In memoriam
05 29. Gerumo ženklas
Zigmas Tamakauskas
Greitai teka laiko srovė vis kasdien tolindama buvusios vaikystės dienas, lyg šydu vis daugiau užskleisdama ir prisiminimus. Tačiau patys ryškiausi prisiminimai lyg saulės šviesos blyksniai vis tiek prasimuša pro tą laiko tėkmės šydą. Vienas iš tokių šviesių prisiminimų - nuo ankstyvos vaikystės dienų artimas bendravimas su Bažnyčia. Augau tikinčių tėvų šeimoje. Mama prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvi pavasarininkė, o tėtė, kaip neseniai sužinojau iš mano gimtojo miesto - Kudirkos Naumiesčio istorijos tyrinėtojo Romo Treiderio, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Pakrikštytas buvau Kud. Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o Pirmąją Komuniją priėmiau naujai pastatytoje Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iš veiklaus kunigo Antano Kardausko rankų. Pokario metais didelę vaikystės dienų palaimą ir džiaugsmą turėjau įsijungęs į didelį Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios ministrantų būrį. Vėliau ją uždarius, aš su savo broliu ir dar keliais ministrantais patarnaudavome šv. Mišioms vadinamojoje Mokinių bažnyčioje, kurioje šventas Mišias aukodavo ir tuometinis kelių vyskupijų valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius. Šios bažnyčios Didįjį altorių puošė įžymaus dailininko profesoriaus Stasio Ušinsko sukurtas vitražas. Sovietinė valdžia, brutaliai kovodama su mūsų dvasinės kultūros apraiškomis, uždarė ir šią bažnyčią. Su mūsų ministrantų būrio likučiais pasukome link Kauno arkikatedros bazilikos. Čia teko patarnauti šv. Mišias kurį laiką aukojusiems žinomiems kunigams: poetui Kazimierui Žitkui – Vincui Stoniui, dainos „Gražių dainelių daug girdėjau“ žodžių autoriui, gilius pėdsakus palikusiam filosofijos mokslo dirvoje greitakalbiam prelatui Pranui Kuraičiui, 1953 metais suimtam ir nuteistam 25 metus kalėti sovietiniam lageryje.
Kardinolas prie savo rašomojo stalo su jo nuolatiniu svečiu Zigmu Tamakausku
Iš buvusių Katedroje kunigų bene ilgiausiai teko bendrauti su kunigu Vincentu Sladkevičiumi. Tad kiek daugiau pamėginsime pratraukti laiko tėkmės šydą ir žvilgterėti į išlikusių prisiminimų kraitę, susijusią su šio žmogaus asmenybe.
1952 metais, tapęs Kauno kunigų seminarijos prefektu ir klierikų dvasios vadovu, kunigas Vincentas Sladkevičius šio laikotarpio savo gyvenimo žingsnius susiejo su Kauno arkikatedra bazilika. Jis šv. Mišias daugiausiai aukodavo prie vadinamų Švč. M. Marijos Sopulingosios, Šv. Kryžiaus ir Pažaislio Marijos šoninių altorių. Istorinis Kryžius čia buvo atvežtas iš uždarytos Šv. Gertrūdos bažnyčios koplytėlės, o Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas – iš uždarytos Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. Aš tada buvau dabartinės „Aušros“ gimnazijos, o tąsyk – Pirmos berniukų vidurinės mokyklos devintos klasės mokinys. Į akis jau tada krito nedidučio ūgio kunigo Vincento Sladkevičiaus didelė siela, jo didelis kuklumas, nuoširdumas, paprastumas ir pamaldumas. Jis aukodavo šv. Mišias labai susikaupęs, raiškiai tardamas kiekvieną