In memoriam
02 13. Monsinjoro Alfonso Svarinsko 90–ųjų gimimo metinių minėjimas
Lidija Veličkaitė
2015 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos (LR) Seimo rūmų konferencijų salėje įvyko monsinjoro Alfonso Svarinsko 90–ųjų gimimo metinių minėjimas. Šiai garbingai datai konferenciją surengė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas ir Lietuvos Respublikos Seimas. 2015 m. sausio 21 d. monsinjorui Alfonsui Svarinskui būtų sukakę 90 metų. Kad ir tikėjęs sulaukti šios iškilios datos, monsinjoras paliko šį pasaulį 2014 m. liepos 17 d. Pažymint pusę metų nuo monsinjoro netekties, 2014 m. sausio 17 d. Vilniaus Švento Kryžiaus bažnyčioje šv. Mišias aukojo kunigas Virginijus Česnulevičius, 2014 m. sausio 18 d. Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje šv. Mišias aukojo vyskupas Jonas Kauneckas.
Seimo III rūmų foje surengta fotografijų paroda, skirta šiam nuostabiam žmogui ir kunigui atminti. Ją atidaręs LR Seimo narys Rytas Kupčinskas kalbėjo, kad kiekvienas nuotraukose įamžintas veidas primena tą kelią, kurį nuėjo už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę kovodamas mūsų mylimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas, pasipriešinimo okupacijai dalyvis, ,,Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ vienas iš įkūrėjų ir aktyvus tikinčiųjų teisių gynėjas, vienas iš publicistų, rašiusių į ,,Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos garbės narys, daugelio – Viduklės, Igliaukos, Kavarsko – bažnyčių parapijų klebonas. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas – tokia iškili mūsų Nepriklausomos valstybės kovų ir nepriklausomybės atkūrimo istorinė asmenybė, apie kurią LR Seimo narys Algirdas Patackas pasakė: ,,Kristaus kareivis ir apkasų žmogus, visą gyvenimą praleidęs kovose už Dievą ir Tėvynę“. Padėkojęs atėjusiems pagerbti monsinjorą, konferencijos vedantysis Rytas Kupčinskas pakvietė visus į konferencijų salę. Parodos atidarymą lydėjo Kauno sveikatos mokslo universiteto folkloro ansamblio ,,Kupolė“ (vadovė Daiva Bradauskienė) dainos.
LR Seimo narys Rytas Kupčinskas kalba parodos, skirtos monsinjorui Alfonsui Svarinskui, atidaryme
Konferencija, skirta monsinjoro Alfonso Svarinsko 90–ųjų gimimo metinėms paminėti, prasidėjo tylos minute. Parodytas filmas cituojant ištraukas iš Alfonso Svarinsko prisiminimų knygos ,,Nepataisomasis“ apie jo vaikystę tėvų namuose ir vėlesnius laikus. Konferencijos vedančioji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė perskaitė LR Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės šiam paminėjimui skirtą tekstą, kuriame rašoma:
,,Išėjusieji žmonės palieka skirtingą atminimą apie save. Vieni savo gyvenimą nugyvena tyliai, kitų nuveikti darbai ir pasiekimai apie juos skatina pradėti šnekėti. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo didis mūsų tautos žmogus, kuris visas savo galias, visą savo gražią jaunystę ir tolesnius gyvenimo metus paaukojo ne tik kovai dėl Lietuvos katalikų bažnyčios tikėjimo, bet ir pačios Lietuvos laisvės. Žavėjomės jo atkaklumu ir drąsa nebijoti pasakyti tikros tiesos, net jeigu ji ir nemaloni. Jis buvo tikras, nes buvo nuoširdus. Tačiau nepakanka apie tokius iškilius žmones, kaip Alfonsas Svarinskas, vien kalbėti. Iš jų reikia mokytis meilės Dievui ir meilės Tėvynei. Jie yra mūsų lietuvybės, mūsų istorijos dalis. Tebūnie jo atminimas, minint 90–ąjį Alfonso Svarinsko gimtadienį, ir ateityje vertas pagarbos ir būna amžinas.“
