In memoriam
01 13. Būtina išsklaidyti kuriamus mitus
Pranciška Regina Liubertaitė
Prieš 21 metus, tomis kraupiomis dienomis, kai Vilniaus gatvėmis žlegėjo tankai, kaip niekada buvo susitelkusi visa tauta: statė barikadas, iš įvairių Lietuvos vietų organizavo išvykas ir budėjimus prie Seimo, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto, masiškai atsisakinėjo sovietinių pasų.
Kraupios Sausio 13-osios išvakarėse visą savaitę budėjome dienomis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, metę visus darbus savo įstaigose, o prieš pat kruvinuosius įvykius buvau išvažiavusi pas sergančius tėvus nuvežti vaistų ir maisto. Tėviškėje įsijungusi radiją, nemiegojau visą naktį. Turbūt jedinstvininkų ar platformininkų radijas transliavo baugias žinias iš Vilniaus: iš kažkur man labai pažįstamas jauno žmogaus balsas vis skelbė ir skelbė, kad sovietų tankai užima Vilnių, ir taip baugino Lietuvą visą naktį. Vis svarsčiau, kas jis toks ir kur jo balsą esu girdėjusi. Grėsmingą vidurdienį reikėjo grįžti atgal į sostinę. Iš tėviškės namų turėjau pėsčiomis nusigauti į miestelį, esantį už 4 kilometrų, pro kurį pravažiuoja autobusas į Vilnių. Slidinėti keliu teko neilgai: sustojo visai nepažįstamas žmogus ir pasisiūlė pavežėti, o pakelėje surinko visus, einančius miestelio link. Kažkas iš būrelio laukiančiųjų turėjo radijo imtuvą, transliuojantį slogias okupantų „žinias“. Visi tada supratome, kokia yra įtempta padėtis Lietuvoje ir kokie turime būti susitelkę. Kai pasigirsdavo šūviai, vieningai – nuo seno iki mažo – susikibdavome rankomis toje mažoje Vidurio Lietuvos stotelėje...
1991 m. Sausio 13-osios naktis prie Aukščiausiosios Tarybos. 1991 m. sausio 13-oji A. Žižiūno nuotrauka
Tačiau norėčiau akcentuoti ne mūsų visų susitelkimą ir ištvermę tomis dienomis, o iki šiol, dar ir šiandien skleidžiamą dezinformaciją. Nuo 1991 m. Sausio 13-ios įvykių jau praėjo 21 metai, o mūsų priešai ar šiaip Lietuvos vergai, kurie niekaip nesugeba atsikratyti minties apie „sovietinę gerovę“, vis dar kurpia tikrovės neatitinkančias istorijas, kurios ilgainiui gali virsti mitais. Atsivertus paieškos sistemą matai, kad apie Sausio 13-osios įvykius prikurta internetinių svetainių (sąmoningai nutyliu jų pavadinimus, kad neišreklamuočiau), kuriomis turėtų pasidomėti teisėsauga. Jų kūrėjai pagal nuotraukas yra jauni žmonės, Sausio 13-osios naktį turėję būti kokie dešimtmečiai, bet ne vyresni, todėl jų teiginiai, mesti prieš mūsų palyginti jauną valstybę, tikrai labai stebina ir liūdina. Manau, kad tokioms svetainėms reikėtų duoti griežtą atkirtį.
Lietuva tomis Sausio 13-osios dienomis dar neturėjo nei savo kariuomenės, nei ginkluotės (juolab tankų), bet Lietuvos vergais likę sovietiniai tarnai dar ir šiandien vis atkartoja turbūt karinio žurnalisto (o gal kokio apsišaukėlio) A. Nevzorovo tomis dienomis paleistą „antį“, kad savi šaudė į savus... nuo stogų. Norėtųsi šiandien jų atvirai paklausti, kurie tai namų stogai buvo ir kaip naktį minioje būtų galima atskirti savą nuo nesavo, nes iš tikrųjų tokie „teiginiai“ skamba labai naiviai ir vaikiškai iš tokių „veikėjų“, kuriuos pavadinčiau bestuburiais padlaižiais, lūpų. Šaudė sovietų tankai prie Televizijos bokšto ir prie Spaudos rūmų. Kitur intensyvaus šaudymo nebuvo. Šitie vergiškumo sindromu apsikrėtę ir niekaip nerandantys jėgų jo atsikratyti asmenys, jei jie tokie aiškiaregiai, viešai turėtų išaiškinti, kurie tai galėjo būti stogai, nuo kurių buvo „šaudoma“, kai nei šalia Televizijos bokšto, į kurį patekti pašaliniai negalėjo, nes objektas buvo saugomas, nei šalia Spaudos rūmų nėra arti gyvenamųjų namų. Ar jiems patiems neatrodo, kad tokie naivūs veblenimai šiais laikais jau juokingai atrodo? Dar paikiau atrodo, kai tokius veblenimus kartoja ir jais remiasi aukštas nedraugiškos kaimyninės šalies pareigūnas, tuo parodydamas, kad gina bolševikinių okupantų poziciją. Gėda dėl netiesos ir akivaizdaus melo, skleidžiamo iki šiol apie 1991 m. Sausio 13-osios naktį, kuri virto simboline mūsų tautos Laisvės gynėjų diena!
Atgal
