VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

05 24. Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos iškilmės Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Lidija Veličkaitė

Praėjo 10 mėnesių nuo monsinjoro Alfonso Svarinsko netekties. Kiekvienais metais monsinjoras organizuodavo partizanų ir visų Lietuvos laisvės kovų dalyvių pagerbimą jo paties įkurtame Mūšios Didžiosios kovos apygardos partizanų parke, Ukmergės rajone. Šį kartą šventinį renginį organizuoti ėmėsi monsinjoro bendražygiai vilniečiai, padedami Ukmergės kraštotyros muziejaus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus ir Atsargos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus. Šventės rėmėja – Ukmergės rajono savivaldybė.

2015 m. gegužės 16 d. žmonės iš įvairių Lietuvos miestų vyko į Ukmergės rajone esančias  Dukstynos partizanų kapines, kuriose palaidotas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Merkiami dulksnojančio lietaus, jie padėjo gėles ir uždegė žvakutes prie Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų ir monsinjoro Alfonso Svarinsko kapų. Dalyvavę kunigai priminė monsinjoro gyvąją dvasią, kurią jis skleidė iš Kristaus ir kurią privalome mes savo gyvenimo pavyzdžiu, žodžiais, meile skleisti ir prašyti Dievo palaimos, kad būtume laisvi Dievuje, Tautoje, savo dvasioje. Prie mons. Alfonso Svarinsko kapo buvo pasimelsta už visus žuvusius ir sugiedota giesmė ,,Angelas Sargas“. Netoliese pastatytas paminklas žuvusiems už Tėvynę 1944–1955m. su užrašu: ,,Surink mus, Dieve,/ Iš visų paviečių/ Gyvuosius likusius/ Namo parvesk.“

Mons. Alfonso Svarinsko kapas  Dukstynos partizanų kapinėse

Iš kapinių buvo vykstama į netoliese esantį Mūšios Didžiosios kovos apygardos partizanų parką. Lietus nustojo lyti, tarsi leisdamas partizanų pagerbimo renginį pradėti šv. Mišiomis, kurias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, prelatas Bronius Antanaitis, Ukmergės dekanato dekanas kun. Vaidas Bartkus, kun. Alvydas Vaitkevičius ir kun. Henrikas Bernatovičius. Šv. Mišiose giedojo Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras ,,Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė).

