VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

10 13. Paminėtos istoriko Vytauto Kancevičiaus mirties metinės

Vilniaus Kairėnų kapinėse 2015 m. rugsėjo 10 d. prie istoriko Vytauto Kancevičiaus ir  jo žmonos Lilijos kapo susirinko   giminės, buvę draugai, bendradarbiai. Čia prieš metus amžino poilsio pirmoji atgulė Lilija (1929 03 29-2014 09 21) , o netrukus ir Vytautas (1927 01 22-2014 10 04) Kancevičiai, užauginę dukrą medicinos mokslų daktarę profesorę Virginiją Grabauskienę, susilaukę dviejų vaikaičių ir provaikaičių. Tyliai parymoję prie gražiai sutvarkyto, kukliu, savitu  paminklu pažymėto  kapo,  dalyviai, susirinkę prie bendro pietų stalo, dalijosi prisiminimais, geru žodžiu minėjo Liliją ir Vytautą,  pabrėždami jų darbštumą, kuklumą, nuoširdumą.

Sunki buvo Vytauto Kancevičiaus gyvenimo pradžia. Gimė  ir augo jis Dzūkijoje, dabartinės Alytaus apskr. Varėnos r. Merkinės seniūnijos Janaukos kaime gausioje mažažemio valstiečio šeimoje kartu su trimis jaunesniais broliais ir seserimi.  Visi nuo mažumės pagal jėgas dirbo įvairius ūkio darbus. Antrojo pasaulinio karo metais mokėsi Merkinės gimnazijoje, kurioje 1943-1944 m. geografiją ir matematiką dėstė generolas Teodoras Daukantas.   Frontui artėjant prie Merkinės, 1944 m. vasaros pradžioje T. Daukantas kurį laiką gyveno Vytauto tėvų sodyboje, ir Vytautas padėdavo jam palaikyti ryšius su  pogrindyje veikusia Lietuvos laisvės armijos organizacija. Per karą buvo sudeginti Kancevičių trobesiai. Visa tai reikėjo atstatyti sunkiai darbuojantis kirviu ir pjūklu.  Gimnaziją baigė 1947 metais. Tais neramiais laikais jis palaikė ryšius  su Dainavos apygardos partizanais.

Mokslą tęsė Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą. Tuo metu blėso viltys, kad Vakarai greitai išvaduos Lietuvą. Didžioji tautos dalis nori nenori taikėsi prie naujos santvarkos. Daugelis studentų stengėsi prisidurti prie    kuklios stipendijos, tad V. Kancevičius nuo 1950 m. kovo  studijas derino su darbu Partijos istorijos instituto prie LKP CK bibliotekoje.  Baigęs studijas,  nuo 1952 m.  liepos 1 d. tampa instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju. Institutui  1949-1984 m. vadovavęs Romas Šarmaitis, doras, sąžiningas žmogus, pats patyręs stalinines represijas, gerai suprato istorijos šaltinių svarbą ir mokslo darbuotojus orientavo visų pirma į istorijos šaltinių kaupimą ir publikavimą. Taigi ir V. Kancevičiui, darbą institute pradėjusiam nuo talkos bibliotekai, daugiausia teko dirbti istorijos šaltinių -dokumentų ir atsiminimų rinkimo, tvarkymo ir publikavimo darbą. V. Kancevičius  iš filologo tapo istoriku, tarpukario nepriklausomos Lietuvos istorijos žinovu, dalyvavo sukuriant institute plačią istorijos šaltinių bazę, reikšmingą visai XX a. Lietuvos istorijai. Visa tai po 1991 m. kovo 11-osios akto tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės nuosavybe.

Iki išėjimo į pensiją V.Kancevičiaus paskelbti straipsniai, sudarytos, parašytos ar redaguotos knygos, užrašyti visuomenės veikėjų atsiminimai suregistruoti leidinyje: Vytautas Kancevičius. Bibliografinė rodyklė. 1950-1986. Vilnius, 1987, 94 p.

V.Kancevičiaus sukauptos žinios labai pravertė istorinio lūžio metu. Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui ir Sąjūdžiui, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose.  Drauge su Liudu Truska 1989 m.  spaudoje pradėjo skelbti tuo metu labai aktualią 1939-1940 m. rugpjūčio 3 d. politinių įvykių kroniką, netrukus išleistą atskira knyga  „Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose. V.: Mintis, 1990, 225 p.. (Plačiau  žr. kolegų istorikų „Vorutos“ mėnraščio  2015 m. rugsėjo numeryje paskelbtą straipsnį „Netekome istoriko ir gero žmogaus...“ Antraštei pasirinkti buvusio Lietuvos istorijos instituto direktoriaus akademiko prof. Antano Tylos žodžiai, ištarti, sužinojus apie V. Kancevičiaus mirtį).

V. Kancevičiaus mirties metinių minėjimo metu prof. Liudas Truska pabrėžė, kad velionis buvo tikras dzūkas, nepaprastai kuklus, savikritiškas, reto principingumo žmogus. Kaip ir visi tarybiniais metais disertacijas apsigynę istorikai V. Kancevičius privalėjo tilpti į oficialios tarybinės istotriografijos rėmus, tačiau jis, nors ir raginamas, atsisakė kreiptis į Lietuvos mokslo tarybą dėl savo mokslinio laipsnio nostrifikavimo, nepaisė, kad dėl to praranda galimybę gauti mokslininko pensiją. Šį faktą liudija ir buvęs  ilgametis Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius. Artimai Vytautą Kancevičių pažinojęs teatrologas, rašytojas Pranas Treinys kalbėjo apie  jį kaip labai jautrų, tiesiog poetinės sielos žmogų. Iš tiesų, V. Kancevičius paliko nemažą rankraštinį palikimą, savo jaunystės laikų prisiminimus, ano meto Merkinės gimnazijos istoriją, bet būdamas kuklus neskubėjo ieškoti leidėjo. Tikėkimės, kad leidėjas atsiras. 

Atgal