In memoriam
02 08. Lemties akimirkos...
Birutė Silevičienė
Prileidau vandens į vonią: „Apsiprausiu, maža kas gali nutikti, be gydytojo, matyt, neapseisiu. Teks kviesti greitąją pagalbą“, - pasakiau savo seseriai, užėjusiai mūsų aplankyti.
Lyg žaibo paliesta iššokau iš vonios, nes užėję stiprūs skausmai neleido mėgautis vandens gaivumu. Šiaip taip apsirengiau naktinukus ir, ramstydama sienas nuėjau į kambarį ir atsiguliau.
Iš virtuvės sklido aromatingi kvapai, žadino apetitą. Tik aš jau nieko nenorėjau.
Grįžo iš darbo vyras, vaikai iš mokyklos paršuoliavo. Tik aš negalėjau jų sutikti.
Vyras, pamatęs mane gulinčią lovoje, paklausė, ar kviečiau gydytoją. Atsakiau, jog dar nekviečiau.
Man nepadėjo jokie skausmą raminantys vaistai. Paprašiau vyro iškviesti greitąją pagalbą.
Atvykusi gydytoja mane apžiūrėjo, bet vaistų nedavė.
- Jūs ko gero nėščia. Nemanau, kad kas būtų rimta.
- Daktare, aš nesilaukiu. Du vaikus pagimdžiau, taigi puikiai žinau, kaip turėčiau jaustis. Man labai skauda pilvą ir šoną, - bandžiau aiškinti.
- Aš negaliu jums nieko duoti, tik nuvešiu į gimdymo namus, - pasakė gydytoja.
- Darykite, ką norite, - pasakiau gydytojai ir veidu nubėgo ašaros. – Jeigu jūs išvažiuosite, tai kviesiu kitą greitąją pagalbą. Man prieš keturis mėnesius daryta apendicito operacija, - vos išlemenau gydytojai.
- Tada renkitės, - pasakė gydytoja.
Atsisveikinau su vaikais ir, vyro lydima, įsėdau į mašiną. Greitoji pagalba mane pristatė į Kovo 8- osios gatvę. Čia yra gimdymo namai.
Labai gerai menu šiuos namus. Čia į pasaulį atėjo mano vaikai, gimė sūnelis ir dukrelė, čia aš tapau pilnaverte moterimi.
Šeimoje vyravo meilė, pagarba, atjauta ir, rodėsi, gyvenk laimingai. Bet sveikata pakišo koją Laimei.
Ligoninėje mane priėmė pati vedėja. Apžiūrėjusi tarė, jog ginekologiškai esu sveika. Vedėja mane išlydėjo į koridorių ir tarė greitosios pagalbos gydytojai:
- Kuo skubiausiai ligonę vežkite į klinikas. Dega žarnynas! Su sirena... Supratote? Kam ją čia vežėte? Klinikose yra specialistai...
Išlydėdama mane į mašiną, vedėja palietė petį:
- Viskas bus gerai. Sėkmės ir sveikatos!
Padėkojau vedėjai ir sėdau į mašiną.
Lėkė Vilniaus gatvėmis greitosios pagalbos mašina įjungta sirena. Važiuojant Olandų gatve, įsisupau į kailinius ir žiūrėjau į tolstančius savo namus, mačiau artėjančius Laidojimo paslaugų rūmus.
„Gal paskutinį kartą važiuoju šiuo keliu, gal nebegrįšiu ir daugiau nematysiu tų takų, savo našlaičiais paliktų vaikų ir mylimo gero vyro“, - galvojau visą kelią, kol pasiekėme ligoninę.
Klinikose mane skubiai priėmė chirurgas Vytautas Bartašiūnas. Skubos tvarka atliko tyrimus ir pasiuntė į Chirurgijos skyrių.
Gydytojas mano vyrui tarstelėjo:
- Jau vėlu, važiuokite į namus. Žmona liks pas mus. Žiūrėsime...
Vyras neatsisveikinęs su manimi išėjo pro duris. Supratau, jog jis nenorėjo manęs graudinti. Taip abiems bus geriau.
