VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

12 18. Pranas Dovydaitis mūsų atmintyje (1): veiklos kryptys

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Renginys Vilniaus Įgulos Karininkų Ramovėje

2015 m. gruodžio 9 d. Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Bendrija LEMTIS ir LK Vilniaus įgulos karininkų Ramovė organizavo atminimų vakarą, skirtą paminėti 1918 ir 1949 metų Signatarus.

Renginys, kurį vedė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, Lietuvos ir Kauno miestų politinė bei visuomenės veikėja Vincė Vaidievutė Margevičienė pradėtas Lietuvos valstybės himnu ir Vilniaus įgulos karininkų Ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ dainomis.

Renginio dalyvius sveikino prof. Vytautas Landsbergis, Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Mykolas Majauskas,  Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas. Akcentuota istorinės atminties išsaugojimo svarba, raginta būti tikrais Lietuvos patriotais. V. Margevičienė priminė, kad iš 8-nių 1949 m. signatarų – keturi buvo pedagogai. Tai šie 1949 m. signatarai – partizanai parengė deklaraciją, parašė laišką Popiežiui Pijui XII. Tad neatsitiktinai Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ėmėsi organizuoti visų 28-nių signatarų pagerbimui skirtus renginius. Pranešė, kad kitas renginys vyks 2016 metų sausio mėnesį...

2015 m. gruodžio 9 d. išsamų pranešimą „Partizanų vadas Leonardas Grigonis – Užpalis“ skaito dr. Darius Juodis. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Atminimo vakare išklausyti 4 pranešimai bei pasisakymai. Pranešimą „Dr. Jono Basanavičiaus idėjų svarba šiandien“ rengtą Rytų Europos studijų centro vadovo dr. Lauryno Kasčiūno skaitė net du Albertas Komaras ir Dovilas Petkus (pastarasis – jaunimo sambūrio „Pro Patria“ tarybos narys).  Dr. Aldonos Vasiliauskienės pranešimas „Pranas Dovydaitis mūsų atmintyje“ (apie jo vardo įamžinimą bus rašoma kitame straipsnyje). Dr. Andriaus Navicko tema „Justinas Staugaitis – didžiavyris, per gyvenimą ėjęs tik tiesiu keliu“. Itin išsamus, išskirtinis pranešimas dr. Dariaus Juodžio „Partizanų vadas Leonardas Grigonis – Užpalis“. Mokslininkas gebėjo rasti archyvuose unikalios medžiagos, kuria remiantis ir parengė pranešimą, apie šį partizaną

Pranas Dovydaitis – plačiašakė asmenybė

Pranas Dovydaitis (1886 12 02–1942 11 04) – enciklopedinio masto mokslininkas, profesorius (1927), filosofijos mokslų daktaras (1935), Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininkas (1922–1940) ir vienas pirmųjų jos akademikų (1933), politikas ir kultūrininkas: Lietuvos Tarybos narys (1917 m. rugsėjo 21 d.), Nepriklausomybės Akto signataras (1918 m. vasario 16 d.), Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas (1919 m. kovo 9 (12) d. - balandžio 12 d.), pirmosios lietuvių gimnazijos Kaune direktorius (1916–1922), Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius (1931–1940), žurnalistas – apie 40 laikraščių bei žurnalų leidimo iniciatorius ir steigėjas, ilgametis redaktorius: „Lietuvos mokykla“ (1918), gamtos mokslų žurnalas „Kosmos“ (1920), filosofijos – „Logos“ (1921), religijų istorijos – „Soter“ (1924) ir daugelio kitų. „Ateities“ žurnalo (1911) redaktorius bei ateitininkijos įkūrėjas (1911), vyriausiasis Ateitininkų federacijos vadas (1921–1927), katalikiškų jaunimo organizacijų puoselėtojas bei globėjas, žymus visuomenininkas: „Saulės“ draugijos vicepirmininkas (nuo 1916 metų) ir pirmininkas (iki 1919 metų), Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos pirmininkas (1920–1924), Katalikų veikimo centro Vyriausios valdybos narys (nuo 1927 metų) ir vicepirmininkas (1931–1937), Lietuvos Darbo federacijos vicepirmininkas (1928–1934), o ją perorganizavus į Lietuvos Krikščionių darbininkų sąjungą, – pirmininkas (1934–1940), talkino įvairioms katalikiškoms moterų bei vyrų organizacijoms.

