VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Gamta

09 18. Atliekų rūšiavimas – negalime ar nenorime?

Komentuoja ekologijos bendrovės „Ecoservice“ generalinis direktorius Arūnas Makauskas

Turbūt daug kas sutiks, kad atrasti abstrakčius argumentus kažko nedarymui yra visada lengviau nei siekti tikslo konkrečiais darbais. Deja, šis stereotipinio požiūrio aprašymas daugeliu atveju tinka ir atliekų rūšiavimo supratimui Lietuvoje – tai apipinta ne vienu mitu, kuris ir pasitarnauja ieškant priežasties vengti, nedaryti, neveikti, kritikuoti. Pabandykime paneigti mitus.

Visos atliekos metamos į vieną krūvą

Bene populiariausias mitas, kurį rūšiavimo kritikai pristato kaskart, kai nėra stipresnių argumentų prieš. O teisybė yra paprasta – jau ne vienerius metus Lietuvoje važinėja šiukšliavežės, kurios turi atskiras sekcijas skirtingoms atliekų rūšims. Gali atrodyti, kad jūsų rūšiuojamos atliekos yra sumetamos į vieną krūvą, tačiau realybėje jos vieno atvažiavimo metu yra suskirstomos į atskirus bunkerius. Kita galimybė, kurią taip pat pritaiko kai kurios atliekų tvarkymo įmonės, skirtingų atliekų rūšių surinkimas ta pačia mašina, tačiau vis kitomis dienomis – vieną savaitės dieną surenkamos popieriaus atliekos, o kitą – stiklo arba plastiko.

Visos mano surūšiuotos atliekos pateks į sąvartyną

Į sąvartyną iš tiesų patenka tik nedidelė dalis (apie 10-20 proc.) atskirai surenkamų atliekų, nes didžioji jų dalis yra tiesiog grąžinama į pramonę antriniam panaudojimui. Tarkime, stiklo pakuotės gali būti perdirbamos 100 proc. ir taip vėl virsti panaudojama žaliava. Mąstymas, kad surinktas atliekas apsimoka išmesti ir palaidoti tiesiog sąvartyne prieštarauja tiek ekonominiam, tiek ekologiniam atliekų tvarkymo verslo supratimui.

Rūšiavimas yra sudėtingas ir užima per daug laiko

Toks įsitikinimas galioja daugeliui sričių, kuriomis užsiimame pirmą kartą, tačiau bent kiek laiko skyrus susipažinimui, ką ir kaip galima rūšiuoti – procesas nebeatrodo toks sudėtingas. Nėra jokios būtinybės kiekvieną buityje atsirandančią pakuotės atlieką valyti, plėšti nuo jos etiketes ar kitaip apdoroti. Užtenka žinoti tik esmines rūšiavimo taisykles. Atliekų tvarkytojai visą rūšiavimo procesą nuolat tobulina ir bando paversti kuo labiau „draugiškesniu vartotojui“, o įvairios technologijos, naudojamos vėliau gamybos procesuose, labiau svarbios tvarkytojui, o ne paprastam žmogui, kuris rūšiuoja atliekų susidarymo vietoje.

Rūšiavimas man ekonomiškai nenaudingas

Į šį mitą reikėtų žvelgti labiau kompleksiškai – atliekų tvarkymo sistemoje dalyvauja daug žaidėjų, tačiau viskas remiasi ekonominiu faktoriumi, o tai reiškia, kad naudą (mažesnį paslaugų įkainį) už pareigingesnį savo atliekų tvarkymą gali pajausti ir kiekvienas gyventojas. Reikėtų suprasti, kad kiekviena mūsų atlieka gali būti antrąkart panaudojama žaliava, turinti savo vertę rinkoje. Išrūšiuotos gyventojo atliekos vėliau gali būti parduodamos, o gavus pajamas, tikėtina, jos gali padengti vis didesnę dalį gyventojo išleidžiamos sumos atliekų tvarkymui. Reikėtų įvertinti ir tai, kad šiuo atveju veikia masto ekonomija – kuo daugiau gyventojų rūšiuoja, tuo didesnę sumą jie visi gali sutaupyti. Aišku, lygiagrečiai su ekonominiu faktoriumi gyventojai neturėtų pamiršti ir ekologijos – juk visa tai, kas nėra sutvarkoma, kalbant apibendrintai, gali nusėsti ne kur kitur, o į tą pačią žemę, kurioje auginame savo maistą arba į ten, iš kur geriame vandenį.

Nėra praktinių galimybių rūšiuoti atliekas

Šis mitas galėjo būti aktualus nebent prieš keliolika metų, tačiau šių dienų realybė yra tokia, kad tūkstančiai individualių namų savininkų jau turi konteinerius, kuriuose gali rūšiuoti atliekas. Daugiabučių kiemuose esančių rūšiavimo konteinerių (vadinamųjų „varpelių“) tinklas kelerius pastaruosius metus buvo ir bus aktyviai plėtojamas. Nuo 2016 metų didžiuosiuose prekybos centruose atsiras dar viena naujovė – taromatai, kur gyventojai galės už kiekvieną priduotą pakuotės atlieką atgauti piniginį užstatą tiesiog vietoje. Galimybių kaip ir kur rūšiuoti turime ir turėsime vis daugiau, tačiau didžiausias klausimas turbūt kitas. Ar vis dar rasime daugiau argumentų nepradėti to daryti?

Atgal