Konferencijoje kalbėjęs akademikas habil. dr. Antanas Tyla priminė praėjusio amžiaus Nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų metais išaugusias asmenybes, tarp kurių ir rezistentas Alfonsas Svarinskas, kurių mentalitetas netilpo į jų nugyvento laikotarpio rėmus. Alfonso Svarinsko ryškiausias ir ilgiausias gyvenimo kelio etapas – ,,dvasininko rezistento, Lietuvos valstybinės laisvės ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovotojo, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir vėl atkurtos Lietuvos valstybės piliečio dvasininko kelias“. Gimęs 1925 m. Nepriklausomoje Lietuvoje, 15 paauglystės metų augo patriotinėje tėvų ūkininkų namų aplinkoje, ta pati patriotinė dvasia vyravo Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje ir vėliau, įstojus į Kauno kunigų seminariją. Besimokantį jauną patriotą gimnazistą užgriuvo visus idealus griaunanti žiauri, vulgari ir buka 1940 m. Sovietų sąjungos okupacija. Tai buvo stimulas priešintis okupantui ginant Lietuvos valstybingumą, ir tai reikėjo stipraus ryžto ir drąsos. Toks kovotojas, gynęs žmogaus teises laisvai reikšti savo nuomonę, okupacinei valdžiai nepatiko, todėl per okupacinį laikotarpį sugebėta jį nuteisti keturis kartus. Atrodė, kad ši okupacinė sistema negalėjo gyvuoti neturėdama savo gniaužtuose Alfonso Svarinsko – gimnazisto, žmogaus, kunigo. Juk jis ,,Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ narys kartu su kitais nariais pasirašydavo ir platindavo įvairius dokumentus, adresuotus TSRS Generaliniam sekretoriui, TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, TSRS Generaliniam prokurorui ir kt., iš viso 51 dokumentą, kuriuose reikalavo žmogaus teisių tikintiesiems. Taip pat pasirašė Maskvos grupės Helsinkio susitarimą Tarybų Sąjungoje remti dokumentą ,,30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai“. Kaip kunigas Alfonsas Svarinskas turėjo tribūną – bažnyčios sakyklą ir auditoriją, ją lankančius tikinčiuosius, tad pamokslų metu atvirai kalbėjo žmonėms apie okupacinio režimo nusikaltimus. Tačiau neliko nepastebėtas – paskui po atlaidus važinėjantį kunigą keliavo agentai, šnipai, apsiginklavę įvairia įrašų technika, kuria įrašinėjo pamokslus, vėliau pateikdami juos atitinkamoms struktūroms. Negana to, kunigas Alfonsas Svarinskas dalyvavo leidžiant ,,Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, tad bendravo su Vakarų pasaulio atstovais, tokiu būdu pralauždamas sovietinės imperijos geležinę uždangą. Tad buvo jau visiškas priešas tuometinei valdžiai, nors kovojo tik už savo valstybės – Lietuvos laisvę.
Vyskupas Jonas Kauneckas pasidžiaugė, kad monsinjoro Alfonso Svarinsko 90–ųjų gimimo metinių paminėjimas vyksta būtent Aukščiausioje Lietuvos institucijoje – LR Seime. Monsinjoras tikrai yra to nusipelnęs ir tik reikia džiaugtis, kad įvertinama jo veikla, kuria jau nuo pat paauglystės jis degė meile Dievui ir Tėvynei. Matėme jį kovoje nuo partizanų laikų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, matėme nenuilstamai kovojantį prieš negeroves ir laisvoje Lietuvoje. Pagrindinis jo bruožas – nesulaužomas tvirtumas. Kentėjęs lageriuose, tardomas, kankinamas ir jau griežtai įspėtas jis sakydavo: ,,Ne, aš nesustosiu. Tegu mane teisia nors 10 kartų. Man nebaisu. Dėl Dievo ir Tėvynės niekas nebaisu.“
Folkloro ansamblis ,,Kupolė“
Jau laisvoje Lietuvoje vyskupo Jono Kaunecko ragintas kalbėti švelnesniu tonu, monsinjoras liepė prisiminti garsaus pamokslų rašytojo kunigo Jono Lauriūno žodžius. Kunigas jėzuitas Jonas Lauriūnas parašė keliasdešimt tomų pamokslų ,,Žodžiai broliams“. A. Svarinskas vieną kartą pakartojo kunigo Jono Lauriūno žodžius: ,,Kažkas tai turi parodyti, kad dar yra lūpos, kai kiti gėdingai tyli, tos lūpos turi sakyti tiesą. Kažkas tai turi būti kažkas, kurio širdis drąsi, kai kiti baimingai dairosi, jis žengia į priekį. Būk toksai. Pirmyn.“ Alfonsas Svarinskas šiuos pamokslininko žodžius įsirašė į savo širdį.
