VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Gamta

09.30. Paveldo sodai bus atviri lankytojams Paveldo sodų turo keliais: konferencija Babtuose ir seniausia Lietuvos obelis

Laimutė Vasiliauskaitė - Rožukienė

 

Paveldo sodai bus atviri: kad galėtų supažindinti su senosiomis veislėmis, kad besidomintieji galėtų įsigyti jų sodinukų (prikelti tuos sodus iš užmaršties praktiškai), paragauti senųjų vaisių ir daržovių valgių ir gėrimų, dalintis jų receptais (anglai, prancūzai patiekalus gamina iš senų veislių), nes imponuoja jų spalva: kelia jausmus, primena, kas kažkada valgyta kaime pas močiutes.

Konferencija. Apie tai buvo kalbėta paveldo sodų turo metu surengtoje spaudos konferencijoje Babtuose, jų sodininkystės ir dažininkystės institute. Aktualu (ne tik madinga) išsaugoti istorines sodo ir daržo veisles: susidomėjimas senosiomis veislėmis pasaulyje auga: Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje steigiami klubai (idėja: privaloma saugoti ir vaismedžių, ir augalų kolekcijas, Lietuvoje, deja, prabėgom arba labai mažai skiriama tam dėmesio privačiuose ūkiuose). Adomas Hrebnickas 1910 m. pirmasis įkūrė ir įveisė didžiausią Lietuvoje (ir Baltijos šalyse) Rojaus sodą, prof. Tadas Ivanauskas – Obelynės parką Kauno r., Pranciškus Šivickis, grįžęs iš JAV, Molėtų r. nupirko salą ir įveisė sodą Obuolių sala. VU Botanikos sodas ir Rumšiškės dar kažkiek tuo užsiima, bet jiems trūksta žinių, instituto idėja – pagelbėti jiems, specialistai ten važinėja. Taip sodų motinėlė Obelynė pasikeitė per dvejus metus, ir Rojus. Mėginama senuosiuose dvaruose, sodybose, buvusiuose vienuolynuose atpažinti augalus ir pamėginti juos išsaugoti. Tuo rūpinasi Lietuvos – Latvijos bendras projektas (įeina Zarasai, Anykščiai, Klaipėda ir Rusnė). Klaipėdoje šimtamečiai ir (yra ir 120 m.) vokiečių sodinti sodai iki šiol gyvena. apie 40 objektų Šis projektas padėjo surasti apie 40 objektų (kolekcininkų, ir tų, kurie puoselėja dekoratyvinius augalus). XV–XVI a. tų veislių augalai atkeliavo iš buvusių vienuolynų, dvarų. Dvi komandos (vieni – po Latviją, kiti – po Lietuvą) važinėja, pasikeičiama sodinukais, daroma visa, kas įmanoma. Šiais metais įveistas nedidelis sodelis su keliolika veislių (131 – naujai surastos Lietuvoje, pvz., vertingi selekcijai: černogūzai, grietininis, beržininkų ananasas (įspūdingas dydžiu, aukščiu, laja, Hrebnicko, Ivanausko pasodintas), geltonoji slyva (kvepianti medumi). Entuziastai renka, saugo tas veisles, kurias augino jų seneliai (pvz., Skuodo Nevidausko parkas). 

Babtų sodininkystės ir daržininkystės augalų kolekcijos

Iinstituto medelynas

Rodyklė, kur seniausia obelis Lietuvoje

Seniausia Lietuvos obelis, vis dar vedanti vaisius ir su pasu

Obels kiemo augalai

Laimutės Vasiliauskaitės - Rožukienės nuotr.