2015 m. gruodžio 9 dkonferencijos salėje: iš dešinės sėdi  renginį vedusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, Lietuvos ir Kauno miestų politinė bei visuomenės veikėja Vincė Vaidievutė Margevičienė, dr. Darius Juodis, viena renginio organizatorių Lina Jurgelaitienė

1941 m. birželio 14 d. suimtas ir 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovske sušaudytas prof. P. Dovydaitis ilgai buvo laikomas „nusikaltėliu“. Net ir 1969 m. vasario 28 d. Lietuvos TSR prokuratūra patvirtino P. Dovydaičio „nusikalstamą“ veiklą. Tik 1989 m. sausio 16 d. reabilituotas.

2000 m. gegužės 7 d. Romoje Koliziejaus aikštėje popiežius Jonas Paulius II paskelbė naujus Lietuvos kankinius, įrašytus į dvidešimtojo amžiaus Martirologiją. Tarp 114 paskelbtųjų yra ir Pranas Dovydaitis.

Apie prof. P. Dovydaitį kalbama kaip krikščioniškųjų vertybių skleidėją, įvairių krikščioniškų organizacijų bei Krikščionių demokratų partijos kūrėją, aktyvų narį.

Iš Prano Dovydaičio bičiulių minčių.

P. Dovydaitis visa savo būtimi smelkėsi į mokslą ir pažinimą, todėl nelikdavo nei laiko, nei noro kam nors kitam. Aistringas smelkimasis į mokslą, pradėtas kūrybinis darbas ir drauge apaštalavimas skleidžiant Kristaus Karalystę, P. Dovydaičiui buvo tokios vertybės, kurios skatino abejingai žiūrėti į materialinius sunkumus ir į savo išorę. P. Dovydaitis buvo turtingas savo dvasia. Antanas Maceina (1908 01 27–1987 01 27) yra akcentavęs, kad turtingumas Krikščionybės šviesoje yra ne tiek medžiagos kiekybė, kiek dvasios  kokybė: tai jos nusiteikimas žemiškosios ateities atžvilgiu, pagrindžiant ją turto galia. Turtuolis yra tasai, kuriam rytdiena yra jo paties rankose, kuris jaučias pats esąs ateities viešpats (A. Maceina ,,Saulės giesmė”, 128). P. Dovydaičio dvasinis turtingumas buvo artimas ir  savas Universiteto kolegai dvasininkui Mečislovui. Tad neatsitiktinai M. Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) itin pagarbiai yra atsiliepęs apie savo bičiulį  spaudoje ne tik jubiliejinėmis progomis,  bažnytinės procesijos metu išdrįsęs P. Dovydaitį paimti už parankės ir vestis kartu po baldakymu. P. Dovydaitis, giliai tikėdamas,  neliko abejingas aplinkiniams: rūpinosi jų požiūriu į religiją, skleidė tikėjimo tiesas.

Tad neatsitiktinai, pastebėjęs Maskvos universitete studijuojančių lietuvių abejingumą religijai, P. Dovydaitis labai sielojosi ir iškėlė sau uždavinį – diegti inteligentijai krikščioniškąją pasaulėžiūrą, integruoti esmines kultūros vertybes. Tai dvasinis Apaštalavimas, kuriame P. Dovydaitis brėžė ryškias  gaires kitų veiklai. Šį uždavinį jis vykdė visą gyvenimą. Mokslas, menas, technika ir kitos sritys jam atrodė prasmingos, jei jas persmelkia dvasingumas. Dvasingumu persmelkti ir jo paties darbai.  1910 m. pavasarį, Aleksandro Dambrausko- Adomo Jakšto (1860 09 08–1888 06 29–1938  02 19) redaguojamame žurnale ,,Draugija” jis paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį ,,Šis  tas apie darvinizmą ir p. Avižonio principus”, vėliau keliuose numeriuose išspausdino dvi stambias studijas ,,Biblija ir Babelis” ir ,,Kristaus problema”, kurios buvo išleistos atskiromis knygomis (pirmoji –1911 m., antroji –1914 m.). P. Dovydaitis spaudos darbo ėmėsi ne kaip paprastas žurnalistas, o kaip krikščioniškojo mokslo ir gyvenimo pagal Kristaus dvasią skelbėjas ir liudytojas.