Mišių žodį. Vakarais, kai sėsdavo kairėje Katedros navoje į klausyklą klausyti išpažinčių, prie jo visada nusidriekdavo didžiulė žmonių eilė. Tikinčiuosius traukdavo jo, kaip nuodėmklausio, nuoširdumas, psichologinis nusimanymas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Visada klausyti išpažinčių jis ateidavo pirmasis, o išeidavo paskutinis. Tikintieji ne tik norėdavo jam, kaip dvasios tėvui, atverti savo sielos žaizdas, bet ir tylioje aplinkoje pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti, išgirsti jo raminamą žodį. Visada iš kunigo V. Sladkevičiaus trykšdavo gerumo šiluma. Pasikalbėjęs su juo pajusdavai iš jo ir sklindantį patriotizmą, Tėvynės meilę, susirūpinimą Lietuvos likimu, kartu tvirtą pasitikėjimą Aukščiausiojo globa. Kada subūriau slaptą antisovietinę jaunimo organizaciją, jaučiau jo didelį autoritetą bei rūpestį mūsų idealistinės krypties žingsniams. Kunigo Vincento Sladkevičiaus palaiminti Katedros zakristijos koplytėlėje prisiekėme savo jaunatviškas jėgas skirti Dievui ir Tėvynei. Visi drauge pagiedojome giesmę „Štai užbaigėm auką gausią – laimink, Dieve, mus visus...“
Lietuvos Kudirkaičių organizacijos vadovė mokytoja Angelė Šiaurienė su grupe kudirkaičių pasveikino Eminenciją Vytauto Didžiojo I laipsnio ordino gavimo proga
1957 metais per Kalėdas garbės kanauninką Vincentą Sladkevičių, pagal popiežiaus Pijaus XII nominaciją, Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis slapta konsekravo vyskupu. Jis labai apsidžiaugė, kai mes su studentiško jaunimo grupele sugužėjome jį pasveikinti kaip vyskupą. Nežinojome, kaip ir elgtis susitikus jau su garbingu Bažnyčios kunigaikščiu. Vyskupas V. Sladkevičius tuomet gyveno Žaliakalnio Žemaičių gatvės dviaukščio namo kukliame kambarėlyje netoli Prisikėlimo bažnyčios. Jis mus sutiko apsirengęs civiliais drabužiais. Ekscelencijos nuoširdus sutikimas išsklaidė mūsų varžymąsi. Pamatėme, kad jis liko toks, koks buvo – žmogiškas, artimas, suprantantis, tik dar labiau švytintis didžiosios Šviesos atspindžiu. Vyskupas man tada padovanojo savo pirmąją vyskupišką nuotrauką ir filosofo Vladimiro Solovjovo raštų dvitomį. Džiaugiuosi, kad per čekistines kratas paimtas šias knygeles vėliau pavyko atgauti neišduodant Ekscelencijos vardo. Kratai ir tardymui vadovavęs G. Bagdonas įsakė jose įrašyti „priklauso man“ ir pasirašyti. Tą ir padariau. Dėka mano mamos šaltakraujiško sumanumo kratėjai nerado nei vyskupo V. Sladkevičiaus nuotraukos, nei mano užrašų sąsiuvinio. Saugumo pastate tardytojas įnirtingai reikalavo pasakyti iš kur tas knygas gavau. Vis atsakydavau: jas turiu jau seniai, pirkau Vilniuje buvusio turgaus prekyvietėje... Prieškary išleistos per kratą paimtos lietuviškų dainų knygelės, kurios viršelį puošė Šaulių sąjungos ženklas, nepavyko atgauti.
Dovanota vyskupo Vincento Sladkevičiaus nuotrauka mano artimųjų nuotraukų albume liko viena iš brangiausių relikvijų. Tos istorinės nuotraukos kopiją padovanojau atsikūrusiam Kauno arkivyskupijos muziejaus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniam skyriui, kuri dabar puošia jo stendus.