Guliu palatoje. Lašas po lašo kapsi vaistai į mano siauras venas. Rodos, ir skausmas aprimo, miegas supo mano sąmonę, merkėsi akys.
- Ar jūs esate alergiška vaistams? – girdžiu gydytojos balsą. Mačiau virš manęs palinkusią medikę žaliu chalatu ir jai atsakiau, jog nesu alergiška vaistams, tik noriu miego.
- Dabar nuvešime į operacinę ir apžiūrėsime, - pasakė seselės.
Norėjau eiti pati, tad sesutės paėmė už parankių ir padėjo nuvesti mane į priešoperacinę palatą.
Dabar noriu tik miego ir man visai nesvarbu, ką su manimi darys medikai. Sesutės perrengė ir pakštelėjo į veidą, sakydamos:
- Viskas bus gerai, sėkmės!
Į operacinę mane įvedė medikas praktikantas. Pati atsiguliau ant operacinio stalo, mačiau, kaip mano kojos pririšamos, apdengė klijuote, kurios viduryje buvo pjūvis. Taip ir nusprendžiau: būsiu operuojama.
„Ach, mamyte, kad tu žinotum, kas tavo dukrai... Taip, rytoj penktadienis, brolis važiuos pas jus, skers kiaulę ir padės sutvarkyti mėsą. O gal tas paršas bus mano laidotuvėms?“ – mąsčiau gulėdama operacinėje.
Mane apstojo daug seserų, gydytojų, visi kalbino, buvo labai malonūs. Stengiausi atsakyti į jų klausimus. Žinojau, kad mane operuos. Baimės nebuvo, ašaros nevilgė skruostų, norėjosi miego. Medikai buvo paslaugūs, tūpčiojo aplink lyg angelai, mane stebino jų toks elgesys.
„Šį sykį aš nemiegosiu, o žiūrėsiu į lempas ir matysiu, ką man medikai darys“, - galvojau aš.
Girdėjau anestesteziologų kalbą:
- Ligonė rami, jai penkis procentus dimidrolio narkozei užteks...
Stebėjau, kaip į veną įvedė lašelinę ir keistas jausmas užvaldė kūną, rankos nusviro į šonus, akys klaidžiojo, žvelgdamos į lempų šviesas. Viskas sukasi aplinkui, galva pakrypo į šoną, ir viskas ištirpo migloje... Jaučiau, kaip man uždėjo deguonies kaukę, kaip tapo lengva kvėpuoti.
Aš užmigusi. Sapnavau tamsų šulinį. Aš juo bėgau dideliu greičiu, priekyje – mažytis saulės spindulėlis. Prabėgau tamsą ir prieš akis mačiau gražią pievą, kiek šviesos, kokios gražios gėlės, dūzgia bitutės. Ach, kaip lengva kvėpuoti... O sodas, koks gražus žydintis sodas. Čia – rojaus kampelis.
„Kaip gera ir lengva miegoti, bet kas ten mane šaukia, kas man daužo per veidą ir koks skausmingas kirtis!“ – sugrįždama iš sapno galvojau aš.
- Operacija baigta, nubuskite. Jūs miegojote penkias valandas, - žadino medikai mane po operacijos.
Aš negalėjau nubusti, nors ir girdėjau jų žodžius. Bandžiau atmerkti akis ir jaučiau, kad darosi sunku kvėpuoti:
- Daktare, aš mirštu, man sunku kvėpuoti, - ištariau pirmą sakinį po operacijos.
- Taip, mes atjungėme deguonį. Jūsų organizmas privalo pats egzistuoti, - pasakė gydytojas.
Pasukau galvą į kitą pusę ir vėl nėriau į miego karalystę. O už lango – sausio 11- osios rytas.
Pajutusi skausmą, atplėšiau akis ir mačiau: mano kambaryje stovi trys geležinės lovos. Žmonės jau seniai išmetę tokias lovas, o kas jas pastatė mano kambaryje? Kambarys tai mūsų, naktinės geltonos užuolaidos, stalas – mūsų. Lovose guli svetimi žmonės.
