Gamta
12 21. Vilniaus kraštovaizdžio gamtinė ir istorinė erdvė
Vytautas Baškys
Lietuvos kraštovaizdis įvairuoja tarp erdvių lygumų ir kalvų. Aukštis turi didžiulę reikšmę, įspūdžių semiamės kopdami į piliakalnius, pakildami į Medininkų ir kitas aukštumas. 30 km nuo Vilniaus dunkso aukščiausios Lietuvoje Juozapinės, Aukštėjo viršukalnės.
Vilniaus kraštovaizdžio gamtinė praeitis, geomorfologinė struktūra mena prieš penkiolika tūkstantmečių slinkusį ledyną, kuris atsirėmęs į Medininkų aukštumą, tirpdamas paliko kalvas, rėvas, nuglūdintas terasų pakopas, Antakalnio, Karoliniškių, Panerių, Rasų kalvynus. Aukščiausia vieta sostinėje – 235 metrų aukščio Liepkalnio kalnas. Liepkalnio pavadinimas susietas su deivės Laimos simboliu liepomis. Gruodžio 11-oji – tarptautinė kalnų diena primena, jog Liepkalnyje kalnų slidinėjimo entuziastas Laimis Janutėnas 1982 m. įkūrė slidinėjimo trasą.
Vilniaus panoramoje kasdien iš tolo regint už Neries vingių sostinės pietinę dalį gaubiančią Medininkų aukštumos erdvę, į aukštumą tarp Medininkų ir Buivydiškių aukštumų įsirėžusį Vilnios slėnį, dėmesį atkreipė keistas debesėlis, baltas tumulas slinko virš Vilnios slėnio ir artėdamas prie santakos su Nerimi ištirpo.
Medininkų aukštumos rėvomis debesies atplaišos nusileidžia ir Vilnios slėniu slenka į Vilnių
Lietuvos meteorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėja Audronė Galvonaitė sako, jog meteorologiniai reiškiniai yra įdomūs ir nepakartojami, nes niekada nesusidaro idealiai vienodos sąlygos. Virš Vilnios stebėtą reiškinį ji aiškina kaip vidumasinių konvekcinių debesų susidarymą dėl paviršiaus nevienodo įšilimo, kai aukštyn kylantieji šilto oro srautai susitinka su vėsesniu oru. Kuo skirtumai didesni, tuo reiškiniai būna įvairesni, neįprastesni, net pavojingesni. Tokie debesys susiformuoja staiga ir praeina staiga, gali išaugti iki galingų „tumulų", gali susiformuoti galinga perkūnija, kruša, stiprios liūtys ir škvalai, kurie siaučia labai siauroje teritorijoje.
Akivaizdu, jog Medininkų aukštuma esant tam tikroms sąlygoms daro įtaką žemiems debesims. Buvusių apledėjimų metu tarp Medininkų ir Buivydiškių aukštumų susidarė gilus Vilnios slėnis. Raguvomis išvagotame aukštumos pakraštyje kai kur iki šiol iš po kalvų sruvena šaltinėliai. Raguvose dažnai rytais dėl temperatūrų skirtumo susidaro rūkai, bet jie ryškiai skiriasi nuo rėvose įstrigusių debesies atplaišų. Užfiksuotas virš Vilnios žemai slenkantį debesis, nuo kurio atsiskyrusi atplaiša slinko Vilnios slėniu. Meteorologinis radaras tokių žemų debesų nepastebi, todėl jie neprognozuojami. Nuotraukos liudija, kaip debesis nusileidžia į Vilnios slėnį. Pastebėtas įdomus gamtos reiškinys Vilniaus padangėje daro įspūdį. Tarp kalvų ir miškų rėvose ir sprūdžiuose pasirodžiusių debesų atplaišų vaizdas įspūdingas.
Įvairūs debesų šuorai ir tumulai būna dažni kalnuose. Tarp kalnų slenkantis debesis nufotografuotas 2009 m. lankantis Šveicarijos Alpėse prie Keturių kantonų ežero. Romantiška, tai primena Maironio kūrybos eilėraštį: Slenka padangėmis debesys pilkos; / Slenka iš kur, nežinai. Dabar žinome, nes palydovinė informacija parodo debesų kelius. Pagal tai akivaizdu, jog pas mus tokie reiškiniai būna, kai nuo Šiaurės Atlanto nešami debesys, padarę ratą virš Vakarų Europos, į mūsų padangę atslenka nuo pietinės pusės, nuo Alpių, Karpatų kalnų.
