VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

02 16. Nepakartojami Maskvos lietuviai

Maskvos lietuvių sielai Tamarai Lurytei atminti

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Alfonsas Kairys

Tai buvo... tokia daugelio rašinių pradžia. Taip, tai buvo, kai, dirbdamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuravau Rytų kraštų (o ir Karaliaučiaus krašto) lietuvių bendruomenes. Atšiaurieji Murmanskas su savo baltosiomis naktimis, tremtinių kraštas Jakutija, Buriatija, švelnesni Krasnojarskas, Omskas, Samara, Tomskas, na, ir, žinoma, Maskva, gyventojų skaičiumi daugiau nei tris kartus lenkianti Lietuvą su jos gyventojais, suplaukusiais iš Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Latvijos, Estijos, kitų buvusios sovietinės Rusijos respublikų, ir Lietuvos.

1996 mano išleistoje knygoje “Laiko išsklaidyti“ rašiau: „Traukinys Vilnius – Maskva, perskrodęs naktį, ryto spindulius išvysta Maskvoje, Baltarusijos stotyje.(..) Kiekvienas apsilankymas Maskvoje – savotiškas savęs turtinimas. Susitikęs su Maskvos lietuvių kultūros bendrijos nariais, randi minčiai ir dvasiai peno. Kita vertus, intelektualiausia lietuvių išeivijos dalis Rytuose ir spietėsi čia, buvusioje Sovietų imperijos sostinėje Maskvoje.“ Dėl apimties stokos neužsiminiau apie šaknimis įaugusius ir į Povarskaja g.24 susirenkančius lietuvius ir lietuvių lietuvę kaunietę Tamarą Mariją Lurytę, Žmogų, buvusį Maskvos lietuvių sambūrio ištakose, Žmogų - enciklopediją, Žmogų - visada ir visur esantį, Žmogų - padedantį kitiems ne tik žodžiu, bet ir darbais, Žmogų, kurį galima apibūdinti graikų filosofo Aristotelio žodžiais: „Kilnaus proto žmogus vienodas yra laimėje ir nelaimėje. Jis niekuomet nesikarščiuos, bet ir nesižemins. Nesipuikuos turėdamas pasisekimą, bet nesijaus prislėgtas, jei nesiseka. Neieškos, bet ir nevengs pavojaus, nekalbės nei apie kitus, nei apie save. Nesistengs, kad jį kas girtų, ir nenorės, kad kitus peiktų“. Ją vadina lietuvių ryšininke, nes ji telefonu skambiu melodingu balsu pakvies ne tik į renginius, bet ir užtars nelaimėje esantį, naujai į pasaulį atėjusiojo tėvelius... Jos pasiūlymui (prie šv. Liudviko bažnyčios iškabinti skelbimą, kviečiantį į pamaldas), ieškant Maskvoje gyvenančių lietuvių, buvo pritarta: ir bendrija pasipildė naujais vardais. Taigi, kas ji, veiklioji Tamara? Gimė dabar jai šalelėj tolimoj, Lietuvėlėj mylimoj. Ir ne kur nors kitur, o Kaune (tuo didžiuojasi kaskart kalbėdama su kitais).

Maskvos lietuvių kultūros draugijos folkloriniame ansamblyje „Banga“ jos balsas išsiskiria iš kitų balsų, o kai dainuoja „Ave, Marija“, suklūsta ne tik žiūrovai, regis, jos balsas pakeri ir koncerto salės sienas, paveikslus, gėles, visa, kas yra aplinkui...Reikia pridurti, kad šio ansamblio (akordeonu pritaria Borisas Moskinas) dainos „Mažam kambarėly“, „Oi, kas sodai do sodeliai“, „Pamylėjau vakar“, „Ramunėlė“, „Šių naktely per naktely“, „Mane močiutė barė“ nukelia klausytoją į Lietuvą. „Dainose – kaip rašoma Maskvoje lietuvių leistame žurnale „Moscovia“ - lyg atgimsta Lietuvos savanorių kovos už laisvę, nepriklausomybę, Lietuvos gamta, įpinta į sodų ir laukų vainiką, jaunus ir senus jaudinanti meilės tema“. „Bangos “ balsus girdėjo bei jais žavėjosi ir Lietuva: Vilnius, Kaunas, Birštonas...

Ji ir aktorė. Visi prisimena ją Keturakio spektaklyje „Amerika pirtyje“, kurį pastatė Maskvos lietuvių mėgėjiškas teatras „Bičiuliai“ (vadovė Laima Soldatova, o teatras plačiau žinomas nuo 2005 -ųjų metų, kai II Nacionalinių teatrų festivalyje „Maskva – taikos miestas“ buvo apdovanotas diplomu „Už kūrybinį indėlį į nacionalinės kultūros išsaugojimą ir plėtojimą“), Mykolo Orbako režisuotoje L.Kinčiaus pjesėje „Šeima“ Tamarai teko vaidinti profesoriaus mamą – energingą, valdingą moterį Su ramentais, jausdama kojos skausmą, Tamarą suvaidino ir suvaidino... gerai.

Ji ir korespondentė. Ne viename, 1993 metais pradėtameleisti Antano Jonkaus redaguotame žurnale „Moscovia“, gali rasti Tamaros straipsnių.

Ji ir gydytoja. Kiekvienas, paprašęs jos konsultacijos, išgirsta daug gerų, konkrečių, profesionalių patarimų.

Viskas, kas Tamaros nuveikta, išsakyta trumpame sveikinime jos JUBILIEJAUS proga (tai buvo 2006 - ieji metai”): „Miela Tamara Marija, (...) linkime stiprios sveikatos, giedrios nuotaikos, kūrybinės energijos, skambaus melodingo balso, jėgų, skatinant Moscovijos lietuvius veikti. Mes prisimename Tave nuo pat pirmųjų lietuvių bendruomenės Maskvoje kūrimosi dienų – kai prie šv. Liudviko bažnyčios durų prisegėme lapelį, kviesdami tautiečius atvykti kartu švęsti Velykų, Vasario 16-osios, kai darėme Maskvos regione gyvenančių lietuvių sąrašus, kai pradėjai burti dainininkus į chorą, kai aktyviai ėmeisi nelengvo pagrindinės ryšininkės darbo. (...) Žodžiu, be tavęs ir neįsivaizduojame lietuvių Maskvoje“.

Sveikinimas baigiamas žodžiais, kuriems pritaria ir mūsų skaitytojai: „Daug daug kūrybingų ir džiugių Tau metų“.

O šiandien jau jos nėra: Anapilis pasišaukė, kad ir ten girdėtų jos atliekamą „Ave, Marija“. Ave, Tamara, AUKŠTYBĖSE.

Atgal