Tapęs ,,Ateities” redaktoriumi,  P. Dovydaitis tapo ir jos skaitytojų – ateitininkų vadu. Pirmajame ,,Ateities” numeryje jis išspausdino programinį straipsnį  ,,Trys pamatiniai klausimai”. Juos nusakė taip: a)  kuo mes save vadiname ir kodėl ?;  b) ką mes matome aplink save ?; c) mūsų priedermės, siekiai ir keliai prie jų. Esame teistai, krikščionys katalikai, išpažįstame Dievą, Kristų, Bažnyčią. Matome žmogaus tragediją be Dievo, bedvasės kultūros grėsmę…  Kristui priklauso ateitis ir tiktai jis gali atnaujinti mūsų gadynės pasaulį. Tad mūsų kelias negali būti kitoks, kaip : ,,Visa atnaujinti Kristuje”. ,,Atnaujinti Kristuje save ir gyvenimą, atnaujinti drąsios kovos ir pažangios mokslinės kultūros keliu”.

Tais trimis aiškiais ir anuo metu labai aktualiais klausimais, kurie, beje, savo aktualumo nepraradę ir šiuo metu, ir tiesiais atsakymais ateitininkų sąjūdžiui buvo duotas tvirtas pagrindas. Tai P. Dovydaičio misijos – krikščioninti Lietuvą kartu ją mokslinant – pradžia. Reikia pasakyti, kad dar 1903 m. popiežius Pijus X pirmojoje savo Enciklikoje priminė pasauliui Šv. Pauliaus šūkio krikščionims ,,Atnaujinti Kristuje visa, kas yra danguje ir žemėje” svarbą. P. Dovydaitis ir jo draugai patys pirmieji pasaulyje atsiliepė (1911 m.) į tą Popiežiaus raginimą ir lietuvių jaunimo  ,,Ateities” sąjūdžiu ryžosi savo darbais ir gyvenimu ,,visa atnaujinti Kristuje” – meilę Kristui ir žmogui. Rūpindamasis tautos ateitimi – jaunimu – subūrė juos į katalikiškąją ateitininkų organizaciją (ateitininkų  šūkis ,,Visa atnaujinti Kristuje”), kuri puoselėjo meilę Dievui, Tėvynei, žmogui, ugdė jaunuolių atsakomybę, sąžiningumą bei pareigos jausmą – rengė būsimuosius Lietuvos statytojus.

Stasys Kolupaila P. Dovydaičio nuopelnus Lietuvos mokslui akcentavo, kaip ,,neįmanomai sunkiomis sąlygomis įkurti ir leisti mokslo žurnalai, kurie išugdė jaunąją mūsų mokslininkų kartą, kurie prisidėjo galingai pakelti mūsų kultūrą iš senosios vergijos, tamsos, paniekos”. Tačiau tuo pat metu S. Kolupaila pastebėjo, kad P. Dovydaičio darbas nebuvo įvertintas, nebuvo paremtas, bet autorius tikėjo, kad P. Dovydaičiui priklauso ateitis. Galima teigti, kad S. Kolupailos viltis įgyvendina Čekiškės žmonės ir jos institucijos: bažnyčia, mokykla, savivaldybė.     

Prano Dovydaičio leidžiamus žurnalus palaikė ir rėmė bičiulis M. Reinys, į spaudos darbą įsijungęs studijuodamas Petrapilio Dvasinėje akademijoje (nuo 1907 m.). Jis bendradarbiavo net 23 laikraščiuose ir žurnaluose,  rašydamas filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos ir visuomenės klausimais.

