VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2011-05-06
Gegužės 7 d. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną proga iš naujo pamąstyti ir aptarti Lietuvos tautinį atgimimą, asmenybes, kurios tapo mūsų herojais. Be pasišventimo lietuviško žodžio likimasbūtų buvęs neįmanomas. Pasirodžiusi Dalios Striogaitės sudaryta knyga „Povilas Višinskis. Idėjos ir darbai“ įvairiais aspektais paminidemokratinių pažiūrų politiko P.Višinskio (1875–1906) veiklą, kuri paliko gražių prisiminimo žodžių: „P.Višinskis – ugnies, proto bei žinių pilnas publicistas“ (K.Grinius). Plačiau
2011-05-03
2010 metų gruodžio 1 dieną Jungtinėse Tautose Niujorke vienbalsiai buvo priimta Lietuvos inicijuota rezoliucija dėl jūrose paskandinto cheminio ginklo amunicijos. Tai pirmoji Lietuvos savarankiškai pateikta rezoliucija, priimta Jungtinėse Tautose. Cheminis ginklas po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo laidojamas Atlanto, Indijos, Ramiajame (šiaurinėje ir pietinėje jo dalyse) vandenynuose, Baltijos, Baltojoje, Šiaurės, Tasmanijos, Viduržemio jūrose. Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo paskandinta apie 40 tūkstančiai tonų cheminio ginklo, kurio sudėtyje apie 13 tūkstančiai tonų nuodingų medžiagų, amunicijos. Pagrindinį Baltijos jūroje paskandintų chemikalų tyrimą 1994 metais atliko Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (Helsinkio komisija - HELCOM). Komisijos darbo grupės 1995 metais publikuotose išvadose Baltijos jūros regiono šalims buvo rekomenduojama toliau vykdyti cheminių ginklų laidojimo rajonų tyrimus ir nesiimti paskandintų cheminių ginklų iškėlimo ar nukenksminimo darbų. Plačiau
2011-04-27
Bet kuri tauta ir bet kokia šalis turi prisiminti visus, kovojusius už jų nepriklausomybę ir laisvę. Tuo pačiu metu beatodairiškas tokių kovotojų idealizavimas tik trukdo bešališkam jų veiksmų įvertinimui bei objektyviam istorinių įvykių supratimui. Visuomenės ir valstybės atstovai, besiremdami visuotinėmis žmogaus vertybėmis, turėtų aiškiai apibrėžti, kokią istorinę patirtį jie vertina teigiamai, o kokia patirtis yra neigiama ir neturėtų pasikartoti. Akivaizdi kliūtis šiame kelyje yra bandymas sukurti nepriekaištingų tautos didvyrių kultą, kai jo „branduolį“ sudaro realūs žmonės, galėję atlikti labai įvairaus pobūdžio veiksmus. Visuomenė, besiorientuojanti į juos kaip į idealą, automatiškai pradeda ginti jų „šimtu procentų didvyrišką“ atminimą, neatsižvelgdama į realius „didvyrių“ poelgius. Maža to, visuomenė pradeda teigiamai vertinti bet kokius, net ir nusikalstamus žmogiškumo atžvilgiu, „tautos didvyrių“ veiksmus. Plačiau
2011-04-19
Kokį paveikslą artimiausiu laiku nutapys Šarūnas Sauka, niekas nežino. Pasąmonė - tai labirintų visuma, o baimė joje paslėpta giliai. Štai kodėl iki šiol šloviname carą ir imperinės politikos tęsėjus, netapome ir nedovanojame diktatoriams jų tikrųjų atvaizdų. Bijome? Šaipomės iš patriotizmo. O gal vis dėlto Lietuva jau tapo laisva ir nustos švęsti caro „ukazus“? O Šarūnas Sauka ims ir nutapys Lietuvos Prezidentę. Plačiau
2011-04-12
 Lietuvos užsienio politikos ašis visą nepriklausomybės laikotarpį sukosi apie Vilniaus problemą. Tuo kampu į savo kaimynus žvelgė Lietuvos Prezidentas A. Smetona ir vylėsi, kad tokios pozicijos laikosi ne tik ministrai, bet ir ministerijų darbuotojai. Būtent dėl Vilniaus 1930 metais vasario mėnesio pradžioje susikomplikavo santykiai su Estija. Plačiau
2011-04-01
