VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

EKONOMIKA

01 21. Privačiai žemei – sąžiningą nuomos mokestį!

Fidelis Uogintas

Ekonomistas

Prieškarinėje Lietuvoje, įvedus žemės reformą, ūkininkui buvo suteikta 30 ha, dvarams – 300-500 ha, o smulkiems valstiečiams, įvairiai – iki 15 ha žemės. Buvo ir bežemių, kurie vertėsi įvairiausiais amatais.

1940 m., Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai, ji buvo paskelbta Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika. Šiuomet taip pat buvo griebtasi žemės reformos – dvarų žemė buvo išdalinta, pirma, bežemiams naujakuriams po 8-10 ha, likusi – smukiesiems valstiečiams, o iš ūkininkų, kurie turėjo virš 30 ha, viršijanti dalis buvo paimta ir nacionalizuota bei perduota naujakuriams. Vokiečių okupacijos metais sovietinė žemės reforma buvo panaikinta.

Po Antrojo Pasaulinio karo Lietuvos ūkininkai buvo pervadinti „buožėmis“, bežemių – tuo metu naujakurių ir smulkiųjų valstiečių – išnaudotojais. Prasidėjus masinei ūkininkų („buožių“) deportacijai (1948-1952 m.) į Tarybų Sąjungos platybes, jų žemės, kartu su kitu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, buvo nacionalizuotos.

Pagal išankstinį sumanymą, Tarybų Sąjungoje egzistuojantį kultūrinį pavyzdį, Lietuvoje nacionalizuota žemė buvo perduota besikuriantiems kolūkiams, prijungiant smulkiųjų valstiečių žemes. Kiek vėliau, nusigyvenę kolūkiai buvo reorganizuojami į tarybinius ūkius.

1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žemė buvo grąžinama buvusiems jų savininkams. Deja, tose žemėse dauguma buvusių ūkininkų negalėjo atkurti žemės ūkio gamybos, nes buvo sunaikinta visa gamybinė bazė – nugriauti buvę pastatai (tiek gamybiniai, tiek gyvenamieji), suartos sodybos, keliai ir ežios, likviduoti gyvuliai, žemės ūkio padargai ir visa kita. Tokiu būdu, atgautos žemės kelis metus dirvonavo. Jas mielai pasisiūlė nuomoti anuomet kolūkių ir tarybinių ūkių struktūrose dirbę žmonės. Privatizavę kolūkių ir tarybinių ūkių gamybinius pastatus, žemės ūkio techniką, galvijus ir kita, jie pretendavo tapti naujo tipo ūkininkais, tik jiems trūko vieno – žemės. Todėl skubiai, pusvelčiui supirkinėdami aplinkines laisvas, buvusių ūkininkų ir kitų valstiečių žemes, jie pasiekė savo tikslą ir tokiais tapo. Tačiau, pasirodo, to buvo ne gana, jiems rūpėjo išsinuomoti ir kuo daugiau žemės, už tai mokant tik grašius. Kiek tenka girdėti, vieni moka 100 Lt, kiti - 200 Lt,  bet ne daugiau 300 Lt už ha. Argi tai adekvatus mokestis vertei žemės, kuri, iš esmės, turėtų nuomotoją maitinti? Be abejo ne! Toks nuomininkų elgesys liudija apie žemą, nesąžiningą moralę.

Nepriklausomos Lietuvos trečioji Vyriausybė (kaip nepavadinsi jos kairiąja) žemės reformai pertvarkyti ir žemės ūkio gamybai išplėsti bei suintensyvinti dėjo daug vilčių, visų pirma, į tuos ūkininkus, kurie iš kolūkių ir tarybinių ūkių perėmė į savo rankas visą žemės ūkio gamybinę bazę (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą). Rėmė juos bankai su vyriausybės garantija, dalijo kreditus ir skatino kurti stambius, gerai mechanizuotus laukininkystės ūkius ir gyvulininkystės fermas, neribojant žemės ploto. O buvę tikrieji Lietuvos ūkininkai buvo palikti už borto, nesuteikiant jiems jokios finansinės, netgi, moralinės paramos ūkininkavimui atnaujinti, laukiant, kol „buožės“ pamažu patys vėl prisikels. Deja, stebuklas neįvyko, nes pradėti ūkininkauti absoliučiai nuo nulio, tik paženklinus tuščiame lauke ūkininkui priklausantį žemės sklypą, to padaryti buvo neįmanoma! Būtent dėl to, dauguma buvusių ūkininkų atsisakė ūkininkavimo ir buvo priversti savo žemes nuomoti, kad ir už gėdingą mokestį. Kai kurie ūkininkai savo žemės pardavė pusvelčiui.