Mūsų kraštas neturi gamtinių resursų, tačiau jis gali iškilti tarp kitų tautų mokslo, meno, kultūros laimėjimais, tautinės savimonės branda. Tą akcentavo Mečislovas Reinys, tą praktiškai  įgyvendino P. Dovydaitis, vadovaudamas gimnazijai.  P. Dovydaitis tapęs  gimnazijos direktoriumi, ją visiškai pertvarkė. Iš anksto nustatęs aiškią lietuvišką kryptį, stiprino pedagogų kolektyvą – per lietuvybę plėtė tautinę savimonę. Nereikšdamas idėjinio nepalankumo, nepaisydamas skirtingų mokytojų pažiūrų, kvietėsi kvalifikuotus specialistus. Kadangi mokytojų trūko, tad pats direktorius dėstė įvairius dalykus (kalbas, istoriją, geografiją) ir vėliau buvo tartum atsarginis mokytojas.

Prieš konferenciją prof. Juozas Banionis prisimena prof. P. Dovydaitį ir savo parašytą recenzijų apžvalgą monografijai „Akmenuotas patrioto kelias“

P. Dovydaitis buvo reiklus mokytojas, griežtas direktorius, tačiau jis nebuvo formalistas. Ypač jautriai rūpinosi savo mokinių doriniu auklėjimu. Įžiebti mokinių širdyse dorinį nusiteikimą jis laikė daug svarbesniu dalyku, negu tik formaliai palaikyti drausmę gimnazijoje. Mokiniams jis buvo autoritetas ir jie žiūrėjo į jį  ne su baime, o su didžiule pagarba.

Rūpindamasis išmokslinti Lietuvos jaunimą, P. Dovydaitis siekė sudaryti tam  kuo tinkamesnes sąlygas. Trūkstant vadovėlių, 1918 m. pradėtoje leisti ,,Lietuvos mokykloje” P. Dovydaitis įvedė specialų skyrių ,,Mokymo pavyzdžiai”. 1920 m. pradėto leisti žurnalo ,,Kosmos” pirmuose numeriuose taip pat nemažai įdėta vadovėlių medžiagos. 1919 m. liepos 17 d. Švietimo ministerijai sudarius vadovėlių ir knygų leidimo komisiją, jos nariu paskirtas ir P. Dovydaitis. O ir tapęs  Ministru pirmininku svarstė, kaip mokslinti jaunimą. Todėl buvo paskirtos pirmosios 20 stipendijų jaunimo studijoms užsienyje. Prano  Dovydaičio straipsniai, redaktoriaus organizacinė veikla, vadovavimas gimnazijai bei mokymas joje nemaža prisidėjo kuriant ir formuojant religiniais bei tautiniais pagrindais paremtą Lietuvos mokyklą.

Prof. P. Dovydaičio veiklos atspindžių randame beveik kiekvienoje katalikiškoje organizacijoje. Katalikų veikimo centre (KVC), kuris jungė visas katalikiškas organizacijas P. Dovydaitis užėmė vadovaujančius postus (1927 m. buvo išrinktas į  KVC Vyriausiąją valdybą, 1931 m. – pirmuoju vicepirmininku). Čia dirbo ir M. Reinys.

P. Dovydaitis ne tik ateitininkų tėvas – jis  daug dirbo su katalikišku kaimo jaunimu – pavasarininkais. P. Dovydaičio pavyzdys patraukė daugelį ateitininkų, kurie kaip tikri ,,dovydaičiukai” ėjo pavasarininkams į pagalbą. ,,Tai ugdė šiltą bičiulystę tarp mokslus einančiojo ir liaudies katalikiškojo jaunimo”.

,,Naujosios vaidilutės” pasirodymas paskatino kurti savarankišką  mergaičių organizaciją. 1922 m. lapkričio 17 d. P. Dovydaitis ,,Saulės” rūmuose sukvietė studenčių pasitarimą. Didžiuma pritarė atskiram studenčių susibūrimui neatsiskiriant nuo visos ateitininkų organizacijos. Prof. P. Dovydaitis pasiūlė tą susibūrimą pavadinti Lietuvos katalikių studenčių kuopa. Tokia ji buvo įkurta iš 19 narių.