Taip jau susiklostė, kad lietuvių, neturėjusių savo valstybės nei vienoje, nei kitoje Nemuno pusėje, niekas negynė. Todėl lietuviai buvo linkę prisiplakti prie didžiųjų tautų ir atstovauti daugiau jų interesus, nes jų sąmonėje nebuvo likę net Lietuvos valstybingumo atstatymo idėjos likučių. Tik pavieniai asmenys, nepasidavę kosmopolitizmo ir socializmo idėjoms, toliau puoselėjo viltį atkurti Lietuvos valstybę. Tie pavieniai asmenys, susitelkę įvairiose lietuviškose draugijose, su visa tauta kentėję didelius vargus Pirmojo pasaulinio karo metu, vis dėlto tikėjosi atkurti Lietuvos valstybę ir stengėsi išsaugoti ne tik lietuvių gyvybes karo verpetuose, bet ir siekė apsaugoti nuo tolimesnės polonizacijos ir rusifikacijos. Plačiau
2011-03-08
Iš vaikystės dar reikėtų paminėti kasmetinius potvynius. Atsimenu, ir priešais mūsų trobelę buvo giliai į žemę įleisti poliai – kad potvynio ledai nenuneštų trobelės – kartą prisimenu, kaip potvynio vanduo kažkur nuplovė mūsų išvietę. Vanduo pakildavo labai staigiai. Vos spėdavome susirišti patalynę ir visą mantą (kuklaus gyvenimo privalumai!). Prisimenu, kartą vanduo taip greitai pakilo iki mūsų trobelės laiptelių (trobelė buvo pakelta ant aukštų pamatų), kad tėvas, parbėgęs iš darbo, apsiavęs ilgais auliniais žvejų batais, atbrido iki durų ir mane išnešė. Išsiliejusi Tomė bematant užliedavo kaimelį. Potvynio laikotarpiui mus iškeldavo į minėtąjį Gorodoką ir apgyvendindavo mokykloje. Plačiau
2011-03-04
Dar kartą žvilgtelėjęs į „Lietuvos Aido“ straipsnį „Pirmas Lietuvos vardo paminėjimas“ ir žodį „Litva“, vėl dar akyliau žvelgiu į „Europos istorija“ atspausdintą gilios senovės žemėlapį, ant kurio stambiu užrašu nuo Vyslos iki Okos ir Dnepro užrašyta „Baltai“. Įdėmiai išstudijavęs, užverčiu paskutinį „Europa istorija“ knygos 1365 puslapį. Ši knyga apie Europos istoriją sudaryta chronologiškai, remdamasi Bodlėjaus bibliotekos, Mokslų apie žmogų Vienos instituto, Oksfordo, Harvardo universitetų bei kitų mokslo institucijų šaltiniais. Tai - akademinė knyga, pagrįsta tikrais įvykiais ir faktais, prie kurių dirbo daugybė garsiausių ir įvairių mokslo sričių mokslininkų. Užverčiu ir „Baltų menas“, „Lietuvių kilmė“ bei „Tautos kilmė“ mokslines knygas. Plačiau
2011-02-25
Pirmą kartą Lietuva – Litva minima Kvėdlinburgo analuose, pasakojančiuose apie arkivyskupo ir vienuolio Bruno Bonifacijaus žūtį su savo 18 palydovų nuo pagonių rankų 1009 metais. Viduriniais amžiais ją vadino Litva, kartais – Lectowia, Lettowia, Lethovia, ir dažnai lotyniškai – Litvania, o Litvos monetose kalė tik „LITVA“. Plačiau
2011-02-25
Lietuvos karinės oro pajėgos, tęsdamos prieškarinės Lietuvos karo aviacijos tradicijas, pamini kovo 12-ąją. Tą dieną, 1919 metais, Aviacijos kuopa buvo išskirta iš Elektroninio bataliono ir pavadinta Aviacijos dalimi. Tą pačią dieną Aviacijos dalies viršininkas išleido įsakymą Nr.1. Taip kovo 12-oji tapo Lietuvos karo aviacijos įkūrimo diena. 1920 m. rugsėjo 1 d. Aviacijos dalis buvo pervadinta Aviacijos korpusu, rugsėjo 22 d. – Oro laivynu, o po kiek laiko – Karo aviacija, o lakūnai – karo lakūnais. Karo aviacija su tokiu pavadinimu ir užbaigė savo dienas 1940 m. spalio 28 d., kai okupacinės sovietų valdžios įsakymu buvo išformuota. Plačiau
2011-02-22
Kaip minėjau, 1953 m. pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Kadangi brolis jau ėjo į ketvirtą klasę, tai rugsėjo 1-ąją nusivedė ir mane į mokyklą. Mokytis buvo labai įdomu, skaityti išmokau greitai. Rudens ir žiemos popietėmis skaitymas buvo mėgstamiausias mano užsiėmimas – pavasarį ir vasarą visas laisvalaikis buvo bulvių sodinimas, daržų laistymas, ravėjimas, dirvos purenimas. O daržai buvo ne tik prie namelio, bet ir už kokių dviejų kilometrų nuo namų, už kaimo ribų. Plačiau
2011-02-18
Mano tėvo tėvas, Leonas Tumavičius, gim. 1879 m., buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių Tryškių valsčiaus ūkininkų – buvo lankęs kažkiek caro gimnazijos klasių. Matyt, buvo išvaizdus vyras, nes tarnavo Peterburge raitelių garbės pulke. Turėjo tris vaikus. Vienas mirė mažas. Mano tėvas gimė 1912 metais, metais vėliau – jo brolis Leonas. Pirmojo pasaulinio karo metais atėję vokiečiai už tarnystę carui senelį išvežė darbams į Vokietiją. Ten dirbo durpynuose – tai atsiliepė sveikatai – paskutinius gal 15 savo gyvenimo metų dėl reumatizmo ir jo padarinių sveikatai senelis negalėjo vaikščioti. Plačiau