Tokiu būdu buvusių ūkininkų žemės buvo prijungtos prie tūkstančių hektarų „Latifundininkų“ valdomų žemių masyvų, nepaliekant jokios žymės apie kadaise ten buvusias ūkininkų sodybas. Taip buvo susidorota su Lietuvos ūkininkais, o iš Lietuvos žemėlapio išbraukta tūkstančiai kaimų ir kaimelių bei viensėdžių sodybų. Tuo ir baigėsi naujoji nepriklausomos Lietuvos žemės reforma, palikdama didelį skaudulį 1918-20 m. Lietuvos savanorių ir 1945-52 m. Lietuvos partizanų, kovojusių už savo tėvų žemę, Lietuvos nepriklausomybę, atžaloms.

Naujo tipo ūkininkai, išvystę galingą žemės ūkio gamybą, tapo kaime vienvaldžiais “Latifundininkais”, taip pasikeisdami vaidmenimis su savo buvusiais “išnaudotojais” – ūkininkais “buožėmis”, patys perimdami skriaudikų rolę, mat jie, nepaisę nuomotojų prieštaravimų dėl mažo žemės nuomos mokesčio, patys nustato jį tokį, koks jiems atrodo pakankamas. Nuomos sutartys šiuo metu yra nustoję galios, pasibaigę ir nepratęsti jų terminai, taigi, praktiškai, dirbame be jų.

Prieškarinės Lietuvos praktikoje buvo plačiai taikomas “nuomininkų - pusininkų” nuomos mokesčio variantas. Ūkininkas arba kitas valstietis, neišgalįs savo jėgomis dirbti žemės, pavesdavo ją dirbti “nuomininkui – pusininkui”, sutariant su juo metų gale išaugintą derlių (grūdus, linus, daržoves ir kt.) pasidalinti po lygiai, natūra. Tai buvo abiem pusėm priimtina, suprantama, naudinga ir teisinga. Kyla klausimas, kodėl gi dabartinėje Lietuvoje, pakoregavus Civilinį kodeksą, neįteisinus “nuomininkų - pusininko” statuso?  Pastebėtina, jog “nuomininko – pusininko” žemės nuomos mokestis (auginant grūdines kultūras bendrame ūkio plote) būtų suprantamas ne užaugintos produkcijos dalybų pusiau, natūra, prasme, o per nuomininko sukurtą pridedamąją vertę, tenkančią vienam hektarui grūdinių pasėlių, pasidalijant ją pusiau, po lygiai su nuomotoju.

Taigi, teikiu visuomenei apsvarstymui ir pritarimui vieno hektaro grūdinių kultūrų pridedamosios vertės ir nuomos mokesčio apskaičiavimo metodiką. Reikia kiekvienos grūdinės kultūros gautą derlių įvertinti pagal tuo metu galiojančias supirkimo kainas atskirai ir visų grūdinių kultūrų derliaus vertę sudėti. Tokiu būdu gausime visų grūdinių kultūrų derliaus komercinę vertę, o iš jos atėmę gamybai išleistas lėšas (gamybinius kaštus), gausime bendrą visų grūdinių kultūrų pridedamąją vertę. Bendrąją visų grūdinių kultūrų pridedamąją vertę padalinus iš bendro grūdinių kultūrų auginimo ploto, gausime grūdinių kultūrų pridedamąją vertę vienam hektarui, kurią padalinus iš dviejų (1/2 nuomininkui, 1/2 nuomotojui) gausime pagrindinę nuomos mokesčio dalį vienam hektarui grūdinių kultūrų. Papildomoji vieno hektaro nuomos mokesčio dalis turėtų būti lygi 1/2 gautų išmokų už vieno hektaro pasėlių priežiūrą (grūdinėms kultūroms) iš Europos Sąjungos biudžeto. Jeigu nuomininkas pridedamosios vertės nesukurtų arba gudrautų ir jos neparodytų, tuomet nuomos mokesčio dydis vienam hektarui turėtų atitikti gautų išmokų  už vieno hektaro pasėlių priežiūrą iš Europos Sąjungos biudžeto. Esu įsitikinęs, kad teisingiau ir sąžiningiau negali būti, kuomet nuomotojas su savo žeme iš vienos pusės ir nuomininkas su savo materialiniais resursais ir darbo jėga iš kitos, bendroje žemės produktų gamyboje gautą pridėtinę vertę vienam hektarui pasidalija po lygiai. Štai aiškus pavyzdys, kaip turėtų būti vystomi bendradarbiavimo santykiai tarp partnerių, neišnaudojant vienas kito!

