In memoriam
07 31. Monsinjoro Alfonso Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimas
Lidija Veličkaitė
Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Respublikos (LR) kariuomenės kapelionas, partizanas, politinis kalinys, tikinčiųjų teisių gynėjas, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ autorius, LR Aukščiausiosios Tarybos (AT) Atkuriamojo Seimo deputatas monsinjoras Alfonsas Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d. Pirmųjų jo mirties metinių paminėjimas prasidėjo 2015 m. liepos 17 d. Vilniuje. Vilniaus Sąjūdžio Tarybos kvietimu prie Lukiškių aikštėje esančio partizanų atminimo akmens vidudienį rinkosi įvairių patriotinių organizacijų atstovai. Pasimeldę ir uždegę žvakutes, susirinkusieji dalijosi prisiminimais apie buvusį savo bendražygį ir kovos draugą.
Tos pat dienos pavakarę Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje šia proga vyskupas Jonas Kauneckas kartu su vyskupu Jonu Boruta ir kitais kunigais aukojo šv. Mišias. Sakydamas pamokslą, vyskupas J.Kauneckas apžvelgė mons. Alfonso Svarinsko sunkiausias gyvenimo akimirkas.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko kapas
Po šv. Mišių Odminių g. Nr. 10 Vilniuje prie namo, kuriame gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vyko memorialinės lentos atidengimo iškilmės. Memorialinės lentos autorė – skulptorė Daliutė Ona Matulaitė. Atidengimo iškilmes lietuvių liaudies dainų pynėmis apjuosė Vilniaus regiono kultūros centro folkloro ansamblis , „Jorė“ (vadovė Rūta Aleksiūnienė). Renginį vedė LR Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento, Ryšių su visuomene skyriaus, Renginių ir lankytojų poskyrio vyresnioji specialistė Justė Radzevičiūtė–Laugalienė. Ceremonijoje dalyvavo LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, LR AT Atkuriamo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, LR Seimo nariai, dvasininkijos atstovai, Vilniaus Sąjūdžio tarybos nariai, politiniai kaliniai, disidentai, vienuolynų bendruomenės nariai ir kiti garbūs svečiai. Renginio vedėjos pakviesta LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė atidengė atminimo lentą. Ją šventindamas Telšių vyskupas Jonas Boruta kalbėjo: „Palaimink Viešpatie šią atminimo lentą, tegul ji primena mums, kaip mūsų brolis Alfonsas aukojosi už mūsų Tėvynės ir Lietuvos laisvę, kad ji primintų, jog ir mes turime spinduliuoti meilę, privalome kovoti už teisingumą, saugoti ir ginti laisvę ir, jei prireiks, gyvybę už ją atiduoti.“ Reikšdami pagarbą Monsinjorui, susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną, padėjo vainikus, gėles.
LR Seimo pirmininkė L.Graužinienė sakė, kad Lietuva neteko didžio žmogaus – Lietuvoje ir užsienyje žinomo kunigo, visuomenės veikėjo, aktyvaus kovotojo už Lietuvos laisvę mons. Alfonso Svarinsko. Tai buvo žmogus, besąlygiškai tarnavęs Dievui, Tėvynei, artimui ir, svarbiausia – Tiesai. Itin vertinęs žmogaus orumą, mons. A. Svarinskas buvo autoritetas, mokytojas ir vedlys. Savo pavyzdžiu jis atvėrė tarnystę kitiems dvasios kuklumu, tikėjimo žmogiškumo galia ir iš jo kylančia žmogaus stiprybe. Tokių žmonių dėka Lietuva atlaikė 50 metų okupaciją ir iškovojo Nepriklausomybę.
Mons. Alfonsui Svarinskui skirtas kryžius Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke
LR Seimo narys Rytas Kupčinskas padėkojo Dievui ir likimui, kad jam teko laimė pažinoti mons. A. Svarinską ir šią istorinę dieną atidengtas šis jam skirtas simbolis – atminimo lenta, kuri primins mums visų mylimą ir gerbiamą Monsinjorą. Nelengva visa įvertinti, ką nuveikė mūsų Tėvynei ir kiekvienam lietuviui mons. A. Svarinskas. Jis buvo ir Lietuvos Sąjūdžio Garbės narys, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių sąjungos pirmininkas, daugelio kitų organizacijų narys ir vadovas ir savo ištikimybe Dievui ir Tėvynei vardan Lietuvos suburdavęs minias žmonių. Mons. A. Svarinskas buvo dvasios tėvas, Lietuvos šviesulys ir sąžinė, visiems sektinas pavyzdys.
Prelatas Bronius Antanaitis, kartu su mons. A. Svarinsku mokęsis Kunigų seminarijoje, gana plačiai apžvelgė jo nelengvą, kupiną kančių ir pasiaukojimo gyvenimo kelią. Kovodamas prieš blogį, melą, nuodėmę, persekiojimą, girtuokliavimą, išdavystę, Monsinjoras sakydavęs, kad jis visus mylintis ir niekam nelinkintis blogo. Jau geriau jis pats kentės, bet kito žmogaus neįžeis.
