VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

In memoriam

01 11. IN MEMORIA

Vidmantas  Jonas  Vitkauskas

Naujųjų  2013 metų  išvakarėse  iš  gyvenimo  išėjo  Izraelis  Lempertas-spėjęs  įžengti  į  savo  88 metus  karo  veteranas, pagal  profesiją-fizikas, mokslų  daktaras, universaitetų  dėstytojas, rašytojas... Rankose  laikau  jo  paskutinę  knygą „Litvakai“ su  įrašu: „Geram  draugui  Vidmantui  Jonui  nuo  dėkingo  autoriaus-2005-11-20.

Pabandysiu  ekspromtu  ištrakti iš  atminties  keletą  štrichų, kurie  galbūt  papildys  Velionio  portretą. I.Lemcheno  artimųjų  atsiprašau, kad  kalbėsiu  maksimaliai  subjektyviai.

Momento, kada  ir  kaip  susipažinau  su  šiuo  sudėtingu  žmogumi  neprisimenu. Matyt, pirmasis  susitikimas  įvyko  Žydų  bendruomenės  lektoriume, kurį  Velionis  organizavo  ir  kuriam  dvidešimtį  metų  vadovavo, kartu  su  Frida  Zimaniene. Velionio  žodžiais  tariant, lektoriumo  tikslas  buvo  atsakyti  į  klausimą  „kas  yra  žydas“. Klausimas  taip  ir  liko  neatsakytas, tačiau  ir  lektoriumas  tebėra  gyvas.

Prisimenu  pokalbį, kai  pasisiūliau  I.Lempertui  tapti  ryšininku  tarp  lektoriumo  ir  spaudos.

-Jūs  norite  žaisti  žaidimą, kuriame  neįmanoma  pralaimėti?-nusišypsojo  I.Lempertas. Gal, taip  pat  norite  išmokti  idiš  kalbą ? Žydų  bendrijoje  veikia  idiš  kalbos  būrelis, kuriam  vadovauju  aš.

-O  kokia  nauda  iš  kalbos, jeigu  nebėra  tautos, kuri  ją  sukūrė?-stačiokiškai  paklausiau  I.Lemperto.

-Tautos  nebėra, bet  išliko  jos  kultūra-pamokančiai  atsakė  profesorius. Tačiau  mano  pasūlymą  parėmė.

Dėl  silpnos  klausos  įsikūriau  pirmosiose  klausytojų  gretose, šalia  lango. Šioje  vietoje  esu  iki  šiol.

Kartais, už  pasisekusias  publikacijas, profesorius  man  dėkodavo  Žydų  bendrijos  vardu, nes  buvo  vienu  iš  jos  vadovų.

Tarkim, jam  patiko  publikacija  apie  Chaimą  Lemcheną, kurio  knygos  „Rusų-lietuvių  kalbų  žodynas, išleistos  1949  metais, niekas   iš  respublikos  kalbininkų  taip  ir  nepralenkė.

-Jūs  su  Lemchenu  kažkuo  panašūs, pokalbio  metu  pastebėjau  aš, norėdamas  profesoriui  pasakyti  kažką  malonaus.

-Tikriausiai  mažu  ūgiu?-pasitikslino  profesorius.

-Ne, jumoro  jausmu-skubiai  pasitaisiau  aš.

Ir  tikrai, sukdamasis  nelengvų  LŽB  strategijos  ir  taktikos  problemų  verpete, I.Lempertas  nepraleisdavo  progos  pasišaipyti.

Prisimenu  tokį  atveją.

Kartą  pasisiūliau  apie  lektoriumą  paskaityti  paskaitą, republikos  „Gaublio“ (anksčiau  vadinosi  „Žinijos“-a.p.) klube. Po  paskaitos  būrelis  klubo  narių  apsupo  mane  Vilniaus  gatvėje  ir  dar  gerą  pusvalandį  atsakinėjau  į  jų  klausimus. Ypač  žydais  susidomėjo  viena  jauna  mergina, kuri  atsisveikindama  manęs  paklausė: „ar  aš  galėčiau  ateiti  į  žydų  lektoriumą?“.

-Paklausiu  vadovybės-atsakiau  aš. Apsikeitėme  telefonais.

Tiek  I.Lempertas, tiek  ir  F.Zimanienė  patvirtino. Kad  lektiriumo  durys  yra  visiems  atviros. Tačiau, kai  renginio  dieną  pranešiau  apie  tai  merginai, ji  atsakė.

-Neateisiu. Aš  žydų  bijau.

Apie  tai  išgirdęs  I.Lempertas  nusijuokė  ir  pasakė:

-Perduokite  savo  merginai, kad  labai  jos  pasigedome. Kaip  tyčia  ruošėmės  kepti  vėdarus, o  žarnų  nėra...

Visada  jaučiau  subtilią  profesoriaus  paramą.

Tarkim, po  viešnagės  Izraelyje  parašiau  knygelę  „Laisvų  žmonių  šalyje“. I.Lempertas  man  paskambino  ir  ilgai  citavo  kai  kurias  knygelės  vietas. Supratau, kad  jis  kuria  man  „stogą“ dėl  galimos  neigiamos  spec  tarnybų  reakcijos. Nesunku    suprasti  kodėl.

