ISTORIJA
08 05. Pirmojo pasaulinio karo aidai Antalieptėje
Vytautas Indrašius
Iš istorijos žinome, kad didžiausio masto tarptautinis konfliktas prasisėjo 1914 m. liepos 28 d., kai Austrija – Vengrija paskelbė karą Serbijai. Karo kibirkštį 1914 m. birželio 28 d. įskėlė serbų gimnazistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudydamas Austrijos – Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Francą Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją.
Pirmasis pasaulinis karas truko 1554 dienas, jame dalyvavo 38 valstybės, žuvo daugiau nei 10 milijonų karių it tiek pat civilių gyventojų.
Lietuvą kruvinoji karo banga pasiekė 1915 m. kovo mėnesį, kai Rusijos kariuomenė pralaimėjusi keletą lemiamų kautynių su Vokietiją Rytų Prūsijoje pradėjo trauktis, o 1915 m. rugpjūčio mėnesį paliko svarbiausią Rusijos imperijos vakarinės dalies gynybos tašką – Kauno tvirtovę. Iki rudens vokiečių valdžioje atsidūrė beveik visa Lietuvos teritorija, išskyrus rytinę liniją Švenčionys – Tverečius – Adutiškis – Smėlynė. Čia fronto linija stabilizavosi iki karo pabaigos.
Daug jaunų Lietuvos vyrų žuvo Rusijos bei Vokietijos kariuomenėse, kiti grįžo sužaloti, apnuodyti dujomis. Dauguma civilių gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą, tame tarpe visos Antalieptės miestelio žydų šeimos. Dalis jų nebesugrįžo.
Vokiečių kareiviai su karine technika Antalieptės bažnyčioje 1916 m.
Nedidelį ramų Antalieptės miestelį Šventosios upės slėnyje, Zarasų apskrityje, vokiečiai užėmė 1915 m. rugpjūčio 26 d. Automašinas, motociklus suvarė į bažnyčią, carinės valdžios paverstą pravoslavų cerkve po 1831 m. sukilimo, ginkluotę sunešė į vienuolyno pastatą. Taip Dievo namai tapo vokiečių karinės technikos garažu, vienuolynas – amunicijos sandėliu ir kareivinėmis.
Rusų artilerija nuo Kuitenių – Purvynės – Mikiškių aukštumų dar kurį laiką apšaudė vokiečius. Tuomet mirties giltinė pasišvaistė ir paprastų valstiečių trobelėse, žuvo ne tik pavieniai asmenys, bet ir šeimos.
Kimbariškės kaimelyje, trys kilometrai į vakarus nuo Antalieptės, vienoje troboje gyvenę broliai Adomas ir Antanas Pūrai buvo vedę seseris Veroniką ir Uršulę Ramelytes. Adomas Pūras su Veronika augino sūnus Justiną, Joną, Juozapą, dukras Oną ir Ksaverą. Prasidėjus karui Adomą mobilizavo į Rusijos kariuomenę, tad namuose su penkiais vaikais vargo Veronika. Jai padėjo kitame trobos gale gyvenęs vyro brolis Antanas Pūras, vedęs Veronikos seserį Uršulę. Jų šeima buvo gausi, augo Adolfas, Aleksandras, Kazys, Antanas, Jonas, Petras, Elena ir Veronika.
1915 m. rugpjūčio 30 d. rusų artilerijai apšaudant vokiečių pozicijas, vienas sviedinys sprogo brolių Pūrų kieme. Užmušė darželyje buvusią Antano Pūro žmoną Uršulė, - 35 metų moterį ir greta bėgiojusius jos sūnus: trejų metukų Adolfą ir Aleksandrą, bei į frontą paimto Adomo vaikus Justiną, Joną, Juozapą ir Ksaverą. Septynis karstus sukalė parapijiečiai ir sprogmens suplėšytus kūnus rugsėjo 3 d. nulydėjo į Padusčio kaimo kapelius. (LVIA, f. 669, ap. 159, b. 159,lap. 51 55).
Liko netekties skausmo gniuždomas Antanas Pūras su mažamečiais vaikeliais Antanu, Jonu, Kaziu, Petru ir Elenute, labai jais rūpinosi vienas juos užaugino ir išleido į gyvenimą. Vienas iš jų Antanas, gimęs 1910 m. sulaukęs gilios senatvės gyveno ir mirė Utenoje. Kimbariškėse ištekėjusi už Donato Martinėno ūkininkauja jo dukra Nijolė Pūraitė.
Veronika Pūrienė, netekusi keturių vaikelių, nebesulaukusi iš fronto vyro Adomo, likusi našle su dukra Onute, antrą kartą ištekėjo už Kazio Kirdeikio, susilaukė dukros Stefanijos, kuri ištekėjusi už Juozo Černiausko, gyveno jo tėviškėje Sniegiškių kaime, Dusetų apylinkėje,
Žuvusio kare Adomo Pūro dukra Ona, 1930 m. užsiėmė užkurį Juozą Vainiūną iš Avilių parapijos. Jų sūnus Pranas (1931 – 1983) palaidotas Žeimiuose, Jonavos rajone. Kitas sūnus Antanas (gim. 1933) su šeima gyveno Rokiškyje.
Tokie Pirmojo pasaulio karo atsitikimai ties Antaliepte.
Atgal
.jpg)
(1).png)