Susidomėjo turizmo asociacija. Rūpinamasi, kad šis visas paveldas būtų prieinamas lankytojams (dalis jo muziejuose, dalis – privačiose teritorijose), ugdomas kaimo turizmo sodybų lankymas; pvz., Survilų sodybos šeimininkas Tadas nežino senelio sodo veislių pavadinimų, instituto darbuotojai bando jam padėti. Ne tik „Atostogos kaime“, Lietuvos–Latvijos projekte  – 25 sertifikuoti objektai. Jame – ir Rundalės dvaro sodyba. Šis nesibaigiantis projektas skatina keliauti po Lietuvą, Latviją. „Paveldo sodai“ sutapo su mokslininkų ir turizmo idėjomis: kad iš naujo pažinume nepažintą savo kraštą. Gražiausi sodai, kai žydi ir jau sunokinę vaisius. Kad juos būtų galima lankyti ir vasarą, įtrauktos daržovės, vaistažolės, prieskoniniai augalai.

Labiau universalus maršrutas – atgaivinti senuosius produktus. Pasirodo, anksčiau žmonės mėgo rūgščius ir ypač saldžius obuolius, o mes mėgstam traškius saldžius...

Aplankome Instituto medelyną – jame balansas: ir tai, kas naujo, ir kas buvo anksčiau, jo LMMC Sodininkystės ir daržininkystės augalų kolekcijas (dekoratyvinių, aromatinių, maistinių, vaistinių, kt.); iš senųjų veislių: tikroji levanda, vaistinis skaistenis, trispalvė našlaitė, žalioji rūta, paprastasis sinavadas, didžioji nasturtė, kt.

Iki rudens institutas žada išleisti vaisių ir daržovių senovinių vaisių ir daržovių receptų (atkurtų ir adaptuotų mūsų skoniui) knygutę.

Šis institutas yra Žemdirbystės ir miškų ūkio instituto filialas, čia svarbu visos tarpinės grandinės atkuriant ir tiriant senąją veislę: apsauga ir atsparumas. Per metus gaunama užsakymų už milijoną eurų (6 valstybinės programos, dar: tarptautiniai projektai). Dirba 50 mokslo darduotojų, 40 – techninių, 142 ir daugiau – sezoniniams darbams. Instituto pasididžiavimas – 1960 m. išvesta pirmoji pasaulyje juodųjų serbentų (būta įvairių spalvų) veislė (labai atspari, turi daugiausia vitamino C).

Seniausia Lietuvoje obelis. Ji augaKauno pakraštyje, Obels gatvėje, jos garbei pavadintoje (yra ir speciali rodyklė, kaip ją aplankyti: gamtos paminklu paskalbta 1960 m.). Manoma, obeliai 360 metų. 1985 m. valstybinis gamtos apsaugos komitetas patvirtino obels pasą. Pernai ji buvo su obuoliais, kitąmet jų bus irgi bus. Ji laukinė, aštuonių metrų, liemuo drūtas: pusantro metro, skersmuo – 95 cm, kamienas viduje apipuvęs, skarda saugomas, viduje mėgsta nakvoti ežių šeimyna, žiemą inkile gyvena zyliukės. Obels  vaisiai rūgštaus skonio, tačiau malonaus kvapo. „Dėkui dievui, neseniai pataisė kelią: žmonės atvažiuoja jos pažiūrėt autobusais. Keturi vyrai jos neapglėbdavo. Obuoliai rūgštū, senutė negali būti saldi“, – sako jaunatviška kiemo šeimininkė Vanda, gidė savanorė, ji ne tik žodžio kišenėje neieško: gausiai laisto obelį per sausras, o ežiams įmeta žolės; atsisveikinant parodo savo išpuoselėtą šiltadaržį, rūtų darželį, bijūnus, kitas retas gėles, pasigiria, kad šiemet per Jonines švęs aštuoniasdešimtmetį.

Laimutės Vasiliauskaitės - Rožukienės nuotr.

DSCN 9695 Babtų sodininkystės ir daržininkystės augalų kolekcijos

DSCN 9707 Babtų sodininkystės ir dažininkystės instituto medelynas

DSCN 9805 rodyklė, kur seniausia obelis Lietuvoje

DSCN 9808 seniausia Lietuvos obelis, vis dar vedanti vaisius ir su pasu.

DSCN 9814 Obels kiemo augalai

 

 

 

 

 

 

Atgal