Vyskupas Jonas Kauneckas priminė vieną atsitikimą, kai ,,Eucharistijos bičiuliai“ (pogrindinė organizacija, kuri keliaudavo po šventas vietas – Šiluvą, Žemaičių Kalvariją) vieną kartą garsiai meldėsi už kunigus ir vyskupus. Kaip nušvito Alfonsas Svarinskas, išgirdęs tokius žodžius: ,,Kad visi kunigai atsilieptų taip, kaip niekas iki šiol neatsiliepė. Kai visi dreba, kad jie išdrįstų. Kai visi tyli, kad jie kalbėtų. Kai visi baimingai pritaria, kad jie pasipriešintų. Kai visi pataikauja, kad jie prieštarautų. Kai visi abejoja, kad jie tikėtų. Kai visi tyčiojasi, kad jie pagirtų. Kai visi grobia, kad jie duotų. Kai visi pabėga, kad jie atstatytų krūtinę.“ Tai skambėjo maždaug 1980 m. Kunigas A. Svarinskas su ašaromis akyse nepaprastai džiaugėsi sakydamas: ,,Dar matau Lietuvos ateitį. Jeigu yra tokio jaunimo, yra ir ateitis.“ Ar neatstatė krūtinės kunigas Juozapas Zdebskis, kunigas Bronius Laurinavičius, kurio nužudymo vietoje Vilniuje dabar stovi paminklas? – klausė vyskupas J. Kauneckas. Kai daugelis drebėjo, savo krūtinę atstatė tada dar kunigas Alfonsas Svarinskas, tad ar galima juo nesižavėti. Štai jo knygos ,,Nepataisomasis“ jau trečia laida išeina ir vis dar pritrūksta. Reiškia žmonės žavisi. Tik reikia atsiliepti į jo idealus – ieškoti teisingumo.
Vyskupas Jonas Kauneckas priminė monsinjoro Alfonso Svarinsko butą Vilniuje Odminių gatvėje Nr 2. Tai nepaprastai svarbus visai Nepriklausomybės istorijai butas. Juk jame, kai jis priklausė prelatui Mykolui Krupavičiui, buvo kuriama Lietuvos laisvės vizija. Ten ne vieną kartą buvo susirinkusi Lietuvos Taryba ir svarstė, kokia turi būti Lietuva. 1926 m. perversmo metu Mykolo Krupavičiaus organizuojami pasitarimai nulėmė tolesnį Lietuvos likimą. Tai turėtų būti vieta susirinkti jaunimui mokytis meilės Tėvynei, taip pat semtis patirties ir iš monsinjoro Alfonso Svarinsko idealų.
Visai Lietuvai svarbu žinoti ir monsinjoro Alfonso Svarinsko savo tėvų žemėje įkurtą Didžiosios kovos apygardos partizanų parką šalia Ukmergės, jame pastatytus paminklus ir kryžius žuvusiems už Tėvynės laisvę. Ten kiekvienais metais monsinjoro iniciatyva buvo minima partizanų diena. Niekas taip nesirūpino partizanų įamžinimu kaip A. Svarinskas. Jis degte degė, kad ir Vilniuje atsirastų partizanams skirtas paminklas, tačiau neatsirado. Visur ir visada šnekėjo, kad reikia įamžinti Nepriklausomos Lietuvos sovietų kalinamus, kankintus ir nužudytus ministrus. Per 25 m. atkurtoje Lietuvoje nė viena valdžia tuo nepasirūpino. Baigdamas savo kalbą vyskupas Jonas Kauneckas prašė visų pasidomėti, kada gegužės mėnesį A. Svarinsko įkurtame partizanų parke vyks paminėjimas. Kartu bus proga aplankyti netoli Ukmergės Dukstynos partizanų kapinėse monsinjoro Alfonso Svarinsko kapą.
