VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

02 17. Metai be Justino Marcinkevičiaus...

Justas Jasėnas

Praėjusių metų Nacionalinė bibliotekų savaitė buvo pradėta kilnia akcija – vidurdienį susirinkę žodžio ir knygos bičiuliai skaitė Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Ne vien skaitė, bet ir jo knygas laikė rankose, vartė, sklaidė taip lyg ir atverdami tą milžinišką tikrumos ilgesį, troškimą prisiliesti, priartėti dylančioje, suskilusioje kasdienybėje prie amžinųjų temų. Kiekvienas tądien turėjo ką pasakyti, pasidalinti, praturtėti pats ir praturtinti kitus įžvalgomis. Kam koks posmas širdį sugraudinęs, kas studijų metais Just. Marcinkevičiaus žodžiuose atramos ieškojęs, kas su pačiu autoriumi kalbėjęs, susitikęs poezijos vakare, vaidinęs jo „Mindaugą“, „Mažvydą“ ar „Katedrą“. Kam iš viso jo kūryba buvo ir tebėra geroji namų dvasia, sąžinė... Tokie susitikimai, man regis, atveria akis, apvalo nuo miglų, sutaurina, neprabėga paviršiumi, prikviečia prasmę.

Man pačiam Just. Marcinkevičiaus kūryba sušvito paskutiniaisiais studijų metais Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, kai skausmingai ieškojau būdų padėsiančių tarnystėje ateiti ir būti žmonių bendruomenėje, kai vyliausi, jog pats buvimas neturi tapti koks nors dogmatinis, fasadinis, lėkštas šaltumas, bet veiklus, vaisingas, o pirmiausia – žmogiškas. Su poete, iškalbos meno dėstytoja Meile Kudarauskaite turėjom drąsos pastatyti mažytį spektakliuką iš „Pažinimo medžio“. Dar ir dabar jautrūs paskutinieji žodžiai iš „Paskutinio Sirvydo pamokslo“: „Ant, kraujas, kaip gyvas nuvingiavęs grindimis, sustojo prie nukritusio Žodyno ir, kiek palaukęs, įžengė į jį“. Arba vėl iš „Epilogo“: „Anava, ar tik ne Daukantas? Nubėk, vaikeli, įduok jam kokį žodį, kol dar turim“. Arba kitoje vietoje poetas štai ką sako: „Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškos ugnies pagrobimui – nes kuo mes ginsimės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir mūsų pačių širdies labirintais? Keista, kad ligi šiol mes dar nepastatėm paminklo jai“. Gražiausiai Just. Marcinkevičiaus tekstus skaitydavo Laimonas Noreika tada dar sklidinuose žmonių kaimų ir miestelių kultūros namuose ar didžiosiose scenose. Šiurpą kelia Vytauto Paukštės sukurtas Mažvydo vaidmuo ir finalinėje dalyje tarti mokomas žodis LIE – TU – VA. Tik tuomet drebėdamas imi suvokti, kas tas kraujas, pienas, žemė, kad sunku, bet oru būti lietuviu. O kiek tekstų dainuojama. Jau net nebežinom, kas juos parašė, nebeklausiam.

Man vis atrodo, kad Just. Marcinkevičius įspūdingas ne vien programinėmis kalbomis Sąjūdyje (nors ir tuo!), bet pirmiausia tas jo būties unikalumas atsiskleidžia asmeniniuose pasirinkimuose, pozicijoje, gebėjime pačiam grįžti ir kitus sugrąžinti prie svarbiausių tautos orientyrų, vertybinių moralės aukštumų, žmogaus žmogiškosios, nesugadintosios, nesujauktosios prigimties. Dabar vėl ateina metas, kai reikia skaityti, vėl grįžti, naujai suvokti, permąstyti žemės, motinos, kalbos, žodžio, atlaidumo, susitaikymo temas. Kad tik jos nevirstų trafaretais, pamaldžiomis, tuščiomis frazėmis. Turbūt tos temos tik tuomet ir gyvos, gyvybingos, kai stengiamės tikroviškai mylėti, kantriai dirbti, laukti, neprisirišti prie tamsos ir nuoskaudų. Tik tuomet visa atgyja, sužydi. Kaip ir paties Just. Marcinkevičiaus gyvenimas, išėjimas simbolinę dieną...

Šviesus Just. Marcinkevičiaus portretas – nesuteptas, nesusitepęs, neįsivėlęs, sugebėjęs išlikti, taurus, tikrumu apvainikuotas. Gal didžiausias mūsų paminklas jam bus paprastas ir sunkus – jei įsipareigosim skaityti ir perskaitytais dalykais kūrybingai, sąmoningai, veikliai gyventi, įkurdinti juos savo širdy, kieme, prie stalo, miesto aikštėje susitikę. Amžinai įsišaknijęs lietuvių literatūroje tas jo balsas kviečia ir mus įsišaknyti, skaidriai augti, visada būti gelmėje.

Atgal