Pamokslą sakęs vyskupas Jonas Kauneckas priminė, kaip mons. Alfonsas Svarinskas visada svajojo, kad būtų pagerbiami Lietuvos partizanai, visi žuvusieji už Tėvynę, nužudyti Lietuvos ministrai ir kad kartu dalyvautų kariuomenė. Vyskupas padėkojo visiems padėjusiems organizuoti partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės iškilmes, taip pat atvykusiems į šventinį renginį. Pasidžiaugė nepaprastai iškilmingu vėliavų (Ukmergės raj. savivaldybės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Ukmergės skyriaus, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos, Ukmergės Šaulių kuopos ir kt.) įnešimu į paruoštą sceną prieš pat šv. Mišias. ,,Mons. A. Svarinskas, žvelgdamas iš aukštybių, tikrai nepaprastai džiaugiasi tai matydamas“ – sakė vyskupas. Juk monsinjoras buvo ne tik partizanų kapelionas, jis buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapelionas. Kai tarp kareivių kilo vos ne ginkluotas susirėmimas, kapelionas A. Svarinskas išėjęs į priekį besiginčijančių pasakęs: ,,Jei šausite, tai pirmiausia mane.“ Jis visą gyvenimą buvo aukos žmogus. 22 metus kalintas, tardytas, daug kartų darytos kratos jo namuose. Pirmą kartą suimtas kaip partizanas, vėliau dar du kartus pateikus įvairiausius kaltinimus. Išėjęs į laisvę, jis įsijungė į neginkluotą pasipriešinimą – įvairios literatūros, visų pirma religinių leidinių, maldaknygių slaptą leidimą, nes tai sovietų valdžia buvo uždraudusi. Jis taip pat buvo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. A. Svarinskas sakydavo: ,,Koks kunigas, jei jis miršta ne ant narų kalėjime“. Galima sakyti, kad A. Svarinskas yra mūsų Lietuvos atspindys. Žiūrint į Lietuvos istoriją, visais laikais Lietuva kentėjo. Dar tada, kai mūsų nevadino lietuviais, o vadino aisčiais. Pačiame pirmame amžiuje Tacitas aiškino, kodėl Lietuvoje buvo piliakalniai, pilys. Jis rašė: ,,Lietuviai taikūs artojai ir daug darbštesni už tingius germanus. Daug uolesni darbininkai ir jie nori tik arti laukus, auginti duoną, bet deja juos nuolat užpuldinėja kiti.“ Todėl ir mūsų dainose sakoma: ,,Man nereikia kareivėlio/ man tik reikia artojėlio.“ Tačiau priversti kariauti, lietuviai vis turėjo tapti kareivėliais. Tad ir dainose atsirado žodžiai: ,,Nepabuvęs kareivėliu/ nebus geras artojėlis.“ Kirto, kapojo mūsų protėvius vis norėdami užkariauti. Todėl turėjome gintis jau ir prieš 2 tūkstančius metų. ,,Ar nebandė praryti mūsų kryžiuočiai? Ačiū Vytautui Didžiajam, kad Žalgirio mūšyje juos sutriuškino. Ar nepuolė nuolat mus vokiečiai, švedai, rusai, lenkai? Ar nekentėjome nuo carinės valdžios? Ar nekentėjome nuo fašistų vokiečių, nuo kruvinųjų komunistų?“ – vardijo vyskupas. Kruvini mūsų Lietuvos istorijos puslapiai. Tik kovodama ir ruošdama kareivius, Lietuva galėjo atkovoti savo nepriklausomybę. Todėl ir šiandien labai svarbu ruošti kareivius, kai šalia grėsmingas priešas. Vyskupas ragina ir merginas ruoštis tarnauti kariuomenėje. Popiežius Jonas Paulius II–sis yra pasakęs, kad Lietuva vienintelė pasaulyje turi įspūdingą unikumą – Kryžių kalną. ,,Dieve, kaip mes atsidėkosime tau, kad tu davei tokį būdą lietuvio, siekiančio idealo tik doro ir aukšto“ – ištarė vyskupas J. Kauneckas. Kiek tūkstančių idealistų ėjo į sukilimus už laisvę caro laikais 1794 m., 1831 m., 1863 m. Visada reikėjo savanorių ir 1918 m. jų nepritrūko apginti krauju Tėvynę nuo bermontininkų. Prisiminkime knygnešių laikus, kai reikėjo išsaugoti gimtąjį žodį, kiek tūkstančių žuvo nešdami slaptą spaudą. Kuri šalis pirmoji išsprūdo iš caro imperijos – Lietuva, ji pirmoji paskelbė nepriklausomybę 1918 m. Pralenkė lenkus, latvius, estus. Poetas Vytautas Cinauskas rašė: ,,Dar buvo duona daugeliui rupi,/ O drapana naminė, pakulinė./ Ir taip lengvai pažeidžiama, trapi./ Numetus pančius Lietuva Tėvynė“. Vyskupas sako, kad vėl, 1940 m. atėjo šėtoniški komunistai ir 50 metų tas raudonas žvėris vis rijo mūsų vaikus. Juk 1941 m. į Sibirą trėmė vaikus, atskirtus nuo tėvų, kartais vos pusės metų ir jų niekas nemokė lietuviškai. ,,Kiek rovė, neišrovė/ Kiek skynė, neišskynė“ – sako mūsų poetas Justinas Marcinkevičius. Atsilaikė Lietuva, iškentėjo, grįžo dalis išvežtųjų iš lagerių, kalėjimų ir vėl atkūrė savo valstybę. Vyskupas džiaugėsi, kad Lietuvoje niekada netrūko pasiaukojančių žmonių, kurie, nepaisydami pavojų, netgi kalėjimų, platino uždraustą žodį, skelbė jį. Tik tokių žmonių idealistų dėka atėjo Kovo 11–toji. ,,Ar neturime sudėti aukos ir šiandien, ruošdamiesi ginti Tėvynę?“ – klausė vyskupas. Ir ginti Tėvynę nebūtinai ginklu, ginti ją nuo moralinio smukimo, ginti jos kalbą, papročius, tradicijas. ,,Tad meldžiamės kunigai šiandien, kad visi būtume geros nuotaikos ir amžinybėje suteiktume mons. Alfonsui Svarinskui džiaugsmą. Kunige mons. Alfonsai tu džiaugiesi, kad tavo idealai įgyvendinami. Ir tu dėkoji Dievui už mus. Ir tu prašai stiprybės. Amen.“ – baigė pamokslą vyskupas Jonas Kauneckas.

Dukstynos partizanų kapinės

Pasibaigus šv. Mišioms buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Renginio vedėja doc. dr. Lina Šulcienė, kreipdamasi į susirinkusius sakė, kad išsipildė mons. Alfonso Svarinsko svajonė – vyksta partizanų paminėjimas šiame parke, o ir visoje Lietuvoje šia proga banguoja renginiai. Ši diena –tautos susitelkimo diena, tautos vienybės diena, kaip to ir troško mons. Alfonsas Svarinskas.