Svarbiausias P. Dovydaičio rūpestis, kad ateitininkų veikla nenustelbtų gyvo tikėjimo ryšio su Dievu, su Kristumi. Krikščioniškąją tiesą P. Dovydaitis skelbė kiekviena proga: suvažiavimuose,  kongresuose, konferencijose, pokalbiuose. ,,Prano Dovydaičio idėjos, jo skelbti šūkiai anuomet tapo mūsų gyvenimo kelrodžiu”, - rašė mons. Kazimieras Vasiliauskas (1922 04 09–1946 06 16–2001 10 14.

P. Dovydaitis talkino katalikų moterų bei katalikų vyrų organizacijoms, padėjo organizuotis tretininkams, 1921 m. įsikūrusiai Kalinių globos draugijai (1937 m. ji buvo perorganizuota į Patronato draugiją). Priklausė 1934 m. įsikūrusiai Lietuvos geografų draugijai, Lietuvos žurnalistų sąjungai. 

Daug laiko ir širdies P. Dovydaitis skyrė Krikščionių darbininkų sąjūdžiui. Į šią veiklą jį įtraukė LDF pirmininkas dr. Kazimieras Ambrozaitis(1882 02 14–1957 12 06). 1928 m. P. Dovydaitis buvo išrinktas, o vėliau perrinktas vicepirmininku; 1934 m. K. Ambrozaičiui pasitraukus, perėmė pirmininko pareigas. Dirbo net 12 metų (1928–1940).  ,,P. Dovydaitis yra tas, kuris Lietuvos krikščionių darbininkų sąjūdį ne tik nuo seklumos nuyrė, bet išvedė jį sėkmingai į platesnius vandenis”, - taip šią jo veiklą apibūdino Zenonas Ivinskis (1908 05 25–1971 12 24).

P. Dovydaitį dr. Juozas Girnius (1915 05 23– 1994 09 13) laikė vienu didžiausių Lietuvos katalikiškos visuomenės vadų dėl to, kad jis krikščioniškajam apaštalavimui atsidėjo visomis pajėgomis ir visą laiką. M. Reinys rašė P. Dovydaičiui: ,,Tu, Drauge, gyveni ne sau, bet kitiems, kitų reikalais ir bėdomis daugiau sielojiesi negu savo”.

1986 m. klebonas Bronius Bulika (1923 03 23–1947 04 05–1988 06 22) parašė ir pogrindyje, mašinraščiu išleido knygą ,,Evangeliškasis egzistencializmas prof. Prano Dovydaičio gyvenime ir darbuose: kai kurie jo asmenybės ir veiklos bruožai šimto metų sukaktį minint. 1886.12.02 – 1986.”  Knygos pabaigą autorius pavadino ,,Galbūt Šventasis”. Pakartosime kun. B. Bulikos mintis: ,,Kelias į šventumą yra dinamiškas viso žmogaus gyvenimo išsiskleidimas. Jeigu Dovydaičio gyvenime ieškosime netobulumų, žinoma, mes jų rasime taip, kaip saulės nušviestame ruože matyti visos dulkės. Bet ar šio kankinio gyvenimo kelias nėra nuolatinis skaidrėjimas?

Minėdami šio Apvaizdos siųsto lietuvių tautai žmogaus ir tautos kankinio 100 metų sukaktį, ar mes neturėtume šiandien prašyti Viešpaties malonės, kad jis ex cathedra būtų iškeltas į Bažnyčios šventųjų ir kankinių garbę. Juk tai evangeliškosios Meilės herojus…

Tegu Visamatantis ir Visažinantis Dievas tai pasvers ir įvertins, o mes nors truputį pasistenkime panašėti į tuos šviesius tikėjimo ir gyvenimo pavyzdžius, kurie neišdildomai įsirašė į mūsų tautos istoriją <…> greta jų – ne mažesnio ryškumo žvaigždė – profesorius Pranas Dovydaitis.