Monsinjoro bendražygis, ,,Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjas Petras Plumpa daugiau nei pusę šimtą metų, pradedant 1958 m., kai susipažino Mordovijos lageryje, bendravo su monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Disidentas sako, kad monsinjoras buvo sovietų valdžios opozicijoje per visą pokario laikotarpį. Jis kovojo ne prieš sovietų valdžią, bet už savo Tėvynę, tikėjimą, dorą. Jis įvardija keturis pagrindinius pokario laikotarpius, arba skirtingus sovietų valdžios mundurus: Pirmasis – stalinistinis, kruvinasis laikotarpis 1944–1953 m. Tai buvo intensyvios partizaninės kovos, trėmimų laikotarpis ir per šį laikotarpį ypač brutaliai buvo stengiamasi supriešinti lietuvių tautą. Antrasis – N. Chruščiovo valdymo kultūrinis atšilimas 1954–1964 m. Trečiasis – nuoseklaus politinio, kultūrinio ir dvasinio žlugdymo laikotarpis 1964–1985 m., kuriam vadovavo L. Brežnevas, J. Andropovas ir K. Černenka. Faktiškai tai buvo L. Berijos palikuonys. Ketvirtasis – M. Gorbačiovo perestroikos 1985–1990 m. laikotarpis, galima sakyti, kad pats šviesiausias – europinio atšilimo laikotarpis. Ir kiekviename iš šių laikotarpių Alfonsas Svarinskas buvo aktyvus pasipriešinimo dalyvis ir kiekviename iš jų buvo kalinamas Rusijos lageriuose. Per pirmąjį laikotarpį nuteistas 10 m., antrąjį – 6 m., trečiąjį – 7 m. ir dar 3 m. tremties. Ketvirtąjį laikotarpį jis ne tik kad nebuvo paleistas, bet apie jį sukurptas bjaurus propagandinis filmas ,,Kas jūs, kunige Svarinskai?“ 1988 m. į Maskvą atvykęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareikalavo paleisti kunigą Alfonsą Svarinską. Kunigas buvo paleistas be teisės būti TSRS teritorijoje, kartu ir Lietuvoje. 1988 m. rugpjūčio 23 d. Alfonsas Svarinskas buvo išsiųstas tremčiai į Vakarų Vokietiją. Į Maskvą jį lydėjo 14 žmonių, tarp kurių buvo ir Petras Plumpa, su Lietuvos trispalvėmis. Mosuodami vėliavomis, jie visi ėjo Maskvos gatvėmis ir niekas jų nesustabdė.
Kunigo Alfonso Svarinsko pasipriešinimas okupaciniam režimui tęsėsi 44 m. ir pusę to laikotarpio – 22 m. jis praleido sovietų kalėjimuose. Nė vienas Lietuvos kunigas nepraėjo tokio pragaro – priešintis dvasinei, fizinei prievartai ir kartu sėdėti lageriuose. Kodėl jis taip elgėsi? – klausė Petras Plumpa. Ne kartą jis girdėjęs A. Svarinską sakant, kad sovietmečiu kunigas neturi teisės mirti lovoje. Tad kurgi jis galėjo mirti, jei ne kalėjime, ar lageryje? Tokie pasakymai siutino sovietinius čekistus, nes tada nieko nebijančio žmogaus įkalinimas praranda prasmę. Auka tampa didvyriu.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas domėjosi viskuo: turėjo daug knygų, mokėsi, studijavo, bet pagrindinis jo dalykas buvo žmogaus moralinė laikysena. Jo tikėjimas buvo aiškus ir bekompromisis ir labai susijęs su tėviškės, šeimos ir Tėvynės meile. Jis visą tautą ir Tėvynę laikė savo šeima – broliais ir seserimis. Todėl ir tikėjimo ir tautos bei Tėvynės jis negalėjo išsižadėti. Tad niekada nėjo nei į moralinius, nei į politinius kompromisus.
Alfonsas Svarinskas buvo politikuojantis kunigas. Daug kas jam už tai priekaištavo. Betgi kas tai yra politika? – klausė Petras Plumpa. Šiuo atveju kunigo politika yra mylimos brangios šeimos politika. Kadangi Tėvynė buvo jo šeima, todėl jis negalėjo visapusiškai neįsikišti į jos gyvenimą – ūkinį, teisinį, kultūrinį, švietėjišką ir kitokį. Netgi popiežius Pranciškus susitikęs su jėzuitų mokiniais yra sakęs, kad krikščionio pareiga dalyvauti politikoje, kuri yra viena iš aukščiausių meilės darbų išraiškų, kadangi siekia bendrojo gėrio.
Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Mindaugas Nefas pranešime ,,Monsinjoro Alfonso Svarinsko epocha“ mąsto, kad geriau pranešimo pavadinimui tiktų ,,Monsinjoras Alfonsas Svarinskas epochoje“, arba ,,Epocha ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas“. Nes bendraudamas tiek su jaunesniąja, tiek su vyresniąja karta, mato tam tikrus skirtumus ir skirtingas istorijos interpretacijas. Dažniausiai tai būna kalbant apie asmenybes. Šiandieninį jaunimą gerokai sudėtingiau sudominti istorija ar matematika, negu tai būdavo prieš 20–30 m. Mėgiama dėstytojo tema kalbėti apie asmenybes istorijoje ir jo nuomone Alfonso Svarinsko vaidmuo yra vienas iš pačių svarbiausių. Kad ir propagandiniame filme ,,Kas jūs, kunige Svarinskai?“, dėstytojas mato, kad netgi sovietų pareigūnams nepavyko apšmeižti kunigo. Žiūrėdami filmą tą supranta ir mokiniai, kai kunigas Alfonsas Svarinskas padeda žmogui nelaimėje, o valstybinė įstaiga ne. Tiesiog tokio žmogaus, koks buvo Alfonsas Svarinskas, neįmanoma sukompromituoti. Jo prisiminimų knygoje ,,Nepataisomasis“ matome žmogų, kunigą, apimantį net kelias epochas. Tai ir pirmoji 1918 m. Lietuvos Respublika, karo metai, partizaninis karas, disidentinis judėjimas. Įsijungęs į partizaninį karą prieš sovietinį okupantą, Alfonsas Svarinskas pasirinko kelią būti su tauta, būti jos dvasiniu ganytoju.
Dėstytojas, kalbėdamas apie valstybinę istorijos brandos egzamino programą, kuri standartizuoja, ką turėtų žinoti kiekvienas baigdamas mokyklą Lietuvos mokinys, neranda nė vieno žodžio apie monsinjorą Alfonsą Svarinską. Bet randa nemažai apie disidentinį judėjimą, kuriame viena iš svarbiausių figūrų šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Sociologiniai tyrimai rodo labai svarbų dalyką, kad žmogus, besidomintis savo tautos ir valstybės istorija, gerokai anksčiau suvokia save kaip pilietį ir mato bei jaučia didesnę pilietinę galią. Tad labai svarbu atkreipti didesnį dėmesį į istorijos mokslo plėtrą visuomenėje: ne tik mokyklos suole, universiteto auditorijoje, bet ir tarp visų mūsų visuomenės narių. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas darė šiuos darbus, išleido įvairiausių plakatų, partizanų nuotraukų, valstybės herbą ir platino juos. Dėstytojas Mindaugas Nefas apibendrino pasakytas mintis apie monsinjorą vienu žodžiu ,,nepataisomasis“ – žmogus, parodęs, kad moralinės vertybės ir principai niekuomet negali būti paminti ir kova už juos turi būti nuolatinė.
1991 m. monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu, jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. Atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius gana plačiai apžvelgė šias pareigas ėjusio monsinjoro veiklą. Tik paskirtas vyriausiuoju kapelionu mokomojo junginio štabe, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabe monsinjoras įkūrė maldos kambarėlius (tapusius koplytėlėmis), o vėliau ir kituose Lietuvos kariuomenės daliniuose. Kariams šviesti ir patriotiškai, dvasiškai auklėti steigė knygynėlius, dovanojo istorinės ir religinės literatūros knygų, plakatų, paveikslų. Visose kariuomenės dalinių dislokacijos vietose monsinjoro rūpesčiu buvo aukojamos šv. Mišios, kariai mokomi jose patarnauti, švenčiama Vasario 16–toji, pagerbiami žuvusieji už Tėvynę. Kariuomenės kapelionas Alfonsas Svarinskas dalyvavo kovinių dalinių vėliavų įteikimo ceremonijoje, jas šventino, įspūdingai pasakojo apie mūsų Tautos didvyrius, apie lietuvių kalinimą sovietų lageriuose, apie pogrindžio spaudos leidinius bei slaptas pogrindžio organizacijas sovietų okupuotoje Lietuvoje. Dažnai važinėjo po kariuomenės dalinius, štabus organizuodamas pokalbius su karininkais ir kariais, dalyvavo konferencijose ir rašė straipsnius respublikinėje ir vietos spaudoje. Ši religinė, patriotinė ir šviečiamoji veikla, matyt, ne visiems tuometiniams Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės vadams buvo reikalinga. 1996 m. Krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius kreipėsi į Vyskupų konferenciją, kad Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas Alfonsas Svarinskas būtų atšauktas ir pakeistas kitu kunigu.
