VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

10 31. Vėlinės – parsinešt žalvarinio šventumo

Vytautas Baškys

Kasmet ateina laikas, kada atmintis ir jausmai sutelkia mus prie artimųjų, prie protėvių atminimo. Vėlinės gyvenimo virsmų atodangoje – tai mes esantieji ir mes buvusieji, kurie amžinybės akivaizdoje priglundame prie tautos amžių. Visa Lietuva nužymėta šventvietėmis, šventais akmenimis, kalvomis, upeliais, medžiais, giraitėmis. Dvasiniu pakilumu praeitis bei dabartis suartėja.

Vidur Žemaitijos Aitros upelio vaizdingose pakrantėse yra daug senovinės pasaulėjautos žymių, o ir pats upėvardis nuo žodžio „aitra“ byloja įkarštį, užsidegimą, kartėlį. Prie Tverų ištekančio Aitros aukštupyje, prie piliakalnio yra senųjų amžių alkvietė, kapinynas ir krūsnis. Upelis saugo ir „Vaidilos sosto“ akmenį (vadinamą dar „Velnio krase“). Akmuo išties panašus į sostą, kažkada buvo Aitros pakrantėje, bet religinių sankirtų metais buvo nuverstas į upelį. Pavasariniai ledonešiai nustūmė jį arčiau santakos su Jūros upe, bet ir čia jis padeda pajusti amžių gelmę, kuri šiaip jau tūno slaptyje. Čia poetė Birutė Toleikytė Lengvenienė (1942-2010) patyrusi sielos jaudulį sukūrė legendinį eilėraštį „Vaidilos sostas“.

„Alkakalnis“. Dail. Dalia Dokšaitė

Tai ir pasakojimas apie šventvietę, apie protėvius baltus, apeiginį ąžuolą ir akmeninius kirvukus. Nusvidintos įvaizdžiais mintys senųjų amžių pajauta praskleidžia anųjų laikų viltis ir aukojimus, pasigirsta pakilūs žodžiai: „Čia kažkur šitoj šventvietėj, / Mano protėviai baltai / Akmeniniais kirvukais, / Viltimis ir aukojimais / Į ąžuolo širdį beldėsi…“. Įsijautus į apeiginį ritualą poetė mintimis paglosto akmenį... ir įvyksta stebuklas: „Ir staiga, / Už manęs, prie manęs, virš manęs / Supleveno protėvių dvasios! / Ir išvydau staiga / Kaip kilmingai ir oriai, / Lygu paslaptį neštų, / Į Alkakalnį kopia alksniai / Iš užėjusio metais / Praeities pilkapyno / Parsinešt žalvarinio šventumo…“.

Jausmo gilumu suskambusi poetiška minčių magija tęsia seniai pradėtą protėvių  maldą. Toje „žalvarinio šventumo“ vietoje senųjų amžių apeigos įvaizdžiu atsiveria nepaprasti regėjimai: „Ir tada pamačiau, / Kaip laukinis vijoklis, / Įvijinės apyrankės kopija, / Su tuo žalvario skambesiu / Ir su Alko tylėjimu / Mano Lietuvą veda per laiką“. Talentingu įkvėpimu parašyti žodžiai lyg paliesti saulės spindulio skambesio sukelia troškimą pakilti į alkakalnį, pasekti Aitros tėkme, paliesti garsųjį „Vaidilos sosto“ akmenį. Išties stebukliniu artumo pojūčiu ir aukojimo veiksmu perteikta apeiga, delnų karščiu nudžiovinus nuo akmens rasą, sukelia bendravimo su protėvių dvasiomis jausmą: „Aš jaučiau – su manim / Per to akmenio gyvastį / Mano protėvių dvasios bendrauja! / Ir, delnų karštumu / Nudžiovinusi rasą, / Paaukojau joms žemuogių saują“. Įtikinančiu nuoširdumu ištarti žodžiai sukrečia, o tai jau tarsi kerėjimas, kurio pojūčiu mintys padeda jausti, atskleisti, suprasti ir apskritai būti amžių įkaitintoje Aitros kaitroje.

Menas praturtina vaizduotę, padabina, pagilina jausminį gebėjimą, apipina jį įvaizdžiais. Iš tautosakos išpuoselėta idėja įvairiais atgarsių niuansais ir dabar alsuoja tapybos darbuose, muzikoje, poezijoje. Eilėraščio „Vaidilos sostas“ mintys meniniais įvaizdžiais praėjus šimtmečiui atliepia Čiurlionio paveikslams. Didis menininkas jaunystėje jaudinančiame lietuvių senosios pasaulėjautos žavesyje matė tai Plungės parke, kur po šventu ąžuolu buvo rengiamos senovinių apeigų inscenizavimas ir perteikė tai išplėsdamas tautines vizijas plačioje erdvėje – nuo pasakos iki žvaigždynų. Taip gimė neregėta pasakiška Lietuvos dvasia paveiksluose „Himnas“ II, „Preliudas ir Fuga“, „Pasaka (Pilies pasaka)“, „Aukuras“ ir kituose, kurie harmonizuota lietuviška gaida kalba apie pasaulėjautą, gamtos garbinimą. Tokia nuotaika ypatingu amžinybės sąskambiu dvelkia ir dabarties dailininkės Dalios Dokšaitės paveiksle „Alkakalnis“. Paveiksluose spalvinė gama kita, saviti piliakalniai, savitos virš jų suplevenusios dvasios, bet jie susieja tautos pasaulėjautą, primena poetišką viziją – „parsinešt žalvarinio šventumo“.

