VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Gamta

07 28. Nėra gražesnės šalies už Lietuvą...

Birutė Silevičienė

Vasara negaili mums nei šilumos, nei vėsos, o lietaus dangus vieniems gaili, kitiems net per daug jo pasiunčia. Žmonėms nebūna viskas gerai, jie kraunasi lagaminus ir vyksta į tolimus pasaulio kurortus! Ilsėtis, pakeliauti po norimą kraštą. Sugrįžta laimingi, atsipalaidavę, susukę filmukus, parsiveža šūsnis nuotraukų, suvenyrų.

Kai į Vilnių buvo atvykę giminės iš Australijos, stebėjosi: „Ir ko tie lietuviai beldžiasi į tolimiausius pasaulio kraštus, kartais rizikuodami ir savo gyvybėmis? Juk Lietuvoj – nuostabūs gamtovaizdžiai, apylinkės, piliakalniai, daug lankytinų vietų ir ramybė, žmonės čia draugiški. Jie nepagailės bendravimui laiko, pavaišins kaimiškomis vaišėmis, pagirdys sula, pienu ar natūralia gira“.

Juk visiems gera pabendrauti, apsikabinti džiaugsme, ar po atviro išsipasakojimo nubraukti ašarą. O jeigu dar atvyksta giminaičiai iš Australijos ar kito pasaulio krašto... Žodžiai, pokalbiai sujungia žmonių mintis, džiaugsmus. O jei būsime savaitgalį laisvi, kol dar lepina vasarėlė, keliaukime į miškus, skanaukime sočiai uogas, rinkime grybus, džiaukimės gamtos dovanomis, šviežiomis arbatomis. Kvėpuokime natūralios gamtos kvapais ir mėgaukimės bendravimo nuoširdumu.

Siūlau apsilankyti Zarasų krašte. Dar pamenu, kai buvau maža mergaitė, iš mano gimtinės Vičiūnų kaimo jaunimas važiavo į Zarasus pamatyti Stelmužės ąžuolo. Visą savaitę tik ir kalbėjo mano dėdė Balys, Mamytė ir kiti kaimo vyrai, kad važiuos aplankyti Stelmužės ąžuolą, Zarasų apylinkes. Važiavo jie arkliuku aštuoniese. Kelionė ilgoka, bet koks džiaugsmas ir kiek pasakojimų grįžus...

Pamenu, kai prašiau Mamytės atvežti to ąžuolo gilių ir pasodinti prie akmenų krūvos. Norėjau, kad ir pas mus užaugtų tos stipruolis, kaip Stelmužės, žmonės galėtų jo augimą stebėti nuo mažumės. Galvojau, jei žmonės vyksta žiūrėti į Zarasų kraštą ąžuolo, tai Vičiūnuose jo „vaikaičiui“ būtų labai tinkama vieta augti. Užrašytų tikslią sodinimo data, kiek paaugo per metus.

Iš tos kelionės kaimo vyrai pasisėmė dvasios džiaugsmo. Net aštuoniese vos galėjo tą ąžuolą apkabinti. Ilgai pasakojo įspūdžius. Bet ąžuolo gilių neatvežė – buvo vasaros metas, ne ruduo.

Mamytė vis žadėjo, kai užaugsiu, abi nuvažiuosime ir pakeliausime, bet taip ir neaplankiau to senolio ąžuolo.

Ir štai: puiki reklama ant vienos įmonės pieno pakelio. Nuotraukoje – Stelmužės ąžuolas ir informacija: „Saugokime unikalią Lietuvos gamtą!“ Stiprybės simbolis – seniausias Lietuvos Stelmužės ąžuolas. Iš Zarasų važiuodami Rokiškio link, galite rasti Stelmužės kaimą, kurį puošia senasis, istorinį paveldą išlaikęs, dvaro parkas. Nedidelės kalvos šlaite lankytojus pasitinka seniausias ir storiausias medis Lietuvoje – Stelmužės ąžuolas, iš kitų parko medžių šis stiprybės simboliu vadinamas milžinas išsiskiria užburiančia ramybe ir didinga, pagarbos verta istorija.

Gegužės mėnesį kai kurios Stelmužės ąžuolo šakos išsprogsta, ir jis pasipuošia skaisčiai žalia skara. Per daug amžių paukščiai šio senolio giles išnešiojo po apylinkes ir įvairiose vietose pasėjo jo palikuonių. Įdėmiau įsižiūrėjus, galima pastebėti metų naštą – suaižėjusį kamieną, užtaisytas ertmes, atviras angas. Vis dėl to drūtumo ir ištvermės jam gali pavydėti bet kas – krašto istoriją atspindintis senolis didingai tiesia savo šakas į dangų. Įdomu: jau daugiau nei prieš šimtą metų žmonės spėliojo, koks gali būti jo amžius. Pagal šakų rieves nustatyta, kad jis skaičiuoja 1200-1300-uosius metus“.

Perskaičius šią informaciją, man ir šios įmonės pienas tapo skaniausias...

Tad keliaukime po Lietuvą šeimomis, mokyklomis. Švieskimės patys, perduokime savo vaikams. Gražių ir turiningų visiems atostogų Lietuvoje: „Kur augom, kur gimę, kur žemė Šventa!“

Atgal