VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

10.26. Išėjo žurnalistas docentas daktaras Liubomiras Viktoras Žeimantas

Loreta Nikolenkienė

Lietuvos žurnalistų sąjungos narė 

2018 metų spalio 24 dieną Vilniuje išėjo Anapilin žinomas žurnalistas docentas daktaras Liubomiras Viktoras Žeimantas.

L. V. Žeimantas gimė 1931 m. balandžio 12 d. Dzūkijoje, tuometinės Seinų apskrities (dabar Lazdijų rajono) Dumblių dvare, kurį tuo metu valdė jo tėvai Mečislovas ir Malvina Žeimantai. Augo Vilniuje ir mokėsi Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje.

Liubomiras Viktoras Žeimantas

Anksti pradėjo dirbti. Pirmas nuolatinis darbas - Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje. Čia dirbdamas baigė vidurinę mokyklą, pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete bibliotekininkystę. Tačiau iš antrojo kurso buvo pašalintas, nes dėl darbo turėjo praleidinėti karinius užsiėmimus ir todėl „prasikalto" tuomet dar Vilniaus universitete veikusiai karinei katedrai, kuri jautėsi, ypač studentų - vyrų atžvilgiu, net visagalė.

Vėliau buvo studijos Maskvoje. Apie tai jubiliatas prisimena: „Kartą „Komjaunimo tiesos" darbuotojo paragintas parašiau straipsnį. Atrodo, įtikau. Į mane atkreipė dėmesį. Vėliau susilaukiau pasiūlymo pasimokyti žurnalistikos Centrinėje komjaunimo mokykloje Maskvoje. Baigus ją, buvau paskirtas į jaunimo laikraštį, kur mane, miesto vaiką, tuometinis laikraščio redaktorius Albertas Laurinčiukas atidavė į valstiečių jaunimo skyriaus vedėjo Jokūbo Kaminsko globą".

Šiame jaunimo laikraštyje L. V. Žeimantui sekėsi. Jis greitai tapo skyriaus vedėju, vėliau - laikraščio redaktoriaus pavaduotoju. Šis nuoseklus kopimas karjeros laiptais buvo lydimas neakivaizdinių aukštųjų žurnalistikos studijų, kurias jis baigė 1965 m.

Jaunimo laikraštyje stengtasi darbuotojus turėti jaunatviško amžiaus. „Senių" dėl amžiaus niekas ypatingai negujo lauk, bet po truputį spaudė žvalgytis į suaugusių leidinius. Aukštojo mokslo diplomas ir ilgoka, nuo 1955 m. darbo praktika redakcijoje leido Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedrai juo susidomėti ir 1967 metais pasiūlyti L. V. Žeimantui katedros asistento darbą. Šioje katedroje jis išdirbo daugiau kaip dvidešimt metų. 1971 m. apgynė disertaciją, 1973 m. tapo docentu, 1975-1984 m. buvo Žurnalistikos katedros vedėjas. Dar kurį laiką antraeilėse pareigose dirbo ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanu.

1979 metais jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas.

Vėliau L. V. Žeimantą vėl paviliojo praktinė žurnalistika. 1987-1992 m. jis buvo žurnalo „Lietuvos ūkis" (iki 1991 - „Liaudies ūkis") vyr. redaktoriumi.

“Liubomiro Viktoro iniciatyva  žurnalas „Lietuvos ūkis" buvo pradėtas leisti ir anglų kalba. Jis aktyviai dalyvavo ir tuomet veikusio Laikraščių ir žurnalų susivienijimo “Periodika” veikloje,” – prisimena tuometinis susivienijimo direktorius Ipolitas Skridla. 

1992 metais, jau būdamas pensininkas, jis dirbo leidybos redakciniame centre „Lietuvos auto." 1993 m. buvo pakviestas atkurti laikraštį „Geležinkelininkas", kurio vyriausiuoju redaktoriumi išdirbo iki 1996 m., kol jau visiškai išėjo į užtarnautą tikrą pensiją.

L. V. Žeimantas, dirbdamas „Geležinkelininke" susidomėjo geležinkeliais, sukaupė apie juos didelį archyvą. Išleido kelias solidžias knygas, skirtas Lietuvos geležinkelių istorijai - „Lietuvos geležinkeliai. Nepriklausomo darbo dešimtmetis: 1991-2001" (2001), „Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis" (2003) ir „Liepojos-Romnų geležinkelis" (2005).

L.V. Žeimantas buvo aktyvus ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje, į kurią buvo priimtas 1957 metais. 2008 metais jis apdovanojamas medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai".

Kolega Jonas Vėlyvis, sveikindamas L. V. Žeimantą su 80-mečiu, rašė: "Sukaktuvininkas savo jubiliejų pasitinka baigdamas dviejų tomų knygą „Nepriklausomos Lietuvos geležinkeliai 1919-1940" ir visuose Lietuvos kampeliuose turėdamas daug mokinių, dabartinių žurnalistų".

Knygos rankraštį L. V. Žeimantas spėjo užbaigti, perdavė jį leidėjams, deja, naujos knygos jau nesulaukė.

“Liubomiras Viktoras, būdamas mūsų šeimoje vyriausias vaikas ir žinodamas, kad šeimai reikia padėti materialiai, anksti, tik sulaukęs 16-os metų, pradėjo dirbti. Prisimenu jo atneštą pirmąją alga, šeimoje tąsyk buvo tikra šventė. Siuntė tėvams jis pinigus ir studijuodamas Maskvoje. Dabar galima tik stebėtis, kaip jis sugebėdavo sutaupyti iš studentiškos stipendijos. Mano brolis visada buvo man geru pavyzdžiu. Jo profesionalūs patarimai padėjo geriau susigaudyti gana sudėtingame žurnalistikos pasaulyje”, - sako žinomas žurnalistas rašytojas Vytautas Žeimantas.

Lietuvos žurnalistų šeima neteko draugiško bičiulio, gero kolegos, patyrusio žurnalisto.

„Lietuvos aido“ kolektyvas reiškia gilią užuojautą kolegai Vytautui Žeimantui dėl brolio mirties

Atgal