Pasitraukęs iš vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigų, monsinjoras Alfonsas Svarinskas 1996 m. įkūrė Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką Ukmergės rajone. Organizuodavo patriotinės, religinės literatūros leidybą ir ją platindavo visuomenėje. Nuo 2010 m. dalyvaudavo teismuose, kuriuose buvo nagrinėjamos bendražygių ir šmeižiamų pokario partizanų bylos. Beldėsi į Prezidentūros, Ministro Pirmininko, Krašto apsaugos ministro ir įvairių ministerijų duris dėl įvairių svarbių Lietuvos valstybei reikalų – tautiškumo išsaugojimo, pagarbos žuvusiems už Tėvynę puoselėjimo, tradicinės šeimos ir tikėjimo stiprinimą. Atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius teigia, kad monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvenimas ir veikla, jo aiškūs idealai – Dievas ir Tėvynė yra kelrodis mums visiems lietuviams, pavyzdys, kaip reikia aukotis ir dirbti. Ir tai atsakymas tiems, kurie bandė monsinjorą, dar jam gyvam esant, apšmeižti, neleisti sakyti tiesos, jį ignoruoti.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė pasidalijo prisiminimais apie monsinjoro darbą LR Aukščiausioje Taryboje (AT). Neseniai iš tremties Vokietijoje grįžęs kunigas Alfonsas Svarinskas 1991 m. vietoje mirusio LR AT deputato Valerijono Šadreikos triuškinama pergale buvo išrinktas Šilalės rinkimų apygardoje Nr. 70. Kunigas Alfonsas Svarinskas, patekęs į Seimą, iš karto aktyviai įsijungė į Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos darbą. Jis išmanė, ką reiškia kurti valstybę, kai nėra jokių gynybinių struktūrų ir kaip tai ypač svarbu. Priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai. Buvo LR AT delegacijos nariu ryšiams su Europos Parlamentu. Aktyviai dirbo ir savo apygardoje. Tvarkydama jo archyvą, Birutė Valionytė pastebėjo, kad jis gaudavo šūsnis laiškų ir į tuos laiškus atsakydavo. Tad monsinjoras dirbo labai didžiulį darbą, buvo labai aktyvus ir Jo buvo pilna Lietuva. Koks bebūtų renginys ir kas jį rengtų, ar tai jo apygardoje, ar kitoje, visur jis dalyvavo, buvo pagarbiai sutinkamas ir visada turėjo ką pasakyti žmonėms, kartais paguosti, nuraminti, kartais pabarti, o kitą kartą ir pasidžiaugti su visa tauta. Dirbo monsinjoras LR AT vos 13 mėnesių, tačiau tai buvo toks ženklus jo gyvenimo metas, palikęs gilų pėdsaką, kuriuo jis ypač didžiavosi. Birutė Valionytė sako, kad šalia jo dirbantys parlamentarai jautė jo stiprybę ir tvirtumą. Deputatas Alfonsas Svarinskas dažnai kalbėjo moralės temomis svarstant valstybės herbą, himną ir blaivybės problemas. Monsinjoras labai dažnai užduodavo klausimus įvairiausiais aspektais, ir tai rodė jo išsilavinimą ir supratimą – tai ko dabar belieka tiktai pavydėti dabartiniam Seimui. Norint, kad valstybė klestėtų, reikėtų visiems kartu ranka rankon dirbti.