100 – osioms gimimo metinėms paminėti pogrindyje išleistame lankstinuke parašyta: ,,Viešpatie, mes žinome, kad kuo blogesnis pasaulis, tuo brangesnis kiekvienas geras žmogus. Tu davei mums šviesų žiburį – Praną Dovydaitį. Argi nebuvo jis arti Tavęs jau čia, žemėje? Leisk šiai sielai veikti į mus ir toliau nuostabiu savo spindėjimu iš anapus”.

1924 m. tuo metu dar prof. kun. Mečislovas Reinys rašė:  ,,Ne visi žmonės lygiai gyvena gyvenimą; vieni iš jų nerodo jokios iniciatyvos, jokio pasiryžimo, jokios tvirtos asmenybės:  gyvenimas juos nugali, parbloškia, istorijos lapai jų nemini garbingųjų tarpe; o kiti nėra vėjo papučiami, blaškomi, bet priešingai, jų garbingo ryžimosi, kilnios asmenybės darbai yra gyvi kitų kartų atmintyje, jų pavyzdį seka ne vienas naujosios kartos asmenų... Jų kelrodės žvaigždės yra mokslas, Dievas, tėvynė, dorovė”.

Juozas Brazaitis (1903 12 09–1974 11 28) laiko P. Dovydaitį kaimo atstovu, atstovu to socialinio sluoksnio, kuris atnešė Lietuvai tautinį ir religinį atgimimą. Jis reprezentavo dvi gražiausias kaimo dvasios žymes: sveiką protą ir praktinį veiklumą.

Juozas Eretas (Joseph Ehret) (1896 10 18–1984 03 13) apie P. Dovydaitį rašė: ,,Apdovanotam tokiom savybėm, jam liko plati dirva ir be sosto, ir be titulų. Darbininkai, ateitininkai, pavasarininkai ir visi tie gausūs skaitytojai gausių jo žurnalų – tai buvo auditorija, kurios neturėjo nei joks profesorius, tai buvo diecezija, kuria negalėjo girtis nei joks vyskupas. Jis įžvelgė visas tas nuostabias galimybes, kurias jam siūlė tie beribiai horizontai. Jis kibo ir į tokį darbą, į kurį baltarankiai bei saldžiažodžiai nei pažvelgti nenorėjo”.

Prano Dovydaičio pasakyta mintis: ,,Aš ieškau ir randu malonumo padaryti bent kiek žmonėms gera, padirbėti Aukščiausiajai Tiesai, Gėriui ir Grožiui” tapo jo  gyvenimo moto, kuriam P. Dovydaitis aukojo savo gyvenimą.

Pranas  Dovydaitis ir pedagogine, ir moksline, ir  politine bei visuomenine veikla buvo ryškus pasauliečio apaštalautojo  pavyzdys.  Popiežius Pijus XII sakė: ,,Mes pageidaujame, kad visi tie, kurie Bažnyčioje regi savo motiną, rimtai apsvarstytų, jog uolus bendradarbiavimas mistinio Kristaus Kūno statyme ir ugdyme yra kiekvieno nario pareiga pagal jo užimamą vietą, o ne tiktai šventovės tarnų ar vienuoliniame gyvenime Dievui pasišventusiųjų. Mes laukiame, kad tai įsidėmėtų ypač tie, kurie jau dabar, garbingai elgdamiesi, padeda vyskupams ir kunigams eiti apaštalines pareigas, susibūrę į katalikiškąją Akciją”  (Enciklika De Corpore Christi mystico”). Pasauliečiai turi šiandien atkovoti  Kristui tai, kas Jo Bažnyčiai pastaraisiais šimtmečiais buvo išplėšta dėl pasauliečių apsileidimo. P. Dovydaitis jau gyveno šios enciklikos nurodymais, tad neatsitiktinai laikomas vienu pirmųjų pasauliečiu apaštalautoju. Pavyzdžių ir stiprybės tiek M. Reinys, tiek P. Dovydaitis sėmėsi iš Kristaus mokslo bei savo tautos sektinų asmenybių.