Liepos 18 d. iš įvairių Lietuvos miestų suplaukė žmonės į Ukmergės rajone esančias Dukstynos partizanų kapines prie mons. Alfonso Svarinsko kapo. Pirmosioms mirimo metinėms pastatytas granitinis paminklinis kryžius ir antkapinė lenta su užrašu: ,,Monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 1925 01 25–2014 07 17. Partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas“. Paminklą projektavo architektas Zigmantas Brazauskas. Pagamino įmonė „Akmenora“ (įmonės vadovas Alvydas Pučinskas).
Paminėjimo vedėjas ats. plk. Arūnas Dudavičius apie mons. A. Svarinską kalbėjo: „Iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste ši asmenybė išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmoniškumą. Nekreipdamas dėmesio nei į užtarnautą žmonių pagarbą, nei į naujųjų laikų fariziejų panieką, jis nešė Dievui jam patikėtą misiją su nepalaužiama valia.“
„Mons. A. Svarinskas atsigulė tarp draugų partizanų ir manau, kad jis šiandien norėtų, kad ne tik apie jį būtų kalbama, bet apie visus šio krašto partizanus, su kuriais jis nuo jaunystės buvo suaugęs ir neatsitiktinai panoro amžinam poilsiui atgulti ne kur kitur, bet šioje vietoje,“ – kalbėjo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius prieš šventindamas paminklinį kryžių.
Grojant Lietuvos kariuomenės Karinių Oro pajėgų orkestrui (vadovas kpt. Remigijus Terminas), prie mons. A. Svarinskui skirto pašventinto paminklo buvo padėti vainikai ir gėlės.
Kalbėjęs Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prezidiumo pirmininkas dim. plk. Jonas Čeponis sakė, kad Monsinjoras sukvietė čia, prie jo kapo, parodyti, kiek dar liko Lietuvos. Ir džiugu, kad šimtai susirinko pagerbti Monsinjorą, prisiminti jo darbus, pasisemti jėgų, supratimo, kaip reikia mylėti Tėvynę ir dėl jos aukotis. Prelegentas klausė, ką mes, netekę savo dvasios vedlio, nuveikėme per šiuos metus, kai girdime blogio imperijos skleidžiamą melą, kad mums nereikia gintis ir ruoštis karui.
Mons. A. Svarinsko giminaitei Marijonai Rudnickienei pirmoji pažintis su dėde buvo per gaunamus laiškus iš kalėjimo. Ji juos garsiai daug kartų skaitydavo visai šeimai, kol juos atmintinai išmokdavo jos bobutė – Monsinjoro mama. Susitiko ji kunigą 1964 m., kai jis grįžo po antro 6 metų įkalinimo. Pamatė tada iškankintą žmogų, panašų į griaučius, aptrauktus oda. Bendraudama su juo, suprato, kad svarbiausios gyvenimo vertybės kunigui buvo Dievas, bažnyčia, laisva Lietuva, kurioje gyventų dvasingi, dori, dailūs, tikintys ir laimingi žmonės. Jam be galo buvo brangūs ir artimi žuvę ir dar likę gyvi Lietuvos partizanai. Todėl ir amžino poilsio vietą pasirinko su jais ir, nenorėdamas išsiskirti, pageidavo paminklo, koks ir jiems pastatytas. Gyvenime jis buvo nereiklus materialiniams dalykams. Jam nerūpėjo nei ką valgys, nei kuo apsirengs, nei kur gyvens. Visą gyvenimą pragyveno tuščiomis kišenėmis, nes kiek į jas įkrisdavo, tiek ir iškrisdavo, nes vis atsirasdavo pagalbos ieškančių. Giminių vardu M. Rudnickienė padėkojo visiems prisidėjusiems įamžinant dėdės atminimą ir pabaigoje padeklamavo Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Ąžuolas“ – „Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn, /Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus...“
Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke
Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė) sugiedojo „Marija Marija“.
Iš Dukstynos partizanų kapinių, lydimi orkestro grojamo maršo, žmonės vyko į netoliese esantį Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką. Pirmosioms mons. Alfonso Svarinsko mirties metinėms parko priekyje pastatytas medinis kryžius ir akmeninės stelos kompozicija su užrašu: „Lietuvos Laisvės kovotojo, triskart politinio kalinio, Partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, pulkininko, parko įkūrėjo monsinjoro Alfonso Svarinsko 1925–1954–2014 atminimui.“ Kompoziciją projektavo architektas Zigmantas Brazauskas, kryžių sukūrė ir išdrožė liaudies meistras Kazimieras Martinaitis.
Grojant Lietuvos kariuomenės Karinių Oro pajėgų orkestrui, žmonės sustojo prie mons. A. Svarinskui skirtos kompozicijos. Ją pašventino arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ sugiedojo „Viešpaties Angelą“ ir baigiantis ceremonijai sudainavo „Lietuvos partizanai“. Prie kompozicijos buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.
