VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Gamta

06 12. Pavojingųjų Sosnovskio barščių kepurėm neužmėtysi

Visoje Lietuvos teritorijoje sparčiai plintantys pavojingieji Sosnovskio barščiai kelia didelį susirūpinimą ir žmonėms, ir valdžios institucijoms. Susitikimuose su žemdirbiais ne vieną skundą dėl šių augalų išgirdusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė į darbo grupę subūrė Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, Valstybinės augalininkystės tarnybos, ūkininkų atstovus, kurių užduotis –  išanalizuoti problemą ir numatyti  efektyvias šių augalų naikinimo priemones.

Sosnovskio barštis buvo įvežtas į Lietuvą iš Kaukazo kaip eksperimentinis silosinis augalas. Jį lengva pastebėti – žiedynai yra skėčio formos, panašūs į milžiniškų krapų, žydi baltai. Užaugančio iki 3 m aukščio augalo lapai yra maistingi, tinka gyvuliams šerti, bet labai kenksmingi žmogui. Sosnovskio barštis yra nuodingas visas – ir kotas, ir lapai, ir žiedai. Prisilietus gresia antro laipsnio nudegimas, tačiau ir pūslėms užgijus bėdos nesibaigia – nudegimų vietose ilgiems metams gali likti dėmės. Dar blogiau, jei Sosnovskio barščių sulčių patenka į akis. Tokiu atveju galima net apakti. Ypač jis pavojingas vaikams.

Sosnovskio barščiai yra sunkiai išnaikinami, nes išaugina ir subrandina daug sėklų. Tai nepaprastai vislus, gajus, nereiklus augalas.  Sistemingai naikinant, sunyksta tik po 5–10 metų. Daugiausia jų auga Utenos ir Kauno apskrityse.

Už invazinių augalų, tarp jų ir Sosnovskio barščio, valdymo politikos formavimą yra atsakinga Aplinkos ministerija. Pastaroji iš aplinkos apsaugai skirtų ES fondų skyrė lėšų, atrinko organizaciją, parengusią gausos reguliavimo veiksmų planus, pagal kuriuos saugomose teritorijose numatyta pradėti naikinti Sosnovskio barštį. Deja, 2013 m. paskelbus viešąjį konkursą, norinčiųjų vykdyti naikinimo darbus neatsirado. Darbams numatytos lėšos buvo perskirstytos kitoms gamtos tvarkymo priemonėms vykdyti.

Aplinkos ministerija ES lėšomis yra atlikusi ir bandymus, kaip galima sunaikinti šiuos pavojingus invazinius augalus. Svarbiausia – neleisti jiems subrandinti sėklų. Pavilnio–Verkių regionio parko teritorijoje Sosnovskio barščiai buvo naikinti ir mechaniniais būdais (pjovimas, šaknų nukirtimas, gilusis arimas ir kt.), ir purkšti įvairiais herbicidais. Geriausių rezultatų davė sisteminiai glifosatų grupės herbicidai, tačiau jų negalima naudoti vandens telkinių pakrantėse, saugomose zonose.  Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu augalai išaugę apie 50 cm, herbicidai jiems jau nebeveiksmingi. Šiuo metu Aplinkos ministerija rengia barščių naikinimo metodiką.

Sosnovskio barčio, kaip ir kitų invazinių augalų rūšių, įvežimas, perkėlimas, prekyba ar kitoks platinimas draudžiamas, o už naikinimą privačioje teritorijoje atsakingas kiekvienas žemės savininkas ir kiti žemės naudotojai. Tačiau jei jie nekovoja – to daryti jų nepriversi. Nėra teisinės bazės, kuria remiantis galėtų būti patraukti administracinėn atsakomybėn tie asmenys, kurių žemėse veši Sosnovskio barščiai. Darbo grupės nariai ūkininkai pastebėjo, kad ten, kur intensyviau ūkininkaujama, ši problema išsisprendžia savaime, nes didžiausias šių augalų priešas yra nuolatinis žemės dirbimas ir elementari pasėlių priežiūra. Tačiau Sosnovskio barščiai sėkmingai gyvuoja nenaudojamose žemės ūkio paskirties žemėse, pamiškėse, paežerėse, apleistose fermose ir sodybvietėse, kitoje sunkiau prieinamoje žemėje. Todėl siūlymas panaudoti šiuos augalus, tarkime, biokurui yra neįgyvendinamas.

Naikinant barščius reikia vilkėti neperšlampamais drabužiais, dėvėti pirštines, užsidėti akinius, t. y. apsaugoti visas atviras kūno dalis. Darbo grupės narys, Žemės ūkio rūmų Žemės ūkio technologijų skyriaus vedėjas Artūras Masiliauskas prisipažino turintis asmeninių sąskaitų su šiuo pavojingu augalu – iki šiol susidūrimą primena likęs randas. „Geriau nuo šio augalo laikytis per spjūvio atstumą“ , – visai nejuokavo A. Masiliauskas.                                     

Sėkme sprendžiant Sosnovskio barščių problemą kol kas negali pasigirti ir mūsų kaimynės Latvija ir Estija. Viena šalis taiko meduolio, kita – lazdos principą, tačiau abiem atvejais triumfuoja Sosnovskio barštis. Estijoje jis naikinamas daugiau kaip dešimt metų – sudaromos sutartys su ūkininkais, kuriems mokama už naikinimą. Prieš penkerius metus pasirinkti ir viešieji pirkimai, deja, jie nepasiteisino. Latvijoje asmenys, nenaikinantys Sosnovskio barščių, gauna baudas. Jeigu žemės sklype auga barščiai, žmogus negali gauti net ES paramos.

Lietuvoje  nepageidaujamų augalų naikinimu viešose vietose pagal galimybę rūpinasi savivaldybės. Jos kasmet iš Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos gauna lėšų įvairioms aplinkosauginėms priemonėms vykdyti, tarp jų ir invazinių augalų naikinimui. Savivaldybės savo nuožiūra susidėlioja prioritetus, kaip paskirstyti gautas lėšas. Statistikos duomenys rodo, kad 2013 m. iš minėtosios programos tik 7 savivaldybės skyrė lėšų kovai su Sosnovskio barščiu. 

Išanalizavusi situaciją, darbo grupė konstatavo, kad iki šiol taikytos barščių naikinimo priemonės nepakankamos. Reikėtų dar daug ką nuveikti: plėsti herbicidų efektyvumo tyrimus, parengti rekomendacijas žemės savininkams dėl naikinimo, atlikti tikslesnę užimtų plotų apskaitą.

Atgal