Visos idėjos yra susietos su gamtos reiškiniais. Gamtos niuansai, buvusių įvykių atgarsiais atsiveriantys istorijos fragmentai primena tai, kas per laiką primiršta, bet atgimę regėjimu žadina vaizduotę ir suvokimą, gal ir ilgesį kažko tikro, bet nebepasiekiamo. Regis ir debesų regėjimas Medininkų aukštumos pašlaitėje ypatingas.
Mūsų kalvose ir tolimuose kalnuose įstrigę debesys primena debesų kelią per Europą iki Lietuvos. Nuo to troškimas suvokti praeitį atsiveria amžių slinkties atgarsiais, primena ir garsųjį Palemono atsikėlimą į mūsų kraštą. Daugelį amžių bylojusius duomenis lietuviai vertino ir gerbė, nes romėnų patricijų palikuonys turėjo įtakos Lietuvos kunigaikščiams. Istorinis ryšys sureikšmintas romėniškąją lietuvių kilmės teorija gyvavo 400 metų iki pat XIX a. Ryšius su romėnais greta istorinių įžvalgų ypač iškalbingai byloja buvusi prekyba gintaru, mūsų krašte randamos Romos monetos. Istorinė pajauta byloja, jog toldamas laikas, tarsi atslenkantys debesys, atsikartoja. Per tai įžvelgiant prieš pusantro tūkstantmečio atplaukę romėnai regisi buvo sutikti ir Panerių gyvenvietėje. Jiems įsikūrus prie santakos, pasistačius vilas (Lot. villa – kaimas) ir kilo Vilniaus miesto ir Vilnios upės pavadinimų kilmės versija.
Žinios ir žodinė baltų sąsają su romėnais pateikia XIV a. Petras Dusburgietis – „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašydamas prūsų šventvietę Romuvą Nadruvoje, jos vardą kildina iš Romos miestavardžio. „Lietuvos metraštyje“ Palemonas pasirodo XVI a. pradžioje. Nurodyta, buvęs vienas iš Romos kilmingųjų, kartu su savo šeima, pavaldiniais ir jų šeimomis, turtu bei kariais bėgęs laivais iš Romos ir, aplenkęs visą Vakarų Europą, pro Daniją patekęs į jūrą-vandenyną (Baltiją), o iš čia į Kuršmares bei Nemuno žiotis.
Debesis prie Keturių kantonų ežero Šveicarijos alpėse. Lauryno Baškio nuotraukos
Istorikas Mykolas Lietuvis lotyniškame veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ buvo išspausdintos tik 1615 m. rašė: „Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senovinių romėnų papročių, kurie ne taip seniai pas mus išnyko, būtent: iš žmonių lavonų deginimo, būrimo iš vidurių ir paukščių skrydžio ir kitų prietarų, /…/ ypač kulto Eskulapo, kuris yra garbinamas tokiu pat žalčio pavidalu“. M. Lietuvis pateikia lotyniškos leksikos pavyzdžių lyginant su lietuviškąja: ignis (ugnis), aer (oras), sol (saulė), mensis (mėnuo), dies (diena), deus (dievas), tu (tu), gentes (gentys), verte (versk), iugum (jungas), linum (linas), anguis (angis), rota (ratas), tractus (trauktas), axis (ašis), nunc (nūnai), septem (septyni) ir kt.
Istorinis-lyginamasis kalbotyros metodas, kalbų (tarp jų ir lotynų bei lietuvių) panašumą aiškina kilmę iš bendros prokalbės. Lotynų ir lietuvių kalbose tos prokalbės, pavadintos indogermaniškąja ar indoeuropietiškąja. Artimesnė pažintis su lietuvių kalba atvedė prie moksliškai pagrįsto naujo atradimo – lietuvių kalba esanti pati archajiškiausia iš visų gyvųjų ide. kalbų. Tai didžiulis kultūrinis turtas, neįkainojama vertybė, todėl kai kurie lingvistai siūlo įtraukti lietuvių kalbą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
