Jau į pabaigą eina niūrūs carizmo okupacijos metai. Tačiau iš paskutiniųjų vis dar draudžiamas lietuviškas raštas.

Fantastinės lietuvių poeto ir literatūros kritiko, spaudos darbuotojo kelionės po saulę ir mėnulį - daug kuo primena Michelio Butoro metamorfozes. Iš gyvųjų pasitraukęs švęsdamas 53 metus išsinešė su savimi olandišką Kupiškio egzempliorių. Lietuvių meninėje tipografijoje poetas pagarsėjo straipsniais „Metuose“ ir „Nemune“, literatūros kritikos rinktine.

Po ilgos ir sunkios ligos Alytuje mirė talentingas mokytojas, poetas ir kompozitorius Jonas Šukys. Jonas gimė 1938 m. nedideliame Panevėžio rajono Naujamiesčio miestelyje. Jau besimokant Panevėžio pedagoginėje mokykloje, muzikaliam jaunuoliui mokytojas Vytautas Vilkončius (dabar gerai žinomo Laimio Vilkončiaus tėvas), pasiūlė eilėraščiams kurti muziką. Pirmą sukūrė poeto Skinkio žodžiams „Tėvynės platumos“. Melodiją gerasis mokytojas dar kiek pakoregavo ir paleido į gyvenimą. Ji buvo dainuojama net Dainų ir šokių ansamblyje.

Birželio 3 d., eidamas 92-uosius metus, mirė iškilus visuomenės veikėjas, Vilniaus krašto istorijos ir kultūros puoselėtojas, publicistas Izidorius Šimelionis.

Penktadienį vėlai vakare sunki liga pasiglemžė advokato, žmogaus teisių gynėjo, valstybės ir visuomenės veikėjo Kęstučio Čilinsko gyvybę. Jam buvo 65-eri.

Šiemet minime dvidešimtąsias sovietų agresijos, įvykdytos prieš Lietuvą, metines. 1991‑ųjų Sausio 13–osios išvakarėse tūkstančiai Lietuvos žmonių išėjo į gatves apsiginklavę vien meile, patriotiniais jausmais. Jie gyvu žiedu apjuosė Lietuvos Radijo ir Televizijos, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastatus. Smurtas, agresija, pyktis, neapykanta susitiko su begaliniu laisvės troškimu, tikėjimu, viltimi, mūsų vienybe, mūsų meile savo kraštui. Kruvina naktis, kruvinas 1991–ųjų Sausio 13–osios rytas. Keturiolika mūsų Tautos vaikų atidavė gyvybes už Lietuvos laisvę, už būsimą Laisvą gyvenimą, kuriame jų pačių jau nebebus.

Su dr. Dimitrijum Blažejovskiu (1910 08 21-2011 04 23) susipažinau ir bendravau 2002 m. vasarą ir rudenį, mokslinės stažuotės Romoje metu. Vienuoliai bazilijonai man jį pristatė kaip garbų dvasininką, žymų istoriką, unikalų ikonų siuvinėtoją. Ne kartą teko lankytis dr. Dimitrijaus Blažejovskio bute Romoje. Profesorius gyveno penkiaaukščio namo ketvirtajame aukšte Dženikulo kalvoje. Bute buvo keturi įvairaus dydžio balkonai, pilni augmenijos (įvairiausių daržovių), o kambariuose ant grindų (lentynose nebetilpo) buvo sukrautos knygų krūvos ir krūvelės, per kurias reikėjo labai atsargiai peržengti.

Eidama 74-uosius metus mirė ilgametė Kauno valstybinio dramos teatro aktorė, Nacionalinės premijos laureatė Rūta Staliliūnaitė

Pirmosiomis kovo dienomis Zapyškio parapijoje gausiai susirinkusių giminaičių ir pažįstamų būrys palydėjo į amžino poilsio vietą Agotą Petrauskienę (1931-2011).

Šeštadienio popietę Amžinojo poilsio sostinės Antakalnio kapinėse greta Sausio 13-osios aukų memorialo atgulė Poetas Justinas Marcinkevičius. Lietuvos dainiaus karstą su palaikais, išlydėtą iš Mokslų akademijos Didžiosios salės, kur dvi dienas buvo atsisveikinama su Poetu, Antakalnio kapinėse pasitiko valstybės ir Vyriausybės vadovai, J. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai.  

Justino Marcinkevičiaus nebėra. Paliko jis mus, tarsi našlaičius, netekusius motinos, kurie sutrikę žvalgosi vienas į kitą, sunerimę ir susirūpinę, nežinodami, kas dabar bus, kas jais pasirūpins bėdai ištikus, kas paguos nelaimėje, kas padrąsins, pirmuosius žingsnius žengiant… Mes skaitėme jo eilėraščius, žiūrėjome jo dramas, dainavome dainas, jo parašytas, kartais nė nežinodami, kad tai jis jas parašė, ir kaskart, kai jo žodis atsiliepdavo mūsų širdyse, mes jutome tą tyrą meilę Tėvynei, jos laukams, jos žmonėms, jų darbams, Tėvynei, kurią žadino ir gaivino jo skatinama meilė gūdžiais okupacijos metais.

Eidamas 81-uosius metus, Vilniuje vasario 16-osios rytą mirė poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas, akademikas Justinas Marcinkevičius. Rašytojas užgeso ligoninėje, neatsigavęs po gruodžio 7 dieną savo namuose patirtos sunkios traumos