2009-01-20 kreipiausi į Lietuvos Žemės ūkio ministeriją dėl rekomendacinių tarifų žemės ūkio naudmenų nuomai apskaičiuoti įvedimo, pateikdamas iš pelno išvestą tarifų formulę, siekiant, kad rekomendaciniai tarifai (pastovių tarifų įvedimui buvo kategoriškai priešinamasi) drausmintų nuomininkų savivalę, primetant nuomotojam itin mažus, analogų neturinčius nuomos tarifus. Deja, Žemės ūkio ministerija mano kreipimosi nenagrinėjo, o peradresavo jį Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Nacionalinė žemės tarnyba kreipimąsi išnagrinėjo ir 2009-02-23 raštu Nr. 3B- (3.5)-4-48-144 pranešė, jog Civilinio kodekso 6.552 str. 1 d. sakoma, kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko sutarimu. Be to, nurodė, jog Civilinio kodekso 6.156 str. nesuteikia teisės reguliuoti privačios žemės nuomos mokesčio dydžio, nes taip būtų pažeistas sutarties laisvės principas. Išvadoje teigiama, jog šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės nustatyti rekomendacinius tarifus žemės ūkio naudmenų nuomos mokesčiui apskaičiuoti. Tam, kad būtų pakeisti teisės aktai, reglamentuojantys privačios žemės naudmenų nuomos apskaičiavimą, 2009-03-06 kreipiausi Lietuvos Respublikos Seimo Žemės ūkio reikalų komiteto pirmininką, poną Edmundą Pupinį, prašydamas teikti Seimui svarstyti Civilinio kodekso teisės normų, draudžiančių reguliuoti privačios žemės naudmenų nuomos mokestį, pakeitimo. 2009-03-24 raštu Nr. S-2009-3189 man buvo atsakyta, kaip supratau, jog vieno asmens kreipimasis neįpareigoja institucijos inicijuoti reikiamas Civilinio kodekso pataisas privačios žemės nuomos klausimais. Štai taip baigėsi mano pastangos įtikinti valstybės institucijų atstovus keisti kai kuriuos Civilinio kodekso straipsnius, draudžiančius reguliuoti  privačios žemės ūkio naudmenų nuomos mokestį.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darau išvadą, jog vienas žmogus, norintis valstybinėse institucijose ginti žmonių bendruomenės interesus, nėra išklausomas. Tad kreipiuosi į Jus, bičiuliai, buvę Lietuvos ūkininkai, dabar, tik priverstiniai nuomotojai, bei kviečiu jungtis į bendruomenes pagal žemės buvimo vietas ir kreiptis į viešąją įstaigą – Lietuvos žemės savininkų sąjungą, kuri bene vienintelė gali ginti mūsų teises bei interesus visose valstybinėse institucijose.

Įgyvendinant teisėtus žemės nuomotojų interesus, būtina, kad:

1. Žemės ūkio ministerija paruoštų naują tipinę privačios žemės sutartį trimis egzemplioriais (po vieną šalims ir Mokesčių inspekcijai, kontrolei) kur, tarp kitų rekvizitų būtų konkrečiai išdėstyta nuomos mokesčio pagrindinė dalis – viena antroji vieno hektaro pridedamosios vertės ir papildomoji mokesčio dalis – viena antroji gautų išmokų už vieno hektaro pasėlių priežiūrą.

2. Žemės ūkio ministerija patvirtintų nuomininko deklaracijos formą apie privačios žemės nuomos mokestį, atitinkančią metinės apyskaitos rodiklius, kur būtų apskaičiuojama bendrame nuomininko ūkyje išauginta grūdinių kultūrų produkcija (vertinant supirkimo kainomis kiekvieną kultūrą atskirai), taip, nustatant gautos produkcijos pridedamąją vertę, atėmus kaštus, ir iš jos išvedant vieno hektaro žemės nuomos mokesčio pagrindinę dalį. Šią deklaraciją nuomininkas turėtų pildyti dviem egzemplioriais – vieną kartu su mokestiniu pavedimu išsiųsti nuomotojui, antrą – Mokesčių inspekcijai – kontrolei.

3. Mokesčių inspekcija kontroliuotų nuomininką dėl atsiskaitymo su nuomotoju už žemės nuomą.

Skatinu išgyvendinti smerktiną feodalizmo laikų gėdos liekaną, deja, besikartojančią ir šiandien, kuomet vienai bendruomenei suteikiama išskirtinė teisė skriausti kitą bendruomenę, toleruojami jos savanaudiški veiksmai. Manau, jog ši situacija pirmiausia turėtų rūpėti Lietuvos Respublikos Prezidentei, kaip Konstitucijos saugotojai, ginant visų žmonių lygybę. Įstatymų leidėjas – Lietuvos Respublikos Seimas, turėtų jautriai reaguoti į savo rinkėjų kritiką valdžios ir netobulų įstatymų atžvilgiu. Reikalui esant, tokie teisės aktai turėtų būti taisomi arba keičiami naujais, atitinkančiais realybę.

 

Atgal