Jiems buvo itin artimas  tautos žadintojas iš liaudies kilęs vyskupas Motiejus. Tad neatsitiktinai  visose plačiašakės veiklos srityse ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, ir prof. Pranas Dovydaitis įgyvendino vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus–Žemaičių Didžiojo (1801 02 16–1828 09 01–1850–1875 05 17) – idėjas.

1996 m. birželio 16 d. Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje pastatytas P. Dovydaičiui skirtas kryžius

O ir pačių M.Reinio bei P. Dovydaičio asmenybės tapo sektinomis, svarbiomis. Šią svarbą liudija mūsų pagarba ir dėmesys. Lietuviai  dar pogrindyje, o ypač atgavus nepriklausomybę, M. Reinio bei  P. Dovydaičio atminimą  pagerbė straipsniais, knygomis, konferencijomis, atgaivindami P. Dovydaičio leistus žurnalus, jų atminimui pastatydami kryžius,  paminklus bei paminklines lentas, bažnyčiose nutapydami portretus ar pastatydami biustus. P. Dovydaičio vardu pavadintos gatvės Kaune, Marijampolėje, Kazlų Rūdoje, išleistas vokas bei pašto ženklas, o 2002 metais, minint profesoriaus tragiškos mirties 60-ąsias metines, Čekiškės  vidurinę mokykla padėjo daug pastangų, kad jai būtų suteiktas Prano Dovydaičio vardas.

J. Ereto teigimu P. Dovydaitis yra  ,,krikščioniško mokslo skleidėjas savo idėjai platinti nesigailėjęs nei laiko, nei lėšų”.

,,Apdovanotam tokiomis savybėmis, jam liko plati dirva ir be sosto ir be titulų. Darbininkai, ateitininkai, pavasarininkai ir visi tie gausūs skaitytojai gausių jo žurnalų – tai buvo auditorija, kurios neturėjo nei joks profesorius, tai buvo diecezija, kuria negalėjo girtis nei joks vyskupas. Jis įžvelgė visas tas nuostabias galimybes, kurias jam siūlė tik beribiai horizontai. Jis kibo ir į tokį darbą, į kurį baltarankiai bei saldžialiežuviai nei pažvelgti nenorėjo”.

Prof. Vincas Čepinskis (1871 05 03–1940 08 22) Praną Dovydaitį vadino Tiesos ieškotoju:  ,,Jis mūsų visuomenei žinomas kaip giliai tikintis, tiesus ir kuklus lietuviškas žmogus, kuris ieško tiesos. Tai labai būdingas jo asmenybės bruožas. Siekdamas šio kilnaus tikslo, jis neapsiriboja tik religija ir filosofija, bet daro diversą ir į gamtos mokslų sritį, gerai atjausdamas ir mokslo sukurtų vertybių reikšmę žmogaus pastangoms surasti didelę realybę”.

J. Girnius rašė: ,,Todėl nieko Dovydaičiui nereiškė, ar kurioj organizacijoj jis nebeturėjo formalių pareigų (ateitininkuose), ar iš viso nebuvo nė turėjęs (pavasarininkuose). Visomis katalikiškomis organizacijomis jis rūpinosi ne iš laikino organizacinio įsipareigojimo, bet iš asmeninio ir dėl to pastovaus angažavimosi ,,naujinti Lietuvos visuomenę Kristaus Dvasia”.

Profesorius Dovydaitis pasižymėjo nepaprastu darbštumu, smulkmenišku pareigingumu, skrupulingu  sąžiningumu, o ypač išgarsėjo labdariška veikla – taip jis įgyvendino vieną svarbiausių katalikybės– Meilę artimui – principą.                      

P. Dovydaitis  artimas mums ir šiandieną, nes jis  savo gyvenimu, savo darbais skleidė krikščioniškuosius idealus, teigė, kad mokslas neprieštarauja religijai, ragino atnaujinti save pagal religinius ir patriotinius idealus. Jo keltos idėjos – tikėjimo, sakralinių vertybių, palaimos, vilties ir mokslo idėjos – reikalingos tautos dvasiniam atsinaujinimui.

Atgal