„Kur aš esu? Kas man atsitiko? Kam tie svetimi žmonės mūsų namuose? Kodėl guliu dukros kambaryje? Kodėl čia tos geltonos užuolaidos? O koks ten stalas? Ko tie žmonės baltais chalatais sėdi?“ – bandžiau įvertinti aplinką, kurioje esu.
- Jūs jau nubudote! – pasakė artėdama gydytoja. Pasakykite savo namų telefoną.
„Kam jai reikia telefono, kodėl turiu jai sakyti?“ – galvojau aš.
- Ten, ligos istorijoje parašyta, - pasakiau gydytojai ir nutilau.
- Bet ligos istorija yra pas jus operavusį gydytoją, - pasiteisina medikė.
- Kam jums mano namų telefonas? – pasiteiravau jos.
- Norime pranešti vyrui, - sako budinti seselė.
- Kodėl, ar su manimi labai blogai? – sunerimau.
- Vyrui pranešime, kad operacija praėjo gerai ir jis galės vakare jus aplankyti.
- Rašykite, - nusileidau ir lėtai padiktavau namų telefoną. Supratau, kad mane operavo ir esu reanimacijos palatoje, įsitikinimui pradengiau antklodę. Šviežio kraujo dėmės ant baltinių ir bejėgiškumas apsiversti ant šono mane pravirkdė.
- Kaip aš gyvensiu, ar pasveiksiu, kaip ten mano šeima?
- Na, matote, jau ir nubudote, - tarsteli užsukęs gydytojas. – Aš jus operavau. Operacija tęsėsi penkias valandas, dabar dar pamiegokite. Vyrui jau paskambinta, tegul vakare žmoną pamato linksmą. Miegokite, miegokite, - nusišypsojo gydytojas Edmundas Kvaščevičius ir išėjo iš palatos.
Po pietų mane pervežė į pooperacinę palatą. Vakare aplankė vyras ir vaikai. Kaip gera visiems kartu, ir kaip norėjosi į namus. Dienos lėtai grąžino jėgas. Aš stiprėjau ir troškau greičiau į namus, pas savo šeimą. Po mėnesio mane sutiko gydytojai išleisti į namus.
Gydytojas E.Kvaščevičius iškvietė taksi, nes mano vyras dirbo užmiestyje, įsodino į mašiną ir paprašė vairuotojo:
- Parvežkite ligonę į namus. Ji po operacijos, važiuokite atsargiai, aplenkite duobes ir padėkite užlipti laiptais iki buto durų.
Atsirakinau buto duris ir apsiverkiau: mačiau knygas, vaikų sutvarkytus kambarius, sūnaus įmerktas į vazą karklo šakeles.
„Kaip norėčiau šeimai paruošti pietus, bet sukasi galva, neturiu jėgų. Po kelionės, rodės, pakilo temperatūra. Eisiu ir prigulsiu, kai pareis vaikai iš mokyklos, paruošime valgį ir lauksime tėvelio, sugrįžtančio į namus“.
Sugrįžę vaikai ir pamatę koridoriuje mano batus kaip bitutės įskrido į kambarį:
- Mamyte, mamyte, ką nori valgyti, ką pagaminti ar nupirkti? – klausinėjo.
Išmylavau savo atžalas, bandžiau atsikelti, bet pritrūkau jėgų ir apsiverkiau.
„Kas bus su manimi? Matyt, mirsiu, todėl su tokiu dėmesiu mane išleido iš ligoninės į namus“, - galvojau aš.
- Mamyte, kabinkis man už kaklo, - pasakė sūnelis.
- Aš sunki, tave pargriausiu, - bandžiau nuslėpti bejėgiškumą nuo vaikų, bet sūnų apsikabinau, ir šis mane pasodino ant sofos.
Vakarais vyras išvesdavo mane į kiemą pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Be vyro rankos negalėjau žengti nė žingsnelio. Atsigavau praleidusi namuose dvi savaites. Jau ir į kiemą išeidavau, į parduotuvę, paruošdavau šeimai maistą.