2011-02-11
Raimundas Kaminskas neduoda ramybės biurokratiniuose rūpesčiuose paskendusiems valdininkams. Aktyviai dirbdamas Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku, „Kovo 11 gatvės bendrijos“ prezidentu jis inicijuoja sprendimus, kurie kuria patriotinį, bendruomenišką ir pilietišką miestą. Plačiau
2011-02-11
1893 metais susitelkę keli Lietuvos bajorai su Donatu Malinausku ir Elijumi Nonevičiumi priešakyje, 1895 m. sukūrė slaptąją „Dvylikos apaštalų“ organizaciją ir pradėjo kovą dėl lietuviškų pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje, trokšdami Lietuvos valstybės atkūrimo. Kodėl iš daugelio Vilniaus bažnyčių kun. Juozapas Ambraziejus patarė pasirinkti neveikiančią Šv. Mikalojaus bažnyčią? Jau kovos pradžioje „Dvylika apaštalų“ labai gerai suvokė apie juos tykančius pavojus ir atsisakė veikiančios bažnyčios, nenorėdami sukiršinti skirtingų tautybių tikinčiųjų. Dar 1895 m. prašyta bažnytinės hierarchijos atiduoti lietuviams vieną tų bažnyčių, kurios buvo tuščios ir nevyko pamaldos. Pasirinktos buvo dvi bažnyčios: Šv. Mykolo ir Šv. Mikalojaus. Pirmoji turėjo nemažus vienuolyno rūmus, kurie lietuvius viliojo, antroji buvo seniausia Vilniaus katalikų bažnyčia. Plačiau
2011-02-04
Diplomatiniai žaidimai, kurių esmę sudarė lenkų klausimas, vienai okupacijai keičiant kitą, D.Malinauską nelabai domino. 1915-1917 m. jis dalyvavo „Inteligentų būrio Lietuvos reikalams svarstyti” ir „Lietuvos diplomatijos” grupių veikloje, liko ištikimas savo principams: „Duonos biuruose, užrašinėjant tautybę, jau buvo keletas incidentų, tarp kitko su D.Malinausku ir d-ru A.Vileišiu. D.Malinauskas paduodąs dėlei to skundą Štathauptmanui”. Plačiau
2011-02-04
Šių metų vasarį sukanka aštuoniasdešimt aštuoni metai nuo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Po Pirmojo pasaulinio karo, įsigaliojus taikos sutarčiai, vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos krašto. Antantės vardu buvo pavesta kraštą valdyti Prancūzijai, kuri paskyrė vadovauti krašto vyriausiąjį komisarą gen. D.Ž.Odrį, o vėliau pakeitė - vyriausiuoju komisaru tapo Z.G. Petisne. Dėl politinės kašto ateities susikirto Lenkijos ir Lietuvos interesai, Lenkija turėjo tikslą kontroliuoti uostą, eksportuoti produkciją ir daryti įtaką Lietuvai. Lenkai, palaikomi Prancūzijos, pradėjo daryti įvairius žygius, siekdami sau kuo palankesnių sąlygų. Plačiau
2011-01-28
Nors mūsų istoriografijoje priimta garbinti socialdemokratus ir pabrėžti jų tariamus nuopelnus kovoje už Lietuvos laisvę, deja, realybė buvo kita. Apie socialdemokratų bandymus išardyti Vilniaus Didįjį Seimą ir dabar nelabai mėgstama garsiai kalbėti iš aukštų tribūnų. Matyt neatsitiktinai buvo nutylėti D. Malinausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio darbai Vilniaus Didžiojo Seimo metu. Jiems teko atlaikyti ne tik caro žandarų puolimus, bet ir socialdemokratų akibrokštus ir ne vieną jų bandymą išardyti Vilniaus Seimą. Neatsisakė tokios praktikos ir šiandieniniai socialdemokratai, kitaip jie viešai išpažintų savo klaidas ir skriaudas tiek Vilniaus Didžiojo Seimo metu, tiek dabartinei valstybei ir jos piliečiams padarytas skriaudas. Plačiau
2011-01-28
Šių dviejų sąvokų kova yra ypač aktuali dabartinėje Lietuvoje. Tiesa - tai, kas tikra. Melas – kas netikra. Meluojama dažniausiai turint slaptus kėslus: savanaudiškumą, nusikaltimo ar klastos slėpimą, norint ką nors pažeminti ar apšmeižti. Kai meluoja pareigūnai, gali būti padaroma žala ir valstybėms. Plačiau