VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

10.24. In memoriam ZENIUS JONAS JURGELAITIS (1938 11 04 – 2017 10 20)

Jau žinau – privalėsiu išeiti į nebūtį,

Iš kur atėjau kažkada.

Galbūt nedideliu sraigteliu teko būti,

Gal ne sraigteliu, o šapeliu atplukdytu

Į mažą užutėkį – Lietuvą,

Ar ta Lietuva be to šapo būtų kitokia?

Tik aš, jei būčiau nebuvęs, ar žinočiau,

Kad tokio užutėkio esama...

Rašė Zenius Jonas Jurgelaitis savo poezijos knygelėje ,“75 eilėraščiai“, išleistoje 2013 m. jo 75-mečio proga. Rašė lyg nujausdamas, kad jo gyvenimo kelias jau trumpėja.

Zenius Jonas Jurgelaitis

Inžinierius statybininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, literatas Zenius Jonas Jurgelaitis gimė 1938 m. lapkričio 4 (vėliau kažkaip dokumentuose pasidarė 24) d. Vilkaviškio rajone Gustaičiuose inžinieriaus Juozo Jurgelaičio ir Onos Astrauskaitės-Jurgelaitienės šeimoje. Zenius buvo pirmagimis ir be jo šeimoje augo dar trys jaunesnės dukterys. Dešimtmečiam Zeniui baigus Juodupėnų pradžios mokyklą, šeima apsigyveno Kaune. Čia Zenius 1957 m. baigė Kauno I-ąją vidurinę mokyklą, 1962 m. – Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Baigęs institutą dirbo Pakruojo tarpkolūkinės statybos organizacijos vyriausiu inžinierium, po trejų metų

Panevėžio statybos tresto Statybos valdybos aikštelės viršininku. Nuo 1968 m. ilgai dirbo Panevėžio rajono tarpkolūkinės statybos organizacijose vyr. inžinieriaus, Panevėžio zonos viršininko ir kitose atsakingose pareigose.

Nepriklausomoje Lietuvoje 1993 – 1996 m. Z. J. Jurgelaitis dirbo AB Paranga direktorium, 1997 - 2000 m. Panevėžio rajono savivaldybės mero patarėju. Nuo 1996 m. jis Lietuvos socialdemokratų partijos Panevėžio rajono skyriaus narys, po metų - skyriaus pirmininkas. 1997 – 2000 m. Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narys. 1996 m. kaip Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas kandidatavo į Seimą

Inžinierius Zenius Jonas Jurgelaitis buvo žinomas visuomenininkas ir meniškos sielos žmogus. Ramus, tolerantiškas, pastabus, patriotiškas, besidomintis šalies istorija, įžymiaisiais Lietuvos ir Panevėžio krašto žmonėmis, jis buvo renkamas į visuomeninių organizacijų vadovaujančius postus: buvo nenuilstantis Panevėžio Vydūno klubo pirmininkas, Kristijono Donelaičio draugijos Panevėžio skyriaus narys, visuomeninių organizacijų Asociacijos ,,Bitės namai”, besistengiančios atgaivinti Panevėžyje Šv. Zitos g. mūsų krašto iškiliausios asmenybės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialinį muziejų su pilietinio ugdymo centru, pirmininkas. Be organizacinių rūpesčių klubų veikloje, rašė publikacijas į spaudą. Jau buvo minėtas išleistas jo poezijos rinkinys. Be jo parašė ir išleido novelių rinkinius ,,Sekmadienio ranybė” (2007 m.), paaugliams skirtą ,,Mindaugas ilgakojis ir paslaptingieji buteliai“ (2015 m.).

1962 m. susituokęs su inžiniere Vladislava Eidrigevičiūte (1939 - 2008), baigusia tą patį Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, užaugino dukterį Violetą, verslininkę ir sūnų Rimantą, architektą. Džiaugėsi laimingai padidėjusia šeima – šešiais anūkais ir trimis proanūkiais. Ištikus nelaimingai ligai ir jos varginamas, pareigingai dirbo visuomeninių organizacijų veikloje, kol paėjo. Mirė 2017 m. spalio 20 d. Prieš išeidamas į Amžinybę jautė pareigą padėkoti šeimai už rūpestį paskutiniu eilėraščiu:

Dėkoju jums , mano mylimos,

Tas jausmas ir guodžia, ir šildo,

Nes aš jau ne aš, jau ne aš – tik šešėlis,

Ligos paguldytas ant menčių.

Dėkoju, kad tokį dar mylite,

Nė pats nežinau , ar verta,

Tai, ką jūs aiškiai nutylite

Dėl manojo šanso gyventi.

Manoji lemtis, ta lemtužė,

Kai gal kas net pavydėtų…

Ach mielosios, mano mylimos,

Suteikę man šansą mylėti!

(2017 08 05)

Amžinybę iškeliavo kaip tikras vydūnietis, apsirengęs tautiniu kostiumu, persijuosęs tautine juosta, palydėtas gražia romuviečių sutartine, kanklių ir smuiko garsais bei gausiu draugų būriu.

Z. J. Jurgelaitis palaidotas Panevėžio Šilaičių kapinėse šeimos kapavietėje.

Nuo Asociacijos ,,Bitės namai“ reiškiame gilią užuojautą Zeniaus taip mylėtai šeimai, o jam linkime šviesaus kelio Amžinybėje.

 

Liudvika Knizikevičienė

Atgal