įtvirtina, konservuoja atsiliekančios šalies atsilikimą dar ilgesniam laikui, jei nieko dėl to papildomai nebus daroma. Atsiliekanti šalis turi imtis specialių priemonių savo atsilikimui mažinti ir pirmiausia tapti atvira kapitalo judėjimui ir patraukli užsienio investicijoms, bet ne bet kokioms ir ne su bet kokia pasaulio šalimi. Dabar pastebimas atsitiktinis mėtymasis ir paieška partnerių bet kuriomis kryptimis. Niekur tokiu keliu nenueinama.
Lietuvos geografinė padėtis Europos bendrijos teritorijoje nėra gera. Įstojusi į ES Lietuva tapo jos periferija. Reikšmės turės ir Kaliningrado klausimo sprendimas – kiek Rusija bus linkusi intensyvinti srities ūkinius ryšius su kaimynais ir apskritai su ES šalimis. Tam ji turėtų keisti ligšiolinę savo strategiją Kaliningrado srityje. Lietuva turės imtis specialių pastangų, norėdama gauti naudos iš savo geografinės padėties. Ankstesnės ES raidos pavyzdžiai rodo, kad periferinė šalies – ES naujokės padėtis gali virsti jos pranašumu ar bent nustoti būti kliūtimi tik tada, kai šalis įstengia maksimaliai išnaudoti savo naująją padėtį ryšiams su trečiosiomis šalimis plėtoti.
Darbo problemų sprendimas
Lietuvai grėsme laikytina ir santykinai didelės darbingo amžiaus gyventojų dalies nuostata ieškoti darbo arba geriau apmokamo darbo kitose šalyse.Lietuvoje nesustabdys emigracijos, nes darbo užmokestis, nors ir didėdamas, Lietuvoje ilgai atsiliks – ir turės atsilikti, jei bus siekiama užtikrinti tvarų augimą, – nuo išsivysčiusių ES valstybių.
Žiūrint visapusiškai, darbingo amžiaus asmenų migracija turi daugialypes pasekmes. Šalims, iš kurių išvyksta darbingi gyventojai, sukeliami padariniai priklauso nuo to, koks yra išvykstančiųjų kvalifikacijos lygis. Jei išvyksta mažai kvalifikuoti darbuotojai, sumažėja nedarbas ir jo keliama socialinė įtampa, sumažėjusi pasiūla darbo rinkoje sukuria palankesnes sąlygas joje likusių darbuotojų atlyginimams, ima rastis užsienyje dirbančių asmenų pinigų pervedimų į šalį. Bendras rezultatas tokiu atveju, jei šalis tikrai nepajėgia trumpu laikotarpiu užtikrinti tokį augimą, kad būtų sukurta pakankamai darbo vietų, yra teigiamas, nors ir santykinai nežymus – šalyje atsiranda nedidelis nacionalinių pajamų prieaugis, o tos pajamos dabar tenka truputį sumažėjusiam gyventojų skaičiui. Tačiau, jei iš šalies išvyksta kvalifikuoti arba labai kvalifikuoti asmenys, rezultatas kitoks. Šiuo atveju šalies darbo jėgos kvalifikacinė struktūra pasikeis kvalifikacinio vidurkio mažėjimo kryptimi, žinių ir technologijų adaptavimas sulėtės, o tai gali imti trukdyti ir tiesioginių užsienio investicijų srautui į šalį; šalies augimo potencialas susilpnės. Tiesioginius nuostolius patirs ir šalies biudžetas, finansavęs visą ar žymią dalį tokių asmenų išsilavinimo.
Migracijos procesams yra svarbus struktūrinis veiksnys. Migruojančių asmenų sudėtis pagal jų kvalifikaciją specialių tyrimų duomenimis nustatyta, kad yra tendencija imigruojančių oficialiai asmenų kvalifikacijos lygiui būti didesniam nei priimančios šalies darbuotojų vidutinis kvalifikacijos lygis. Be to, manytina, kad galimybės ir sąlygos kvalifikuotiems, ypač aukštąjį išsimokslinimą turintiems darbuotojams, įsidarbinti ypač pastoviam darbui ES šalyse yra keliskart geresnės. Todėl „protų nutekėjimo“ pavojus Lietuvai bus realus ir ateityje.