Šv. Mišias, skirtas mons. A. Svarinskui, aukojo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, koncelebravo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis ir gausus būrys kunigų. Giedojo kvartetas iš Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės chorelio. Sakydamas pamokslą, arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius pavadino mons. A. Svarinską lietuvišku Moze, vedančiu tautą į laisvę. Ant Evangelijos uolos buvo pastatytas Monsinjoro gyvenimas. Užmiršęs save, jis niekada neužmiršo bažnyčios ir Lietuvos reikalų.
Po šv. Mišių, prisijungus Karinių Oro pajėgų orkestrui, visi sugiedojo Lietuvos himną.
„Laikas tam tikra prasme veikia prieš žmogų. Jam išėjus, tarsi praeina ir išnyksta jo gyvenamasis laikas. Bet žmogus gali veikti prieš laiką. Žmogus nesusitaiko su laiko dingimu. Žmogaus kova prieš laiką yra istorija. Nes istorija yra tai, kas pasilieka. O istorijos pagrindas yra atmintis,“ – remdamasi filosofo Antano Maceinos mintimis kalbėjo doc. dr. Lina Šulcienė vesdama minėjimą, skirtą mons. A. Svarinsko pirmosioms mirties metinėms paminėti.
Vyskupas Jonas Kauneckas pasakė jaučiantis Monsinjoro buvimą šiame renginyje. Juk kaip Monsinjoras rūpinosi, kvietė ir jį prisidėti, kad tik šitas parkas būtų gyvas. Kaip stengėsi, kad būtų įamžinti sovietų nužudyti ministrai, kaip platino jų ir partizanų nuotraukas. Sukūrė net specialią organizaciją, kuri iš pasenusio žmogaus atvaizdo atkurdavo jį jaunystėje.
„Tu buvai neužgesinamas, nenugalimas. Ir todėl šiandien šitame parke gausiai susirinkome ir aš iš žmonių akių matau Monsinjore, nebus užmiršti Tavo darbai. Ačiū Tau, Monsinjore! Šiandien maldos liejasi Tau. Lietuvos žmonių kančios neturi būti užmirštos, partizanų dvasia visada turi išlikti gyva, apie jas turi žinoti jaunoji ir ateinančios kartos,“ – kalbėjo vyskupas.
Daug pasitarnavo ir pasidarbavo materialiai ir organizacinėmis formomis Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas išsaugant mons. A. Svarinsko atminimą. Pažinojo jis Monsinjorą kaip kuklų, paprastą žmogų, didį patriotą bei iškilų dvasininką.
„Nors likimas Monsinjorui nepagailėjo skaudžių išbandymų, iki paskutinės dienos jis liko žmogiškas, šviesus, spinduliuojantis šiluma ir išmintimi. Didžiuojamės savo kraštiečiu, jo nuveiktais darbais Lietuvai ir visų žmonių labui,“ – kalbėjo meras ir padėkojo visiems, atvykusiems į šias iškilmes.
Vyskupas Jonas Boruta pasidalijo prisiminimais apie mons. A. Svarinską, apie jų bendravimą, lankymąsi bažnyčiose ir apgailestavo, kad taip greitai netolima praeitis virsta jau istorija. Negailestingai iškeliauja praėjusių sunkiųjų laikų gyvieji liudininkai.
Memorialinės lentos Odminių g. atidengimo iškilmių metu
Dirbusiam Ukmergės miško urėdijoje dabartiniam LR Seimo nariui Kazimierui Grybauskui teko pažinti mons. A. Svarinską ne tik kaip dvasininką, politiką, bet ir kaip gamtininką. Pati dabartinio parko įkūrimo pradžia prasidėjo tada, kai Monsinjoras nusprendė, kad reikia atgaivinti šalia esančias senąsias kapinaites, galvojo netgi amžinam poilsiui jose atgulti, bet jos taip ir liko neveikiančios. Seimo narys nuoširdžiai padėkojo šio kaimo žmonėms, kurie galėjo atsiimti šiose vietose žemę, bet žinodami mons. A. Svarinsko norą, jo tikslus, sutiko savo nuosavybę perkelti į kitą vietą. Dabar jau įkurto parko teritorijai suteikta tam tikra parko sąvoka – valstybinės reikšmės miškas. K. Grybauskas džiaugėsi, kad Monsinjoras visą šį projektą kartu su tvenkiniais ir visa kita aplinka padarė vadovaudamasis labai paprasta žemiška patirtimi, pasitelkęs miškininkus ir girininkus. Nors dažnai tekdavo su Monsinjoru ginčytis, kokius medžius sodinti, teko pasitelkti net mokslininkus, tačiau po didesnių diskusijų viskas būdavo išsprendžiama.
„Pagarba mons. A. Svarinskui už tą jo sugebėjimą įkurti ne tik parką tokioje gražioje gamtos vietoje, bet ir įamžinti Didžiosios Kovos apygardos partizanų, politinių ir pasaulio veikėjų vardus, pagaliau atsirado ir jam pačiam pagarbos ženklas,“ – kalbėjo Seimo narys.
Prieš pakviesdama kalbėti politinį kalinį Petrą Plumpą, doc. dr. Lina Šulcienė atkreipė dėmesį į seną Antikos laikų sentenciją: „Į ką žiūri, į tą daraisi panašus“.
Atgal
.jpg)
