VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Gamta

08 02. Nemunėli – ar tu mane šauki?

Vytautas Baškys

Vasarvidis, įkaitintas gamtos ir gyvenimo nutikimų, per visą Lietuvą teka Nemunu. Liepos mėnesyje Dainų šventės pakilumu paminėjus karaliaus Mindaugo vainikavimo dienos iškilmę,  išjautus Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą aitrą, Klaipėdoje Jūros dienos šventėje Prezidentė Dalia Grybauskaitė mūsų laisvės kelius į pasaulį apibrėžė – „Be Klaipėdos nėra Lietuvos“.

Vasarvidis ir Nemunas nužymėtas profesoriaus Česlovo Kudabos atminimu. Paminėjus jo gimtadienio 1934 m. liepos 24 d. 80-metį – miela prisiminti atvertus 1989 m. išleistą knygelę „Nemune, Nemunėli“. Tai buvo geografo,kultūros ir politikos veikėjo, kovo 11 d. Akto signataro graži dovana atkuriamai Lietuvos nepriklausomybei. Papuoštas tik ką suplevėsavusia lietuviška trispalve „Nemune, Nemunėli“ buvo išleistas 60 000 tiražu, ir tuoj pat tapo bibliografine retenybe. Dabar tokie tiražai neįsivaizduojami, bet tai buvo įspūdingas Lietuvos laisvės pakilumo laikmetis. Jis pėsčiomis išvaikščiojęs Lietuvą parašė 13 knygų, daugybę mokslo straipsnių.

Leidinio „Nemune, Nemunėli“ įžangoje pateiktas poeto Pauliaus Širvio ketureilis: „Su Nemunu Pateka saulė, Su Nemunu Leidžias toli...“ – apibendrina geografo Č. Kudabos (1934 – 1993) veiklos ir darbų akiratį. Nemunas – didžioji mūsų upė plukdo į Baltiją ne tik vandenis, bet ir mūsų jausminius klodus. Tokia Lietuvos kraštovaizdžio atodanga primena, jog mokslinis pažinimas pagyvintas jausmais tampa artimas, padeda suvokti ir jausti tai, kas yra tikra, jaudina ir ugdo supratimą būti savu savame krašte.

„Nemune, Nemunėli“ knygos viršelio fragmentas

Ir taip po Lietuvą nuskambėjusio „Nemune, Nemunėli“ kelionė prasideda nuo aukštupio. Sekant autoriaus mintimis visą kelionę lydi „Aušros“ laikų poeto Andriaus Vištelio ketureilis: „Op! Op! Kas ten? / Nemunėli! / Ar tu manęs šauki? / Ar tik tykų vandenėlį / Pliuškendamas sau plauki?“  Visą leidinio turinį apima skyriai: Kaip susidarė Nemunas; Nemunas istorinėje atmintyje; Nemuno gimtinėje; Naugarduko aukštumos papėdėmis; Link Čiurlionio gimtinės; Pro Liškiavą, Merkinę, Punią; Žemupio lėta pradžia; Senųjų piliakalnių paunksnėmis marių link.

Nemunas – mūsų upių upelių tėvas, Lietuva vadinama Nemuno kraštu. Daug plaukiojęs, mintimis ir žingsniais išvaikščiojęs Neries ir Nemuno pakrantes Č. Kudaba perteikė Nemuno geografijos metriką. Nemunas – kone 1000 km ilgio, o versmės tik 180 m aukščiau už žiotis. Skyriuje „Kaip susidarė Nemunas“ – vaizdinga tolimos praeities atodanga. Geologai nustatė, jog iki užslenkant ledynams, apytikriai prieš milijoną metų ir dar seniau, čia taip pat tekėjo upės. Ledynui tirpstant vandenys pradžioje tekėjo į vakarus – į Vyslos slėnį ir toliau. Ir negreit, dar labai negreit, jau po to, kai ledyno pakraštys pagaliau nutolo šiaurėn, teritorija iš lėto kilo, susidarė nuolydis į jūros pusę ir tenai, skersai aukštumų, pasuko Nemuno ir Neries aukštupių vandenys dabartine vaga link Baltijos krantų.

Pamalonintu pavadinimu „Nemune, Nemunėli” pasigirsta gamtos ir tautos pasaulėjauta. Prie Liškiavos, priminus Vinco Krėvės padavimą, geografas nuotaikingai stebisi: „Iš tikrųjų šio kalno praeitis yra istorinė mįslė. Viršūnėje pūpso bokštas, riogso akmenys. Senų žmonių pasakojimuose tai „mūras milžinų“ – kas gi kitas, jei ne milžinai galėję tokius akmenis į kalną užritinti?“. Lyrinės apžvalgos, iškilių asmenybių mintys atveria erdves: „Yra Raigarde reginių, anot Krėvės, tarsi „nuo svajonių kalno“, nuo kurio matyti, tokie puikūs, stebėtini“, kur bent neilgam ištrūkstama iš kasdienybės pilkumo, bent akimirkai pasivaidena „jūrės be krašto“, „erdvės be ribų“, pasigirsta „milžinų ginčas“...

