ISTORIJA
04 14. Įkyrios mintys, kylančios vertinant ne tik senus kolegų laiškus ir asmeninius prisiminimus (Pabaiga)
KTU doc. emeritas, dr. Vytautas Venckevičius
Atėjusi jo žmona sako: „Man nepatinka, prašau perdažyti“. „Taigi tokia mūsų ekonomika...“,– tęsė jis. Prisiklausiau ir anekdotų. Ir – apie karininką, studentą ir šunį. Štai tokią „patriotinę“ nuotaiką rodė net kariškiai.
Beje, ir ten sutikti rusai stebėdavosi, kodėl pabaltijiečiai žiūrėdami, pvz., švedų - rusų ledo rutulio varžybas „serga“ už švedus, o ne už... savus.
Maskvoje įgijau ir daugiau pažįstamų, ne tik Georgijų. Be to, ryšiai tarp kolegų padėjo tobulinti ir mokymo-laboratorinę bazę. Pavyzdžiui, stažuotėje buvęs Dzintars Obolinš pakvietė apsilankyti Rygos politechnikos institute. Beje, viešint tame institute, jis užsiminė apie sudėtingą situaciją studijų metu: „Pavyzdžiui, pavarai per egzaminą kokią karininkų šeimos nevykusią atžalą, tuojau – skundas į Maskvą. Po to begaliniai tikrinimai... Tiesiog vargas. <...> Stengiamės neorganizuoti rusiškų Kelių specialybės studentų grupių, kad išvengti tam tikrų bėdų“.
Patirtis Leningrade (vėliau– Sankt Peterburgas) ir kita
Laikotarpį nuo 1978 m. vasario 15 d. iki 1978 m. birželio 15 d. praleidau Leningrado inžineriniame statybos in-te (LISI). Mūsų, 11-kos statybos specialybės dėstytojų, grupės kuratoriumi buvo doc. dr. V. Jelisejevas. Labai inteligentiškas žmogus. Iš pradžių perspėjo: „Mūsų gelžbetoninių konstrukcijų katedroje dirbę profesoriai išmirė. Na, o mes – tokie kaip ir jūs. Tad būkite laisvi, jei kas domina, teiraukitės. Tik kokį nors referatą parenkite, kad ir čia liktų jūsų pėdsakas. Kitus užsiėmimus, ypač „politinės ekonomijos“, būtinai lankykite, nes...“ Buvo geros sąlygos ir kultūriniams poreikiams patenkinti įdomiame mieste.
LISI sutikau kolegą Jaan Riives iš Talino politechnikos in-to, taip pat kalbėjusiu lietuviškai. Jo atsiprašiau, kad nemoku estiškai. (Sutikti minėti estai, kaip studentų choro dalyviai, susitikdavo su Lietuvos aukštųjų mokyklų kolegomis, susidomėdavo ir lietuvių kalba – štai kur inteligencija! Užtat ir skiriamės nuo jų.)
Su kolega doc. A. Lavrovu iš Talino politechnikos in-to aplankėme įdomaus architektūrinio - konstrukcinio sprendimo Sporto arenos statybą – ruoštasi Maskvos olimpiadai.
Su kolega iš Charkovo Jurijum Bondarenka diskutuodavome ne tik mokslo klausimais. Štai jo nuomonė: „Nesuprantu, koks gali būti kolektyvinis sodas, jeigu kiekvienas dirba atskirai apsitvėrę... Reikėtų – bendrai, o paskui pasidalinti derliumi pagal indėlį į darbą. O dabar... nesąmonė“. Atrodė, jo kitaip neįtikinsi. (Po 1990-ųjų Kovo 11-osios skambutis iš Charkovo: „ Skambina Jurijus iš Charkovo. Vytai, sveikinu jus su nepriklausomybe!“ Vėliau ir aš jį panašia proga pasveikinau.)
Institute įdomesnis buvo Tikimybių teorijos ir matematinės statistikos paskaitų ciklas. Pagyvenęs dimisijos generolas (pavardės neprisimenu), skaitęs Tikimybių teorijos ir matematinės statistikos paskaitas, tai iliustravo ir politiniu požiūriu, pvz.: „Karo metu Leningrado gynybai skirtus šaudmenis taupėme, viskas buvo apskaičiuojama šiais metodais. Na, o dabar – jokios tvarkos. Ekonomikoje, nors vadinamoje ir ekonomiška, – betvarkė. Tas pats – ir statybose. Gėda žiūrėti ir į šį pastatą, kurį patys projektavo: sienos iš vidaus apšerkšniję, katedros vedėjas sėdi kabinete su kailiniais... Matysite, po kokių 10 metų ši tvarka grius. Ilgiau neišsilaikys“. Žmogus, atrodo, nesuklydo: SSRS žlugo, išsilaisvino ir Lietuva. Nors, kaip matome, viskas ne taip paprasta, kaip iš pradžių manyta.
