In memoriam
02 18.In memoriam Justinui Marcinkevičiui
(1930 03 10 – 2011 02 16)
Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š.m. vasario 16 dieną, mirė tautos poetas Justinas Marcinkevičius.
Justinas Marcinkevičius gimė 1930 metais kovo 10 d. Važatkiemio kaime, Prienų rajone Motiejaus Marcinkevičiaus ir Ievos Kvainauskaitės šeimoje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą. 1942–1949 m. mokėsi Prienų gimnazijoje. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1957 m. buvo žurnalo „Genys“ atsakingasis sekretorius. Nuo 1955 m. LSSR rašytojų sąjungos narys. 1957–1959 m. žurnalo „Pergalės“ atsakingasis sekretorius. 1959–1960 m. Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1960–1965 m. pirmasis pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos MA tikrasis narys (nuo 1990 m.). Jungtinių Tautų Lietuvos asociacijos garbės narys; Tautos Namų garbės pirmininkas; Fr. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europeaum” narys-korespondentas; nuolat veikiančios Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys, Lietuvai pagražinti draugijos garbės narys.
Justinas Marcinkevičius savo eilėraščiais, poetinėmis dramomis ir viešąja veikla buvo didžiausios tautos pagarbos nusipelnęs lietuvių menininkas. Jo knygos išeidavo rekordiniais tiražais (eilėraščių rinkinys „Vienintelė žemė”, 1984 - 50 000 egz). Traukdamos žmones paprastumo žavesiu, meno paslaptimi, jos kartu žadino tautinę savimonę. Jaunystėje parašyti kai kurie jo eilėraščiai dainuojami kaip liaudies dainos, nieko nežinant apie autorystę. Savaime tapęs vienu iš įtakingiausių nepriklausomos valstybės atkūrimo veikėjų, sakęs kalbas ir skaitęs eilėraščius mitinguose, kuriuose dalyvaudavo daugiau kaip 100 000 žmonių, vėliau jis iš politikos pasitraukė, bet autoritetą išsaugojo. Žmonių kančioms ir praradimams jautri jo poezija skleidžia supratimo, atjautos ir gerumo šviesą. Svarbiausias Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas - tautos ir jos kultūros išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus.
J. Marcinkevičius yra išleidęs daugiau nei 150 knygų (poezija, proza, eseistika, kūryba vaikams, vertimai į kitas kalbas). Yra žinoma apie 60 jo spektaklių ir inscenizacijų. Jo knygų išleista estų, gruzinų, anglų, armėnų, bulgarų, čekų, italų, latvių, mongolų, norvegų, prancūzų, rusų, slovakų, vengrų, vokiečių kalbomis.
Poetas buvo apdovanotas: 1957 m. Lietuvos respublikos valstybinė premija už poemą "Dvidešimtas pavasaris"; 1969 m. Lietuvos respublikos valstybinė premija už dramą-poemą "Mindaugas“; 1993 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III-ojo laipsnio ordinu; 1997 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I-ojo laipsnio ordinu; 1997 m. – Lenkijos Respublikos Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi su žvaigžde; 1998 m. – Norvegijos Karalystės ordinu „Commander”; 2000 m. ir 2001 m. išrinktas Metų žmogumi; 2001 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas; 2002 m. jam atiteko Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos prezidentų bendras apdovanojimas – Ježio Giedrojco vardo žymuo; 2002 m. suteiktas Vilniaus miesto Garbės piliečio vardas; 2003 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi; 2003 – 2004 metų laikmečio asmenybė kultūros srityje; 2004 m. apdovanotas Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordinu; 2005 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas.
Justinas Marcinkevičius buvo pastebėtas meno vertintojų (meno teoretikų ir kritikų, meno kūrėjų) ir pelnė meninės kūrybos profesionalumo ir aukšto meistriškumo įvertinimus: 1965 m. – Poezijos pavasario laureatas; 1997 m. – Lenkijos PEN klubo premija už Adomo Mickevičiaus kūrybos vertimus į lietuvių kalbą; 1998 m. – Herderio („Herder-Preise”) premija už rašytojo ir poeto nuopelnus stiprinant santarvę ir taiką tarp tautų, už jo veiklą, kuri žadino lietuvių kultūrinį savarankiškumą ir pakėlė lietuvių lyriką iki europinio lygmens; 1985 m. – Suomijos Didžiojo sidabro medalis už „Kalevalos” vertimą; 2001 m. – Baltijos Asamblėjos apdovanojimas už eilėraščių rinkinius ir estų tautosakinio epo „Kalevo sūnus” vertimą į lietuvių kalbą; 2002 m. apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo laureato diplomu už ketverių pastarųjų metų kūrybinius nuopelnus lietuvių literatūrai.
2011 m. vasario 19 d. šeštadienis
Velionis pašarvotas Lietuvos Mokslų Akademijos salėje (Gedimino per.3, Vilnius) nuo penktadienio.
8.00-13.00 val. Atsisveikina Lietuvos visuomenė.
9.00-10.00 val. Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
11.00-13.00 val. Žymių kultūros ir visuomenės veikėjų atsisveikinimas. Aktoriai skaito poeto eilėraščius.
13.00 val. Uždaras artimųjų atsisveikinimas su velioniu.
13.30 -13.50 val. Karstas išnešamas iš salės.
14.00 val. Laidotuvių procesija pajuda į Antakalnio kapines. Skamba Vilniaus Arkikatedros varpinės varpai.
15.00 val. Laidotuvių procesija atvyksta į Antakalnio kapines. Atsisveikinimo kalbas sako Jos Ekscelencija Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Religines apeigas atlieka kun. Gintaras Petronis. Valstybinės vėliavos sulankstymas ir perdavimas velionio artimiesiems. Laidojimo ceremonijos metu skamba giesmė „Marija Marija“ bei chorinės dainos pagal Justino Marcinkevičiaus eiles. Skamba Lietuvos Respublikos himnas. Kapas uždengiamas gėlėmis.
Atgal
.jpg)
