ISTORIJA
03 25. "Jūs tik laikėtės žiauraus karo įstatymo..."
Kazys Rakauskas
Mielas skaitytojau, šių dienų situacijoje vėl iškyla didvyriškos suomių tautos ir jos narsių karių žygdarbiai. Prieš 70 metų miškais ir ežerais pasipuošusią, šiaurėje esančią Tėvynę, apgynė nuo grobuoniško kaimyno agresijos, tautos žūtbūtinei kovai vadovavo garsus Suomijos karo vadas Karlas Gustavas Manerheimas. Tai jis ir jo šalininkai iki sovietų agresijos Suomijos parlamente reikalavo daugiau lėšų ginklams, gynybos linijų statybai, karių apmokymui. Jautė artėjantį raudonąjį pavojų. Ne visuomet būdavo suprastas. Tačiau 1939 m. lapkritį Sovietų Sąjungai užpuolus Suomiją, jam buvo patikėtas vadovavimas Tėvynės gynybai. Tautos didvyris buvo vertas jos narsios kariuomenės. Didingos kovos pasekmės – Suomija nebuvo okupuota. Liko nepriklausoma, tapo pirmaujančia valstybe pasaulyje. Ji ir jos armijos vadas šiandien tapo dvasine uola kovoje prieš agresorių, keliančiu kovos kirvį prieš savo kaimynus.
Tų laikų tragiškumą rodo ir kovos pavyzdį pateikia iki širdies gelmių jaudinančiai pamokančio Maršalo įsakymo turinys:
Maršalas Karlas Gustavas Manerheimas, Suomijos kariuomenės vadas, po Rusijos karo prieš Suomiją (1939 11 29-1940 03 13) pats parašė netipišką įsakymą savo kariuomenei. 1940 03 13
"JŪS TIK LAIKĖTĖS ŽIAURAUS KARO ĮSTATYMO..."
Šlovingosios suomių armijos kariai!
Tarp mūsų šalies ir tarybų Rusijos pasirašyta taika, niūri taika, atidavusi sovietams beveik visus kovos laukus, aplaistytus jūsų krauju vardan visko, kas jums šventa ir brangu,
Jūs nenorėjote kariauti: Jūs mylėjote taiką, darbą, pažangą, bet jums primetė karą. Kovodami jūs atlikdavote žygdarbius, kurie amžiams švytės istorijos metraščiuose. Jūsų daugiau nei penkiolika tūkstančių, išėjusių į karą, jau negrįš į gimtuosius namus, o labai daug jūsų tapo invalidais. Bet ir jūs smogėte priešui juntamus smūgius, ir jeigu dabar du šimtai tūkstančių jūsų priešų rado ramybę po ledais arba įbedė užgesusius žvilgsnius į mūsų žvaigždėtą dangų, tai jūsų kaltės čia nėra. Jūs jiems nejautėte neapykantos, jūs jiems nelinkėjote bloga - jūs tik laikėtės žiauraus karo įstatymo užmušti arba žūti pačiam.
Kareiviai! Aš pats koviausi daugelyje mūšių, bet niekada nemačiau karių, panašių į jus. Aš didžiuojuosi jumis taip, lyg jūs būtumėte mano vaikai. Aš taip pat didžiuojuosi ir kovotojais iš Siaurės tundros, ir Pochjanmaa plačių lygumų, Karelijos tankmių, malonių Savo bendruomenių, Chemės ir Satakundos turtingų vienkiemių sūnumis bei vaikinais iš pietvakarių Suomi kaimų. Aš taip pat didžiuojuosi fabriko darbininko, berniuko iš varganos trobelės ir turtuolio auka.
Aš dėkoju jums visiems - karininkams, puskarininkiams ir eiliniams, tačiau ypač noriu pabrėžti rezervo karininkų didvyriškumą, jų pareigos jausmą ir profesionalumą atliekant tai, kas toli gražu nebuvo jų pareiga. Jų auka šiame kare procentine išraiška buvo didžiausia, bet jie aukojosi su džiaugsmu ir nei karto neišdavė pareigos...
Aš dėkoju Suomijos armijai - visiems visų armijos rūšių kareiviams, nuo pirmos karo dienos atliekantiems nemirtingus žygdarbius, - už narsą, su kuria jie priešinosi daug kartų skaitlingesnei priešo jėgai, neretai ginkluoto netgi nežinomais ginklais. Aš dėkoju jiems už atkaklumą, su kuriuo jie kabinosi už kiekvienos gimtos žemės pėdos. Sunaikinta daugiau nei pusantro tūkstančio rusų tankų ir daugiau nei septyni šimtai lėktuvų - ir šie žygdarbiai dažnai buvo vykdomi pavieniui.