Gyvenimo LISI bendrabutyje patirtis beveik kaip Maskvoje, tik netikėtumas: priverstinė kova su blakėmis. Kambario kolega, žymiai vyresnis už mane, prieštaravo: „Kovoti su jomis beprasmiška, kiek egzistuoja žmonija – tiek ir blakės. Išnaikinsi čia – štai matai laidus skersai gatvės – jais kitos ateis... iš anos pusės“. Neleido net dezinfekuoti savo gulto. Bet sveikas protas nugalėjo.
Gegužės 1-osios švenčių proga buvo paskelbtos atostogos: kas norėjo, galėjo išvažiuoti kas kur nori. Kolega iš Kalugos, buvęs sovietinės armijos gretose okupuojant Pabaltijį 1940 metais, nuvyko į Rygą. Grįžęs pasakojo, lyg ir apgailestaudamas: „Deja, Ryga – jau ne ta, labai aprusėjusi. Prisimenu 1940 metus, kai kartą sėdint skvere ant suoliuko, iš abiejų šonų prie manęs prisėdo du augaloti vyriškiai ir paklausė: „Kada iš čia išsinešdinsite?“ Man net šiurpas suėmė. Bet, ačiū Dievui, tada viskas laimingai baigėsi“.
Teko ne kartą kalbėtis su kuratorium V. Jelisejevu, bet ne apie politiką – tai nebuvo „madinga“. Atsisveikinimą suorganizavome kavinėje, pasikvietę ir kuratorių, ir katedros vedėją. „Ar jūs nieko prieš, jeigu aš čia atsisėsiu. Myliu pabaltijiečius ir noriu su jumis nuoširdžiai pasikalbėti“, – pasakęs tokį komplimentą, Jelisejevas atsisėdo šalia manęs. Tad ir kalbėjomės įvairiomis temomis, pasikeitėme adresais.
1980 m. kovą V. Jelisejevas rašė: „Dabar miestas <...> ruošiasi Olimpiadai. ...> Daugybė nesąmonių: dėl visko kalta ji... Pavyzdžiui, aprūpinimas, pramoninių prekių deficitas ir t. t.<...> Anot A. Pugačiovos, „to li jieščio budet“. Mūsų šefas Genadijus Š. tapo ir daktaru, ir profesorium.<...> Be erudicijos ir sąžinės duomenų... Svarbu, žinote, kas?.. Manau, su laiku tokios savybės, kaip dorovingumas, sąžinė, bus keliami į pirmą vietą“.
1986 m. gruodį laiške V. Jelisejevas teigė: „Aš jau beveik 3 metai nedirbu S. Peterburgo valstybiniame architektūros-statybos universitete. <...> Tačiau chaosas tapo dar labiau pastebimas, nei esant ankstesniam pavadinimui – LISI. Tvarka neatitinka mano moralinėms nuostatoms. Su širdgėla dėl to ir išėjau. <...> Vertybių smukimas tęsiasi, ir tai pateisinti mažu atlyginimu netinka. Siūlė dar pasilikti, bet nenorėjau būti BENDRU su niekšais ir išpurvintu jų purvu.<...> Mums vadovauja TIE PATYS..., tik jie pradėjo vadintis kitaip. Ir kova dėl valdžios tapo labiau atvira ir įžūli. Tiesa, vietoje valdžios pas mus dabar anarchija, nusikalstamumas, reketas, mafija. Kainos auga toliau. Pensininkui pragyventi iš pensijos neįmanoma“.
Laiške 1987 m. balandį Jelisejevas rašė: „Pas mus turbūt bendri rūpesčiai: „perestroika“, skubėjimas ir aukštosios mokyklos reforma. Reforma, žinoma, gerai, bet kokiu pavidalu ir ar pasiseks pagerinti padėtį? <...> Juk mes suorganizavome broko (trejetukininkų) srautą. (O pas mus buvo ir yra kitaip? – aut. p.) Apie kokį progresą gali būti kalba? Ne visi studentai žino daugybos lentelę. <...> Prieš visas kampanijas aš vis tik atsilaikiau ir, nepaisant nemalonumų, nerašiau „trejeto“ ten, kur buvo „dvejetas“. Jauni dėstytojai dėl to „neserga“, ir man darosi baisu dėl būsimųjų inžinierių lygio“.