Su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi daug teko bendrauti nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje man būnant miesto savivaldybės trečios kadencijos tarybos nariu, Pilietybės komisijos pirmininku, Kauno apskrities Švietimo tarybos nariu ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininku. Tada turėjau galimybės daug kartų surengti Eminencijos bute, dalyvaujant pačiam kardinolui, gyvąsias dvasinio ugdymo pamokas. Šiose dvasinio pakylėjimo susitikimo pamokose dalyvavo daugelis miesto mokyklų mokinių, mokytojų, mokyklų vadovų, visuomeninių organizacijų atstovų, mokinių saviveiklininkų ne vienas būrys. Daug kartų Eminenciją sveikindavome jo mėgiamos kanklių muzikos garsais, jo pamilta lietuviška daina ar giesme. Visada prisimenu tuos gražiuosius Kardinolo susitikimus su mokytojos Angelės Šiaurienės vadovaujamos Kudirkaičių organizacijos būriais, ateitininkais, buvusios „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos, dabar – Jono Pauliaus II gimnazijos, „Saulės“, „Aušros“, „Rasos“ gimnazijų, „Versmės“, „Nemuno“, Juozo Urbšio, Šilainių, Stasio Lozoraičio, Vilijampolės ir kitų vidurinių mokyklų mokiniais, mokytojais bei Švietimo ir ugdymo skyriaus darbuotojais, miesto tarybos nariais, su Dainavos poliklinikos darbuotojais ir jos vadovybe. Visi jausdavome Kardinolo nuoširdų atidumą, paprastumą, jo ištartų žodžių įtaigą, jo laiminančios rankos poveikį. Daug kas šiuos susitikimus vadindavo dvasinės atgaivos puota, žmogiško gerumo bei gyvojo tikėjimo susistiprinimo pamokomis. Jo Eminencija per vieną tokią dvasinio susitikimo pamoką man padovanojo iš Vatikano gautą popiežiaus Jono Pauliaus dovaną – rožinį.
Kardinolas lyg gerasis tėvas mane visada geranoriškai vadindavo malonybiniu vardu. Jau būdamas suaugęs kartais dėl to malonaus išskirtinumo pasijusdavau truputį nejaukiai, bet kartu ir suprasdavau man taikomą nuoširdų artimumą.
Kardinolą jo 79 m. gimimo bei 55 m. jo kunigystės proga pasveikino Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus atstovai
Paskutinį kartą jau sunkiai sergantį Kardinolą aplankėme 2000 m. balandžio mėn. prieš pat Velykas. Jam įteikėme Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Padėkos raštą, drauge pasimeldėme. Paskui Kardinolas paprašė prie jo lovos budinčios seselės, kad ji užmautų ant jo piršto kardinolišką žiedą. Su išsekusia nuo ligos ranka, tačiau tardamas aiškius žodžius jis mus palaimino. Tai buvo graudus, bet nepaprastai dvasingas atsisveikinimo palaiminimas.
Šių metų gegužės 28 dieną suėjo 15 metų, kai iškilusis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius jau ilsisi Viešpaties ramybėje. Gerosios Šviesos ir susikaupimo tylos apgaubta jo amžino poilsio vieta Kauno arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje, kurioje jis taip pat aukodavo šventų Mišių auką. Čia tarsi į mus prabyla gyvoji Kardinolo dvasia, vėl raginanti pakilti iš kasdienybės dulkių, stiprinti savo Tikėjimą, Meilę ir Viltį, tautinių šaknų gyvybingumą, istorinę atmintį.
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus kilnaus gyvenimo žingsnius, jo brandaus tikėjimo dvasią juntame apsilankius Kauno arkivyskupijos muziejaus įrengtame memorialiniame bute. Muziejaus vedėja Irena Petraitienė, artimai bendravusi su Eminencija, rūpestingai saugo Kardinolo atminimą. Apie Kardinolą, jo gyventą laiką, apie jo šviesią didžiadvasišką asmenybę ji yra parengusi dvi knygas: vieną 2000, kitą 2003 metais. Neseniai pasirodė ir laikraščio „Voruta“ redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus sudaryta gausiai iliustruota knyga „Kardinolas Vincentas Sladkevičius“.
Gegužės 27 dieną Kauno arkivyskupijos muziejuje įvyko kardinolo Vincento Sladkevičiaus minėjimas, buvo rodoma 1999 m. D. Kutraitės parengta televizijos laida, girdėjome gyvą Kardinolo žodį. Minėjimą užbaigė šv. Mišių auka, kurią aukojo J. E. arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Prieš mane ant stalo guli minėto muziejaus vedėjos Irenos Petraitienės parengta knyga „Padaryk mane gerumo ženklu“. Iš knygos viršelio žvelgia savo geromis akimis popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 m. liepos 28 dieną inauguruotas Šventosios Romos bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius. Daug kartų matytas tas jo gyvybingas, žmones patraukiantis žvilgsnis. Tame žvilgsnyje lyg susitinka ir mūsų akys. Daug kartų matyta ir ta graži gerumu dvelkianti šypsena, primenanti palaimintojo Jurgio Matulaičio teiginį – gerumu nugalėk blogį... Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo to gerumo ženklas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