Pakviestas Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas kalbėjo, kad šiomis dienomis partizanų pagerbimas, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena yra labai svarbi ir aktuali, nors sulaukia prieštaringų vertinimų. Meras priminė pamatines vertybes, kurios turi būti diegiamos nuo jaunų dienų. Partizanai ir žmonės aukojo savo gyvybes dėl mūsų laisvės. Todėl atiduodami pagarbą savo tautos didvyriams, turime prisiimti atsakomybę už tolesnius veiksmus, saugant savo laisvę ir nepriklausomybę. Ir ne tik kariuomenė, bet ir visuomenė turi prisiimti atsakomybę kiekvieną dieną gyventi taip, kad, iškilus grėsmei, būtų verta dėl jos kovoti ir ją ginti. Keičiasi laikai, keičiasi materialiosios vertybės, tačiau dvasinės vertybės turi išlikti nepakitusios. Tai meilė Tėvynei, laisvės troškimas, drąsa, ryžtas ir vienybė. Ir labai svarbu, kad šios vertybės bei idealai būtų perduoti jaunajai kartai ir taptų aiškiomis gairėmis kuriant pilietinę visuomenę ir jos gyvenimą.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis pasidalijo skaudžiomis Lietuvai temomis ir perskaitė eilę įvairaus rango žmonių citatų. Pirmiausia signataras perskaitė popiežiaus Pranciškaus išsakytas mintis apie šiuolaikinę epochos kaitą, kuri skatina moralinį nuosmukį ne tik politikoje, bet ir finansiniame bei socialiniame gyvenime. Bijodamas vis labiau įsigalinčio globalizacijos proceso, dar popiežius Jonas Paulius II–sis yra pasakęs: ,,Net didžiausia Dievo bausmė būtų tik balzamas palyginus su tuo, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų, ar Vakarų materialistai užgrobtų Pasaulio valdžią.“ Panašiai skamba ir popiežiaus Pranciškaus žodžiai: ,,Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles.“ Kaip Lietuvos nelaimę signataras mato liberalų įsigalėjimą, liberalizmą sieja su visuomenės griūtimi atsisakant tautos ir valstybės. Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas išsireiškęs: ,,Liberalizmas – ideologija tiek pat žalinga kaip ir komunizmas, ir taip kaip komunizmas, jos laukia pralaimėjimas.“ Eurokomisaro Algirdo Šemetos žodžiai skamba taip: ,,Europos ateitis yra gilesnė integracija. Ateis laikas – šiandien dar sunku pasakyti kada, kai turėsime kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas.“ Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompėjus dar 2013 m. Berlyne pareiškė, kad tokios sąvokos, kaip ,,tauta“ ir ,,tėvynė“ yra atgyvenusios ir turi būti išmestos į istorijos šiukšlyną. Tais pačiais metais jam atvykus į Vilnių, kažkodėl priekaištų iš mūsų valdžios atstovų jis nesusilaukė. 2014 m. balandžio 10 d., prieš rinkimus į Europarlamentą Petras Auštrevičius, Laima Andrikienė, Emanuelis Zingeris, Juras Požėla, Gediminas Kirkilas, Kęstutis Masiulis ir Juozas Oleka pasirašė viešą įžadą: ,,Raginsiu sušaukti konstitucinį konventą, kad būtų galima reformuoti ES sutartis siekiant sukurti federacinę Europos Sąjungą, ar bent jau eurozonos, valdymo sistemą.“ ,,Viskas nuoseklu, himnas ,,Lietuva – Tėvyne mūsų“ virsta istorija – pabrėžė signataras. Tad A. Endriukaitis klausė: ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11–ąją?“

Mons. A. Svarinskas buvo labai poliarizuota asmenybė, sutelkianti savyje kraštutinumus – kankinys, karys, galiūnas. Blogio jėgų akivaizdoje tampantis labai nuožmus, tačiau kartu talpino savyje kitą kraštutinumą – labai jautrią širdį ir tyrą vaiko sielą. Talpindamas savyje skirtingus kraštutinumus, tuo liudijo turįs didelę širdį – kalbėjo renginio vedėja.

Prof. kunigas Romualdas Dulskis, primindamas mons. A. Svarinsko gyvenimo aspektus, sakė, kad jis kaip kunigas ir krikščionis buvo dvasinio gyvenimo puoselėtojas ir, kad jis nepasitenkino grynai bažnytiniu gyvenimu, bet suvokė savo misiją ir visuomenėje, t. y. politikoje. Nes politika – tai viešasis mūsų tautos gyvenimas. Ir viešasis gyvenimas negali būti atskiriamas nuo religinio. Mons. A. Svarinskas, kiek jam pasisekė, realizavo tai savo gyvenime ir paliko mums kaip pavyzdį. Tad visi turime atlikti tą misiją, dėl kurios pašaukti – gyventi kaip krikščionys ir kartu būti aktyvūs visuomenės nariai. Partizanai ėjo į mirtį, spręsdami savo širdimi, ko vertas gyvenimas, jei paminsi vertybes ir kolaboruosi su okupantu. Šiandieninis partizanų pagerbimas neapsiriboja vien gėlių ar žvakučių padėjimu. Pats svarbiausias pagerbimas – tai būti pilietiškam. Su laisve savaime neateina teisingumas į jokią valstybę, todėl mes, kurie gyvename šioje Lietuvos žemėje, esame pašaukti kurti savo valstybę. Dažnai sakoma: ,,Ne tokios valstybės tikėjomės“. ,,Šią sunkią užduotį – kurti Lietuvą, kokios patys norime, turime padaryti patys,“ – kalbėjo prof. kunigas Romualdas Dulskis.