1993 m. balandį tas pats kolega rašė: „... Mes visi – vargšai ir pusalkani. Aš pastoviai noriu valgyti, ko anksčiau nepastebėdavau. <...> Vėl dirbu, kad nebūtų nuobodu. <...> Matau, kaip suprastėjo dėstymas ir sumažėjo reikalavimai. Kriterijai ŽINOTI, MOKĖTI ir SUPRASTI transformuoti į NETURĖTI SUPRATIMO. Kaip anksčiau sakydavo, vertinimas PATENKINAMAI – tai valstybinis vertinimas. <...> Šeimos rūpesčiai, vaikai, skurdas, nepartinis nuostolingumas – visa tai nesuteikė didelių galimybių. Ypatingai paskutinė priežastis – baisus pavyzdys: aš 9 metus po gynimo, turėdamas bendrą 18 metų stažą, buvau asistentu, o SSKP nariai – arba iškart, arba po 2-3 metų tapdavo docentais. O jau kokiais docentais..., Jūs neįsivaizduojate! Chaltūrina ir viskas jiems leistina. <...> Šlykštu! Pasirodė kažkokia viltis į gera, bet vėl ją pakerta. <...> Toks stiprus pasipriešinimas ir tokios, kol kas silpnos, demokratinės jėgos. <...> Štai kas pas mus baisiausia. Todėl nors Jūs laikykitės“.
Kolega V. Jelisejevas ne kartą išsamiai rašė apie vis didėjančią valdžios ir visuomenės socialinę atskirtį, ypač sunkią pensininkų, jaunų šeimų padėtį, korupcijos mastus ir kita. Kas ir mums tada jau buvo gerai pažįstama ir kėlė nerimą.
Pabaiga su pamąstymais
Tai, ką čia paminėjau, atrodo, turėtų teikti viltį: galima tikėtis ramesnio gyvenimo. Deja, būna ir kitaip – gyvenimas per daug sudėtingas. Anot pragmatikų, gyvenimas mažytis – nėra ko varžytis.
Stebint dabartinę politinę įtampą, kai ES ir dauguma(?) ukrainiečių nori kuo greičiau Ukrainą padaryti „vakarietiška“ valstybe, o Putino Rusija (teigia, kad 80 proc. rusų?..) siekia – šį procesą stabdyti bet kuria kaina, kyla įvairių minčių. Ir vis tik tikėtina: pasaulis dar nėra visiškai išprotėjęs, beje, ir rusai (gal ir man rašiusieji?) mąsto. O kaip galvoja Obama? Gal tikisi matyti Rusiją – tik kaip žaliavų tiekėją?
Tad ir Putinui dabar sunku apsispręsti: pulti Ukrainą toliau ar?.. Kad Krymas jau prarastas, net pasaulio politikai pripažįsta, net kai kas pateisina. Kaip kad Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus.
Naujiena: metiniame pranešime Prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažino: mūsų energetikos oligarchai monopolistai – ne mažiau pavojingi nei Gazpromas. Kaip ir plačiai įsigalėjusi korupcija ir kitos ydos mūsų valstybėje. O gal tie pripažinimai – tik priešrinkiminis triukas? Kaip sakoma, „piaras“? Tačiau kodėl nemažėjanti emigracija, žūtys keliuose, pagaliau – mergaitės sudeginimas bagažinėje ir kitos „smulkmės“ liko pranešimo paraštėse? Ir vis dėlto, kaip ten bebūtų, tai šiek tiek sustiprina viltį, kad argumentas „rusai puola“ nebebus pagrindinis. Gal reikėtų – ir į veidrodį pasižiūrėti?
Ir dar: kodėl pasaulis visada turi gyventi ieškodamas „priešų“?
P. S. Mūsų politinis elitas turėtų įsidėmėti: Lietuva turės mažiau grėsmių, jeigu valdžia gerbs Tautos referendumu priimtos LR Konstitucijos nuostatas. Tada nereikės tiek bijoti ne tik Putino grasinimų, bet, svarbiausia, – ir pačių Lietuvos piliečių! Pagarba žmonėms nepalyginti svarbesnė– nei „tradicinių“ partijų sprendimas kad ir iki 2020-ųjų metų padidinti įnašą į gynybą iki 2 proc. BVP. Tad pagalvokite, ponai valdantieji, kol Lietuva nebaigė išsivaikščioti!
Atgal
.jpg)
(1).png)