Atėjo laikas pasirodyti operavusiam chirurgui. Nuėjau į klinikas dėl išrašo apie atliktą operaciją, nes poliklinikos chirurgė, jo neradusi įdėto į mano ligos istoriją, pareikalavo pačiai atnešti iš ligoninės. Užlipau į trečią Chirurgijos skyriaus aukštą ir pamačiau ateinantį mane operavusį daktarą.
Paprašiau jo išrašo iš ligos istorijos, paaiškinusi, jog poliklinikoje jo nėra, tad mane čia atsiuntė iš poliklinikos.
- Labas, šaunuole! Dabar matau, kad gyvensite!
Įteikiau daktarui gėlių ir pasiteiravau, ar tai buvo rimta operacija.
- Taip, iš tūkstančio pacientų vienam pasiseka išgyventi, - šyptelėjo daktaras E.Kvaščevičius.
- Ir aš – tas tūkstantasis? – paklausiau įsidrąsinusi.
- Taip! – atsakė medikas. – Bet aš žarnyno negailėjau ir nurėžiau pusę, o vėliau žarneles kaip plunksneles kedenau ir dėjau nuo operacinio stalo atgal. Buvo likę apie dvi valandas gyventi...
- Ačiū, daktare. Jūs mane prikėlėte gyventi, - apsiverkiau aš.
- Neverkite! Aš noriu jus apžiūrėti, kaip gyja randas, - ištarė gydytojas, - kiek daug rožių, ir visos man?
- Taip, daktare, tik jums! – atsakiau aš.
Gydytojas laikė apkabinęs rožes abiem rankom ir vis grožėjosi:
-Aš niekada nebuvau tiek gavęs. Tikrai jos visos man?
- Taip, tik jums. Ar gali būti kas man brangiau už jus? Jūs prikėlėte gyvenimui, - atsakiau.
- Oi, oi, koks aš negeras, kaip susiuvau pjūvį – ne siūlais, o virve! – juokėsi gydytojas, apžiūrėdamas mane. – Žiūrėk, nevalgyk burokėlių tiek daug. Kraujas nuo jų tirštėja. Ot, mano vaikelis – vykdo dietologės įsakymą su tais burokėliais... Viską prašau valgyti. Jei būčiau nepaskambinęs, tai ir toliau juos valgytumėte, - juokėsi gydytojas iš mano meniu.
E.Kvaščevičius buvo medikas, prisiekęs Hipokratui. Aš jį pažinojau kaip chirurgą, kuris, operavęs žmogų, nepalieka jo be priežiūros, juo rūpinasi ir už ligoninės durų.
- Jei kada nors kam nors iš jūsų pažįstamų ar artimų žmonių bus reikalinga pagalba, aš visada padėsiu, nesvarbu, koks tai bus paros metas, ar dirbsiu, ar būsiu namuose, padėsiu, nes kitaip negaliu, - kalbėjo medikas.
Tik negaliu suprasti, ar pats gydytojas, atidavęs save ligoniams, buvo laimingas. Už auksines rankas ir mintis operuoti ligoniai mažiau netekdavo kraujo, greičiau gijo pjūviai, žaizdos. Kiek dar galėjo išgelbėti ligonių jo rankos, kiek žmonių galėjo nuraminti jo mintys? Mylėjo ligoniai jį, jis neimdavo iš pacientų pinigų, sakydamas:
- Medikams reikia užsiūti kišenes!
Šis puikus chirurgas išėjo į amžinąjį poilsį, palikęs savo pacientus kitų rankoms. Užtroško dūmuose savo tėvų namuose, atsigulęs pailsėti. Mediko netekome 2004 metų kovo 21 dieną. Tėvų namai buvo jo širdyje, mylėjo Kupiškio apylinkes, kur prabėgo jo vaikystė. Kupiškėnai apverkia geradarį „daktarėlį“, kuris garsino tėviškę savo gerais darbais, teikė pagalbą sveikatos negalioje atsidūrusiems žmonėms.
Jis gyvas žmonių atmintyje ir širdyse.
Atgal
.jpg)
(1).png)