Statistinių duomenų pagrindu pastebėtina, kad smarkiai sumažėjo jaunų žmonių Lietuvoje dėl gimimų skaičiaus mažėjimo ir dėl padidėjusių galimybių jaunimui pasinaudoti emigravimu mokytis ir dirbti ES šalyse. Pagrindinė emigracijos priežastis yra ir bus darbo pajamų skirtumas, kai kurių šaltinių duomenimis, skaičiuojant pagal oficialų valiutų kursą, darbo užmokesčio vidurkis mūsų šalyse yra mažesnis nei ES šalyse 5–10 kartų; valiutų kursą koreguojant pagal perkamosios galios pajėgumą, atlyginimai šalyje yra mažesnis 3–5 kartus. Skirtumai išliks keletą dešimtmečių, taigi emigravimo priežastys egzistuos ilgai. Jaunų, išsimokslinusių Lietuvos gyventojų emigracija į kitas ES šalis darys neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos plėtotei ir socialinės politikos galimybėms. Tam poveikiui švelninti gali prireikti ieškoti atitinkamų ekonominės ir socialinės politikos priemonių.
Atidarius sienas Rytų šalių valstybių piliečių atvykimui į ES valstybes, padidės imigracija į Lietuvą legali ir nelegali iš Rytų Europos valstybių: Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir kai kurių Azijos šalių. Priskirti šį reiškinį „grėsmių“ grupei galima tik santykinai – tiek, kiek tokia imigracija taptų sunkiai kontroliuojama arba stichiška, destabilizuojanti socialinį gyvenimą ir bloginanti kriminogeninę padėtį. Imigracija gali pasirodyti esanti reikalinga tiek dėl to, kad darbo jėgos stygius pradės stabdyti ekonomikos plėtotę, tiek ir dėl ryškėjančių neigiamų demografinių procesų, jaunimo dalies mažėjimo gyventojų skaičiuje. Tačiau per artimiausius metus imigracijos problema nebus didelė, ji aktualės vėliau. Kol kas grėsme šaliai laikytina jaunų bei kvalifikuotų Lietuvos gyventojų emigracija į Vakarų Europos šalis ir JAV iššaukianti profesinę diskvalifikaciją, kadangi emigrantai užsienio šalyse dažnais atvejais atlieka nekvalifikuotus arba žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus.
Lietuvos strategija Rytų valstybių atžvilgiu
Lietuva turi galimybę įgyti pranašumą konkurencinėje kovoje tarptautinėse rinkose, naudodamasi tuo, kad ji ribojasi su Rusijos eksklavu ES teritorijoje – Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Kol kas tai ir galimybė, ir grėsmė kartu, nes išorės ekonominiams ryšiams čia labai daug įtakos turi politiniai sprendimai.
Pasirašius dabar veikiančioje ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį susiformuos iš pradžių neformali didžiulė visos Europos, turint galvoje jau veikiančią Europos ekonominę erdvę, jungiančią ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalis ir dalies Azijos laisvosios prekybos erdvė.
Visais atvejais per ES ir Rusijos laisvosios prekybos erdvės kūrimą bus pažengta į priekį ir Lietuvos logistinis vaidmuo, skiriant deramą dėmesį transporto rūšių tarpusavio sąveikos gerinimui - multimodalinių transporto procesų plėtotei, gali smarkiai padidėti.
Ekonominė integracija į labiau išsiplėtusią tarpvalstybinę ekonominę struktūrą ES atveria galimybes siekti technologijos pažangos. Lietuva turi didžiulius ir realius šansus greitai mažinti savo technologijos kartu ir ekonomikos atsilikimą, narystės ES pagrindu įsijungdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę [value chain] – pradedant nuo žemiausių grandžių, tai yra nuo paprasčiausių produkto gamybos technologinių grandžių ar operacijų. Pažanga įmanoma tik slenkant ta grandine aukštyn, prie vis sudėtingesnių gamybos stadijų ir artėjant prie produkto kūrimo, tai yra tyrimo ir diegimo stadijos.
Galimybes ekonomikos augimui atveria ir esamas fiksuoto lito kurso susiejimas su euru bei artėjanti Lietuvos narystė Pinigų sąjungoje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad įsijungimo į euro sistemą teigiamos pasekmės Lietuvai turėtų pranokti neigiamas pasekmes pradiniame etape; Lietuvai naudinga įstoti į Ekonominę ir pinigų sąjungą. Kartu Lietuvai teks savo ekonominėje politikoje numatyti atitinkamas, rezerve laikomas, fiskalines ir kitokias priemones, būtinas švelninti asimetrinio šoko padarinius.
Atgal
.jpg)