,,Šiandieną buvome kapinėse, kuriose suguldyti kaulai jaunų vyrų, jaunų širdžių, vos 20–26 m.“ – kalbėjo renginio vedėja. ,,Čia mano draugai. Su jais ir paguldykit mane. Ir kryžių tokį pat pastatykit“ – sakydavo mons. A. Svarinskas.

Šventinio renginio dalyviai. Nuotr.Povilo Šimkavičiaus

Pakviestas kalbėti partizanas Jonas Kadžionis, kreipdamasis į kunigus ir susirinkusiuosius, dėkojo visiems, kurie šiandien šioje šventovėje po atviru dangumi suruošė tokį šventą renginį. Pirmiausia, tai gražus ir turiningas paminklas amžinosios atminties mons. A. Svarinskui atminti. Antra – tai atgaivos šaltinis sergančiai ir žaizdotai mūsų tėvynei Lietuvai. Partizanas tikisi, kad šioje vietoje Dievo ir Tėvynės meilės ugnelė neužges. Partizanas, kaip paprastas kaimo vaikas, kalbės širdimi apie tai, ką pats patyrė ir išgyveno. Nusikeldamas į savo vaikystės dienas, jis priminė 1918 m. Lietuvą, kuri po sunkių 120 m. carinės priespaudos metų kėlėsi naujam gyvenimui. Žmonės daug dirbo, nes Lietuva, ištrūkusi iš vergovės, buvo pusnuogė ir basa. Tačiau partizanas tą laikotarpį vadina ,,Malonės metas“. Nors šalia esanti carinė šalis badavo, Lietuvoje netrūko duonos. Ir ne tik jos. Netrūko laisvės, ramybės ir nesugadinto prigimtinio džiaugsmo. Tada niekas lietuvio nepersekiojo, neklaidino, priešingai – šeima, mokykla, bažnyčia ir visos visuomeninės organizacijos mokė jaunimą būti dorais, garbingais, gailestingais žmonėmis, mokė mylėti Dievą ir Tėvynę. Už tokią Lietuvą guldė galvas partizanai, pasirašydami 1949 m. vasario 16 deklaraciją. Tai buvo svarbus dokumentas, kurį tūkstančiai kovotojų patvirtino krauju. Ir todėl visiems tai turi būti šventa, turi tapti nauju kelrodžiu. Partizanas apgailestavo, kad šiandieninė Lietuva kol kas negyvena pagal partizanų testamentą.

Pasibaigus prozinei daliai, prabilo poetinė kalba. Poetas Povilas Kulvinskas savo sodriu, garsiu balsu deklamavo eilėraštį ,,Partizanams“. Šiuolaikinės Lietuvos istorijos metraštininkas Albinas Kentra paskaitė prieškarinės Lietuvos pradinėse mokyklose mokomas, kaip politinio auklėjimo, eiles: ,,Kas tu esi? - lietuvytis./ Tavo ženklas ? – Baltas Vytis./ Kur tu gimei ?/ Lietuvoje./ Kas ji tau?/ Šalis gimtoji...

Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras ,,Tremtinys“ dar padainavo keturias dainas (viena iš jų ,,Odė Lietuvai). Sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos folkloro ansamblis ,,Kupolė“ (vadovė Daiva Bradauskienė) šiai iškilmingai progai skyrė dalelę istorijos. Visai šiai dienai skirtai programai pasibaigus, iškilmingai nuo scenos buvo išneštos vėliavos.

Renginio metu vyko Didžiosios Kovos apygardos 8–osios rinktinės Ukmergės 805 kuopos ginklų paroda, kuria daugiausia domėjosi atvykę į šventę Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos mokiniai. Buvo vaišinamasi kareiviška koše ir arbata, bendraujama, buvo galima įsigyti įvairaus turinio knygų, žurnalų, laikraščių. Su gera, džiugia nuotaika renginio dalyviai pamažu skirstėsi, aikštė vis tuštėjo, kol visi išvažinėjo į savo namus.

Atgal