Iš kairės: LR Seimo narys Rytas Kupčinskas kalbasi su vyskupu Jonu Kaunecku
Kai 2013 m. pabaigoje buvo pradėti rinkti parašai referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, Lietuvos Sąjūdžio Taryboje monsinjoras kartu su 11 Tarybos narių pritarė šiam žingsniui ir pasirašė atskirą nuomonę pareiškime ,,Nepraraskime demokratinės Lietuvos“, ir tai prieštaravo bendrai Sąjūdžio politikai – parduoti žemę užsieniečiams, tad jam kartu su kitais nariais buvo pasiūlyta sąžiningai pasitraukti iš Lietuvos Sąjūdžio grąžinant nario pažymėjimą. Visą gyvenimą paaukojęs Lietuvos laisvei, monsinjoras Alfonsas Svarinskas tai giliai išgyveno, jam buvo didžiulė psichologinė trauma ir likus mėnesiui iki mirties, jis vis sakydavo: ,,O Sąjūdžio nario bilieto aš niekam neatiduosiu.“ Tą patį pakartojo prieš pat mirtį: „O Sąjūdžio nario bilietas su manimi.“ Birutės Valionytės nuomone, istorija dar parodys, kas buvo teisus.
Baigdama pranešimą ,,Monsinjoras Alfonsas Svarinskas – politikas“, signatarė Birutė Valionytė nerado geresnių žodžių, kaip tik pacituoti dr. Vytauto Radžvilo straipsnio apie monsinjorą Alfonsą Svarinską ,,Žmogus, iš kurio švytėjo Laisvė“ žodžius:
,,Monsinjoras buvo daug kam ,,nepatogus“ ir dažnai atrodė pernelyg ,,griežtas“, nes neužmerkė akių matydamas Lietuvos slinkimą nebūtin ir nesusitaikė su juo iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Jis nesuvokė, o ir nenorėjo bei nepajėgė suvokti, kaip Jam šventa – darbščių lietuvių prakaitu permirkusi ir laisvės gynėjų krauju gausiai aplaistyta Tėvynės žemė – gali būti paversta tik perkama ir parduodama preke, ,,bendraeuropinės žemės rinkos“ nužmogintu ir išprasmintu segmentu. Jis taip pat nesuvokė – vėl nenorėjo ir nepajėgė susitaikyti – su tuo, kad toji jau išsižadėta ir išpardavinėjama Lietuvos žemė dar ir sparčiai tuštėja. Ir skausmingai, su tikra širdgėla, tarsi prarasdamas dalelę savęs, išgyveno prievartinį ir beprasmišką kiekvieno lietuvio išėjimą iš savo Tautos.
Dievas ir Tėvynė... Šis nepaprastas Žmogus kiekvieną savo gyvenimo akimirką – mintį, žodį, veiksmą – matavo šiais aukščiausiais matais. Ir ne tik matavo – jais gyveno. Kol galiausiai pats tapo didžiausio šioje žemėje pasiekiamo tikrumo – Meilės, Tiesos ir Gėrio – asmeninio skleidimo ir liudijimo kitiems žmonėms gyvu pavyzdžiu ir matu. Monsinjoro sieloje gyvenę ir Jo visada kruopščiai saugoti ir puoselėti du atraminiai dvasinės stiprybės stulpai pavertė Jo gyvenimą pasiaukojančia tarnyste Dievui ir artimui bei nuostabiu neįtikėtinos laisvės skrydžiu. Garbingai atlikęs šį skrydį, jis tapo paradigmine Lietuvos laisvės kovų figūra ir simboliu. Arba tiesiog Žmogumi, iš kurio švytėjo pati Laisvė.“
Konferencijos vedančioji Birutė Valionytė padėkojo už išsamius pranešimus ir džiaugėsi, kad likimas jai padovanojo būti šalia tokio nuostabaus Žmogaus Aukščiausioje Taryboje, matyti jo veiklą, be galo didelę erudiciją, didelę meilę, visuomet spinduliuojančią energiją ir gerą nuotaiką bet kokioje sudėtingoje situacijoje. Monsinjoras visada sakydavo: ,,Rytoj ryte bus geriau.“
Konferencija užbaigta folkloro ansamblio ,,Kupolė“ lietuvių liaudies dainomis ir kuo visada didžiuodavosi monsinjoras Alfonsas Svarinskas – Lietuvos himnu.
Atgal
.jpg)
(1).png)
