VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

08 23. Žiemos vakaras kaime…

Birutė Silevičienė

Artėjant pavasariui, žiema labai nenorėjo savo valdžios užleisti. Tai pasnigdavo, tai pašaldavo, ir saulutės varvekliai nuo stovų pailgėdavo. O vaikams džiaugsmas ir „ledai“, kuriuos mėgdavo čiulpti kaimo jaunimas. Numuša lazda varveklius ir „gaivinasi“ suradę žiemos prabangą, pavasario pranašo ženklą.

Tą vakarą mus pasikvietė kaimynė Stasė vakarienės, išvirė bulvių, paruošė raugintų grybų. Tiesiog norėjo pasikalbėti.

Jos vyras Dalius buvo mokyklos direktorius. Viename miestelyje statėsi sau namus. Bet, kaip įprasta tarybiniais metais, pedagogų posėdžiai, konferencijos ar gimtadieniai virsdavo švente „su švęstu vandenėliu“. Rodos, taurelė prie taurelės, linksmumas užkloja ir nuplauna visus nesklandumus. O jei dar esi geras specialistas, mylintis vaikus, mokantis juos priversti gerai mokytis, būsi visada mylimas, savas mokytojas ir pelnysi tėvų ir jų atžalų pagarbą.

Kartais ir Stasės vyras grįždavo namo pasivaišinęs taurele, bet tai iš anksto buvo žinoma, ir žmona nesijaudindavo, jei grįždavo vėliau: gal rašomuosius darbus taisė mokykloje, gal po pamokų aiškino sunkų dalyką silpnai besimokantiems mokiniams. Ir dažnai ji buvo teisi.

Bet šį vakarą  Dalius grįžo išgėręs ir dar, vos įžengęs  į namus, iš kišenės išsitraukė nebaigtą gerti butelį degtinės.

Mes sėdėjome prie stalo ir valgėme vakarienę. Jo žmona įdėjo jam į lėkštę bulvių ir grybų. Jis sėdėjo prie lango.  Ant palangės pastatė atsineštą degtinę, iš indaujos paėmė stiklinę ir pripildė ją iki pat viršaus. Žvilgtelėjo už lango. Buvo tamsu, bet nuo lempos šviesos lange atsispindėjo Daliaus veidas ir stiklinė degtinės. Jo sąmonėje atgimė mokyklos vaizdai, ir jis tarė:

-Išgerkim, pone Jonai, į jūsų sveikatą, - užsivertęs stiklinę išgėrė iki dugno ir pastatė taurę ant stalo. -Trumpai atsiprašysiu, einu pažiūrėti, ar nepabėgo kaimyno arklys, rodos, jį palikau prie beržo, - Dalius išėjo į kiemą.

Mes išėjome namo miegoti, bet Daliaus kieme nesutikome.

Dar ilgai tą vakarą Daliaus žmona taisė moksleivių diktantus, o Dalius nuėjo miegoti.

Ankstų sekmadienio rytą mamytė atsikėlusi nuėjo klėtin. Ten buvo sukrautas šienas. Ji prisikrovė rezgines šieno ir nunešė į tvartą karvei ir  arkliui. Vėliau vėl nuėjo klėtin vištoms atnešti grūdų. Iš klėties grindų buvo išimtos dvi lentos, nes jų prireikė kambario grindims.

Mamytė pamatė ten pakištus pinigus, labai išsigando. Galvojo, kad jos vyras už parduotą metalo laužą juos gavo ir paslėpė nuo žmonos. Įsidrąsinusi paėmė tuos pinigus ir parsinešė į kambarį. Nutarė stebėti, ar vyras eis į klėtį paimti pinigų, o tada tai papamokslaus kaip reikiant dėl to, kad slepia pinigus, o gal tie pinigai visai ne jo.

Bet vyras į klėtį nėjo.

„Reiškia, pinigai ne jo“, - svarstė motina.

Vėliau užėjo kaimynė Stasė. Ji tik dairėsi virtuvėje ant spintelės, ant palangės, bet nieko nesakė. Vėliau, pamačiusi cigaretę, nusišypsojo: „Gerai, kad ją pamačiau. Žinai, kaip norisi rūkyti, kai nerviniesi“.

Taip joms besikalbant,  iš namelio išėjo Dalius ir patraukė už klėties, bet, apsidairęs aplinkui, įėjo klėtin.

Mamytė suprato, kad ten pinigus buvo padėjęs Stasės vyras.

Po kiek laiko kaimynė išėjo namo. Mamytė laukė progos, kad užeitų Dalius, bet pinigus atiduotų prie jo žmonos Stasės.

Kai apie pietus pas mus atėjo Dalius, mamytė jo paklausė:

-Tai kaip vakar, ar radai kaimyno arklį prie beržo, ir gal parvarei jį namo?

-Jokio arklio aš neturėjau. Matai, ką reiškia išgerti algų dieną, kiek bėdos prisidariau. Viskas, daugiau nei lašelio neimsiu į burną! – dėstė Dalius.

-Žinai, aš pats nežinau, ar mokykloje palikau seife pinigus, ar Stasė paėmė, o gal pamečiau, - kalbėjo Stasės vyras.

-Matai, Daliau, neverta gerti su draugais. O gal paskolinai. Išgėrę gal pamiršo, kad jiems skolinai. Gali ir negrąžinti.  Ach jūs, vyrai, vyrai! – ištarė mama.

-Bijau Stasei ir į akis pažiūrėti, ji visą naktį taisė sąsiuvinius, kad galėčiau pirmadienį grąžinti juos mokiniams... – aimanavo Dalius.

Po kurio laiko atėjo Stasė kviesti vyro pusryčiauti.

Mamytė prakalbo pirmoji:

-Stasyt, ar žinai, kad Daliui kažkas pavogė pinigus? – mama spėjo jai pamerkti akimi. Ji viską suprato.

-Daliau, tai kaip čia nutiko, tu žinai, kad prie namo statybos be pinigų nei žingsnio negalim žengti, o tu nesaugai! Tai kiek tu jų gavai? – paklausė Stasė.

-Gavau nemažai, bet kur jie dingo – nežinau, kaip  Dievą myliu, nežinau!

Dalius persižegnojo ir priėjo prie žmonos:

-Atleisk, mieloji, gal atsiras. Gal jie mokyklos seife liko, pirmadienį paaiškės, - ramino žmoną ir save.

-O ką, Daliau, tu sakytum man, jei aš tuos pinigus suradau klėtyje pakištus kur išimtos lentos? – paklausė mamytė.

-Taip, aš šį rytą pinigus suradau klėtyje grindų vietoje!

Ir, išėmusi iš striukės kišenės, padėjo pinigus ant stalo.

-Skaičiuok, čia visi pinigai (rubliai), kuriuos suradau, - pasakė motina.

Kambaryje nuaidėjo juokas ir džiaugsmas, visų veiduose švietė gėrio liepsnelės.

Mamytė jautėsi laiminga, kad tie rubliai švarūs ir dorai uždirbti mokyklos direktoriaus. Kaimynė Stasė džiaugėsi, kad tie pinigėliai bus namo stogui apdengti.

Sąžinės balsas tyriausias kaip šaltinio vanduo. Jis duoda stiprybę, meilę ir pasitikėjimą.

Atgal