Išdidžiai ir su džiaugsmu aš galvoju apie Suomijos moteris-savanores, apie jų pasiaukojimą, apie jų nepaliaujamą darbą, leidusį tūkstančiams žmonių būti fronte. Jų kilnumas įkvėpdavo ir palaikydavo armiją, kurios dėkingumo ir padėkos jos visiškai nusipelnė.
Atiduokime prideramą pagarbą ir tūkstančiams darbininkų, kurie žiauriais karo metais ištikimai - ir dažnai savo noru - oro antskrydžių metu stovėjo prie savo staklių, gamindami viską, kas būtina armijai, lygiai taip pat ir tiems, kas po priešo ugnimi nepavargdami dirbo fortifikacijos darbuose. Dėkoju jums visiems Tėvynės vardu.
Nepaisant drąsos ir pasiaukojimo, vyriausybė buvo priversta sudaryti taiką esant sunkioms sąlygoms, tačiau jos visai paaiškinamos.
Mūsų armija buvo negausi, truko rezervų ir kadrų. Mes nebuvome pasiruošę kariauti su didžiąja valstybe. Tuo metu kai narsūs kariai gynė mūsų sienas, teko sunkiai gauti tai, ko trūko, tiesti gynybos linijas, kurių nebuvo, bandyti gauti pagalbos, kuri nebuvo suteikiama. Reikėjo gauti ginklų ir amunicijos tuo metu, kas visos šalys karštligiškai ginklavosi prieš kilusią dabar virš pasaulio audrą.
Jūsų žygdarbiais žavėjosi visas pasaulis, bet ir po trijų su puse mėnesių karo mes liksime tokie pat vieniši. Iš užsienio mūsų frontui mes, atrodo, gavome tik du sustiprintus artilerija ir aviacija batalionus. Tuo tarpu mūsų kareiviai, kovodami ir dieną ir naktį, iš paskutinių fizinių ir psichinių jėgų, atremdavo keičiančius vienas kitą priešo padalinių puolimus.
Ateis laikas - ir šio karo istorija bus parašyta. Pasaulis turi sužinoti apie jūsų žygdarbius.
Be pagalbos ginklais ir amunicija, kurią mums suteikė Švedija ir Vakarų valstybės, mes negalėtume taip ilgai kautis su nesuskaičiuojamomis patrankomis, tankais ir lėktuvais, mestais prieš mus.
Vakarų valstybių pažadėta pagalba kariuomene taip ir nebuvo suteikta, kadangi mūsų kaimynai, rūpindamiesi dėl savęs, atsisakė leisti kariuomenės tranzitą.
Po šešiolikos kruvinų mūšių savaičių - ir dieną ir naktį, be poilsio, - mūsų armija ir šiandien stovi nepalaužta prieš priešą, kuris, priešingai kolosaliems praradimams, kiekybiškai tik augo. Mūsų užnugaris, kur nesuskaičiuojami bombardavimai sėjo siaubą ir mirtį tarp moterų ir vaikų, nepalaužtas. Toli nuo fronto linijos esantys, iki pat mūsų vakarų sienos, sudeginti miestai ir sugriauti kaimai, aiškiai rodo, kokias kančias galėjo iškęsti mūsų tauta per praėjusius mėnesius.
Sunkus mūsų likimas. Mes priversti atiduoti svetimai rasei, kitos pasaulėžiūros ir kitų moralės vertybių, žemę, kurioje mes per amžius sunkiai dirbome.
Bet ir likusioje mes turime priglausti likusius be pastogės ir užtikrinti geriausias gyvenimo sąlygas visiems. Mums reikia kaip niekad būti pasiruošusiems apginti šią tiek sumažėjusią tėvų žemę su tokiu pat ryžtu, su tokia pat jėga, su kokia mes gynėme mūsų nesuskaldytą tėvynę.
Mes didžiuojamės, kad atliekame istorinę misiją, kurią dar reikės įvykdyti, -ginti Vakarų civilizaciją: jos dalimi mes buvome nuo senų laikų. Bet mes taipogi įsitikinę, kad iki paskutinio skatiko atlyginsime savo skolą Vakarams.
(Sutrumpintai išversta iš ,,Novoje vremia", 1998 11 23)
Atgal
.jpg)