Morališkai  ir  ekonomiškai  sovietijai  žlugus,  spec  tarnybų  darbuotojų  atlyginimai  padidėjo.Būtų  nelogiška  tikėtis, kad  žmogus  sulaukęs  aukštesnio  piniginio  įvertinimo  už  veiklą, kurios  dalimi  buvo  Izraelio valstybės  šmeižimas, pradėtų  toleruoti  kitaip  mąstančius.

Pasitaikydavo  ir  aštresnių  akimirkų.

Prieš  keleris  metus  paršiau  knygelę  „Kelionė  mėnulio  spinduliu“. Pagrindinė  knygelės  idėja, kad  lietuviai  norėdami  išlikti  savimi  privalo  sugrįžti  prie  Senojo  Testamento. Sakydamas  „sugrįžti“  turiu  omenyje  tą  Lietuvos  istorijos  dalį, kuri  tarsi  aisbergo  povandeninė  dalis  iki  šiol  slypi  žemiau  visuomenės  akiračio.

Kai  pasiteiravau  kokia  profesoriaus  nuomonė  apie  knygelę, šis  nukirto  tarsi  kirviu: „pakankamai  bloga“.Taip  knygelė  numirė  nespėjusi užgimti.

Kita  vertus, kartais   profesorius  neturėdavo  savo  nuomonės  arba  nebuvo  tikras  savo  teisumu. Pavyzdžiui, dėl  knygelės  „Inkūnų  kaimo  paslaptis“  ginčai  su  juo  tęsėsi  beveik  iki  jo  mirties.

Kartą  jis  pasakė: „keistas  jūs  žmogus. Dabar, kai  visi  kaip  įmanydami  slepia  bet  kokias  savo  sąsajas  su  žydais, jūs  viską  darote  atvirkščiai“.

Negalėjau  jam  tiesiai  pasakyti, kad  išgyvenu  krizę, kurios  pasėka  vaizdingai išreiškiama  žodeliu  „dzin“. Mat, gydytojai  įtarė  kad   sergu  vėžiu.

-Kiek  dar  turiu  laiko?-niūriai  pasiteiravau  ekspertų.

Jūsų  amžiuje  su  tokiu  kraujo  spaudimu, jūs  galite  sukniubti  bet  kurią  akimirką-su  užuojauta  atsakė gydytojas. Po  šios  informacijos  į  kurią  sureagavau  kaip  į  nuosprendį , sekusius  mėnesius  gyvenau  tarsi  sapne.

Per  kelias  nemigo  naktis  apsisprendžiau  daugiau  su  gydytojais  nebebendrauti. Bibliotekose  apie  vėžį  perskaičiau  viską, kas  tik  pasitaikė  po  ranką.

Pagrindnė  mistinio  žydų  mokymo  „Kabala“ idėja, kad  žmogaus  mintys  yra  materialios.Iš  to  seka, kad  vėžys  yra  savotiška  žmogaus  savižudybės  forma.

Logika  čia  paprasta. Kai   žmogus  sukoncentruoja  savo  dėmesį  į  auglį, jo  mintys  aprūpina  auglio  ląsteles  papldoma žmogui  pražūtinga  energija.

Tačiau  viena  apsispręsti  „negalvosiu“  ir  visiškai  kita sprendimą  realizuoti. Praktiškai, kas  rytą  rankos  tarsi  pačios  savaime  apčiuopdavo  auglį, tikintis  stebūklo-kad  auglys  traukiasi.

-O  kuo  čia  dėtas  I.Lempertas?-paklaus  skaitytojas.

-Minutėlę!  Nuo  to, ką  žmogus  galvoja, jo  išvaizda  nesikeičia, tačiau  keičiasi  likimas.

Išgirdus  gydytojų  įtarimą, kuris  ačių  Dievui  nepasitvirtino,  mano  likimas  pasikeitė  į  blogąją  pusę. Pavyzdžiui, pradėjau  palikinėti  parduotuvėse  pirkinius, kelti  skandalus  ten, kur  galop  pasirodydavau  pats  kaltas, kelis  kartu  likau  gyvu  tik  dėka  automobilių  vairuotojų  meistriškumo...Galop  įsivėliau  į  bėdą, kuri man  įrodė, kad  toliau  taip  gyventi  negalima. Bet, juk  gyvas  būdamas  į  žemę  nelysi !

Apsisprendžiau  kiek  bus  įmanoma  dingti  visiems  iš  akių. Ta  proga, iš  įprastos  vietos  prie  lektoriumo  lango, persikrausčiau  į  paskutines  lektoriumo  klausytojų  eiles. Po    kurio  laiko  prie  manęs  priėjo  profesorius  ir  pasakė: „jūsų  vieta  štai  ten“. Ir  nusišypsojo  šypsena  iš  kurios  supratau, kad  apie  mano  bėdas  jis  yra  infomuotas  galbūt  net  geriau  negu  aš  pats.

Žodžiu, I.Lepertas  buvo  „uola“. Tačiau, savo  artimųjų  širdyse, jis  visiems  laikams  išliks, kaip  geranoriškas  „Izia“.

 

Nuoširdžiausią užuojautą, išėjus amžinybėn Izraeliui Lempertui, jo dukrai, anūkams, artimiesiems reiškia valstybės laikraščio "Lietuvos Aidas" redakcija - vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis, žmona Stasė, dukros Aistė, Rasa, anūkėlės Ievutė, Ugnė.  
 

Atgal