Kiek besidomėtume egzotiškais kraštais, bet savojo krašto žavesį atrandam perteiktais įvaizdžiais. Prie Raigardo slėnio primenama dailininko Antano Žmuidzinavičiaus perpasakotas atsiminimas, girdėtas iš Čiurlionio: „Plaukiam trys karalaičiai plačiuoju Nemunu. Iš aukštų krantų kyla galingos karalių pilys. Iš bokštų mums moja, sveikina... Mes plaukiam, nesustojam. Plaukiam į nežinomus pasakiškus kraštus. Taip palikom išdidžią Liškiavos pilį, toliau Merkinės, Krištonių, Radžiūnų, Alytaus, Rumbonių, Punios pilis. Iš laukų dažnai plaukė bernų ir mergų darbymečio dainos. Padėdavom tada irklus ir klausydavom. Iš visur dvelkė pasakiška senovės poezija. Ypač mus sužavėjo plaukiant pro Nemunaičio ir Radžiūnų laukus išgirsta pradžios rugiapjūtės daina „Vai tu aglala...“

Nemunas, prie Punios padaręs vingį, priartėja prie Kauno, Pagėgių, kairėje buvusi Tilžė (dabar Sovetskas). Nuo Rambyno prasideda tikroji Nemuno delta. Čia pirmiausia nuo Nemuno atskyla ir leidžiasi į pietvakarius Gilija, dešinioji, pagrindine lieka Rusnė. Artėdama prie marių ir Rusnė suskyla: į vakarus atsišakoja Skirvytė, Pakalnė, o šiaurvakarių linkui plaukia pagrindinė Nemuno tėkmė  – Atmata. Yra daugiau atšakų: Skatulė, Vorusnė, Įsė, Varžė, Lauknė, Šalteikė... Upių atšakų apgobta Rusnės sala – didžiausia Lietuvoje.

Nemunas ties Balbieriškiu. Geografo Č. Kudabos nuotrauka iš leidinio „Nemune, Nemunėli“

Patekęs čia bet kuriuo metų laiku, pasijunti tarsi amžių neliestoje gamtoje. Įspūdingos padūmavusios tolumos per vasaros kaitrą, rudens miglų šiltumas rudenį, keliaujančių paukščių nerimas, netikėti potvyniai pavasarį... Tų įspūdžių ilgai ar net visai nepamiršti. Savo godas godojo, savas dainas nuo seno čia kūrė vietos žmonės. Jie ilgai nežinojo, kas yra akmuo. Dumblu kvepiantis vanduo jiems buvo skaniausias, žuvies kvapas virtuvėje, kiemuose, namuose, pataluose – saviausias. Vietom gyvenimai, arba kiemai, namų durimis rėmėsi į upelių palieptes – jų gyvenimo gatvę.

Upė beveik sustoja... Paskutinis jos tėkmės suvingiavimas, paskutiniai plūdurai. Vakarų vėjo varomos atrieda bangos. Marios!.. Rodos, apie marias – jau kita kalba. O vis dėlto reikėtų žinoti, jog marias (arti 1600 km2) nuolat pildo Nemuno vandenys, jų lygis 10—15 cm aukštesnis už jūros. Vanduo jose juda, daro didelius lėtus sukinius, o ties Klaipėda išsilieja į jūrą. Tad nebus netiesa, jei sakysime, jog tikroji Nemuno pabaiga ten, kur jis atiduoda savo gėlą vandenį sūrokai Baltijai.

Geografo Č. Kudabos patriotinis kūrinys „Nemune, Nemunėli“ yra puikus pavyzdys gamtos mokslo jungties su istorijos, kultūros paveldu. Jo žodžiais – Tegu kelionė Nemunu, pasibaigianti Kuršių mariose, įspėja mus, kad gyvename ne kaip šeimininkai, ne kaip patriotai. Yra dėl ko susimąstyti! Upės vandenyje, jos pakrantėse atsispindi ir atsispindės mūsų civilizacijos, mūsų kultūros vertė. Žuvis vandenyje, paukščius, bites lankose turėsime tada, jei Nemunu tekės švarus vanduo (daug švaresnis negu nūnai). Nemunas yra ne tik krašto istorinės praeities, bet ir dabarties, ir ateities liudytojas. Tik su Nemunu matome savo tėviškės ateitį... Šiandien Nemunas, grasindamas žmogaus fizinei ir moralinei sveikatai, įsakmiai reikalauja į gimtojo krašto gamtą žiūrėti atsakingai, patriotiškai.

Č. Kudabos veiklos ir minčių apie krašto gamtą, kultūrą, istoriją atgarsiu prabilo daugelis kitų. Šia proga apie Didžiąsias Nemuno kilpas primena geografės Rūtos Baškytės 2000 m. išleista „Didžiosios Nemuno kilpos“; 2009 m. Selemono Paltanavičiais – „Aš – lietuvis“, kuria jis priminė „– kas dar gražesnio gali būti už Lietuvą ir už mus – lietuvius?“ Aplinkos apsaugos ministerija yra įsteigusi Česlovo Kudabos premiją, kuri per Pasaulinės aplinkos dienos minėjimą įteikiama už išskirtinius nuopelnus aplinkosaugai. Šiemet ši premija skirta iš Nemuno žemupio kilusiam aplinkosaugos idėjų puoselėtojui, leidinio „Žaliasis pasaulis“ redaktoriui Augustui Uktveriui.

Nuo Nemuno artumo jausmo neatsiejamas romantiškas poeto Bernardo Brazdžionio sueiliuotas įvaizdis: „Aš Nemuno tėvynėje radau / Ir pasakų pilis, ir negrąžinamų senų dienų pasaulį, / Ir amžinos kūrybos didį žodį, / Ir amžinos šviesos – kaip šimtas saulių – saulę“.

Atgal