Tokia dvasinė apeiga pakiliomis gyvenimo valandomis sutvirtina savitumo ryšį su gamta ir amžinybe, padeda susitapatinti su pirminiu aisčių kilčių paveldu, regėti ir vertinti kultūros vertybes. Latvių poetė Ana Rancane viltingais žodžiais kreipia mus jausti bendrą baltų lietuvių ir latvių dvasinę pasaulėjautą: „Gimtieji mūsų namai yra tautos pamatai, mūsų vidinio pasaulio ritmas, lydintis mus iki amžinojo prieglobsčio dausose".

Dabar vėlinės, poetinės mintys telkia mus prie alkviečių, į vietas, kur mūsų šaknys ir istorijos gelmės. Čia lietuviškas žodis ir mus sergstinčios protėvių dvasios bendrauja savasties balsu. „Vaidilos sostas“ ir kiti šio ciklo poetės eilėraščiai: „Inkrustacijos laike”, „Aš – lietuvaitė”, „Karalienės Mortos erškėtrožė prie Tverų”, „Aitros lelija”, „Mes baltai”, „Karšuva – miglotas kraštas” – prasmingai papildo istorinį Žemaitijos kraštovaizdį.

Prie Aitros bendraujame ir su istorija. Čia praeities ženklai gamtoje gyvuoja kaip patikimų reikšmių pasaulis. Poetė eilėraštyje „Inkrustacijos laike” lyriniu tekstu pasakoja apie prie Tverų 1251 m. atvykusį karalių Mindaugą, primena: „Tverų  žemėje lig šiol rūdija karalių Mindaugą sužeidusi strėlė…”. Tada lietuviai, kuršiai, žemaičiai, prūsai telkėsi vaduoti Klaipėdą. Aitra primena, jog dėl nelemta polovco strėle sužeisto karaliaus žygis nutrūko, kovoje su maištininkais žuvo Šiaulių kunigaikštis Vismantas, Klaipėda daugeliui amžių liko atplėšta nuo Lietuvos.

Aitra kaip ir daugelis kitų atmintinų vietų, senovinių šventviečių mitologiniai ženklai, jų sukeliami jausmai yra savitumo raiška. O svarbiausia – jausminė apeiga, kuri, liudija tokį pat gamtos bei istorijos suvokimą, kuris kilniu meniniu jausmu kaip „dieviškos kūrybos“ atsivėrimu viską persmelkiančia tikrove skverbiasi per laiką ir erdvę. Įspūdžiai tampa nuotaika, pergyvenimu ir atradimu to, kas glūdi sieloje. 2003 m. Tveruose dalyvavus memorialiniuose renginiuose, bendravus su poete ir dailininke buvo aptarinėjama nepaprasta Aitros ir šventvietės aura. Apie tai 2004 m. rašyta „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje str. „Tverų archeomitologinis kraštovaizdis“. Poetės eilėraštis „Vaidilos sostas“ publikuotas jos knygoje „Alkų akys" (Žemaitems i šėrdes) 2004 m.

Vaidilos sostas

Čia kažkur šitoj šventvietėj,

Mano protėviai baltai

Akmeniniais kirvukais,

Viltimis ir aukojimais

Į ąžuolo širdį beldėsi…

Ilgesingai paglostau

Iš tada užsilikusį

Akmeninį Vaidilos sostą

Ir staiga, lig to glostymo

Būtų pažadintos,

Už manęs, prie manęs, virš manęs

Supleveno protėvių dvasios!

Ir išvydau staiga

Kaip kilmingai ir oriai,

Lygu paslaptį neštų,

Į Alkakalnį kopia alksniai

Iš užėjusio metais

Praeities pilkapyno

Parsinešt žalvarinio šventumo…

 

Ir tada pamačiau,

Kaip laukinis vijoklis,

Įvijinės apyrankės kopija,

Su tuo žalvario skambesiu

Ir su Alko tylėjimu

Mano Lietuvą veda per laiką.

 

Šitas sostas – akmuo

su išrantymu aukai…

Tik akmuo ant bedylančio kalno…

Bet skausmingai visa širdimi pajutau:

Jis – daug kentęs aukojimų delnas!

Jis – akmuo prie kurio

Žvarbią naktį priglunda

Mano Lietuvą sergstinčios dvasios,

O po juo – mano šaknys

Ir istorijos gelmės,

Ir lietuviškas žodis pirmasis…

 

Aš jaučiau - su manim

Per to akmenio gyvastį

Mano protėvių dvasios bendrauja!

Ir, delnų karštumu

Nudžiovinusi rasą,

Paaukojau joms žemuogių saują.

 

 

Atgal