ISTORIJA
11 25. Perplėšta geležinė uždanga (Iš atsiminimų)
Jonas Kelevišius
Bevartydamas savo archyvą, radau segtuvą su užrašu „P. A. Brazinskai“. Šiame segtuve net 32 laikraščių iškarpos iš skirtingų laikotarpių ir skirtingų valstybių – nuo TSRS iki JAV. Taip, tai tie patys tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai, kurie prieš 44 metus, 1970 m. spalio 15 d., perskrido Tarybų Sąjungos sieną ir nusileidę Turkijoje paprašė politinio prieglobsčio. Jų istorija prieš 14 metų buvo išsamiai papasakota „Lietuvos aide“ (žr. Brazinskų ryžtas nugalėjo KGB profesionalus // LA, 2000 10 07, p. 3-4).
Baigęs 1955 m. Vilniaus universitetą ir gavęs istoriko diplomą, buvau paskirtas dirbti į Vievio rajoną. Gyvendamas Vievyje, Praną Brazinską pažinojau asmeniškai, o Algirdukas tada buvo dar pradinukas, jo aš nesu matęs. Susipažinau su P. Brazinsku per žibalą. Žibalinei plytelei („kerogazui“) kuro eidavau du kartus per savaitę prie paežerėje įrengtos statinės. Žibalu prekiavo Pranas, netoliese buvusios ūkinių prekių parduotuvės vedėjas. Susitikdavome ir ūkinių prekių parduotuvėje. Pranas pakalbindavo mane apie darbą. Tuo metu dirbau Vievio rajono švietimo skyriuje. Ypač domėjosi mano atlyginimu, kuris iš tiesų buvo labai mažas. P. Brazinskas šaipėsi iš pedagogo su aukštuoju išsilavinimu skurdžios socialinės padėties. Tuo tarpu vyrai prie alaus apie P. Brazinską tauškė: jam gerai -turi žmoną ir nuomininkę, kuri neva esanti jo meilužė. Be to, Pranas vienintelis miestelyje turėjo lengvąjį automobilį.
Kartą turgaus dieną eidamas pro restoraną, o tai buvo paprastas Sibiran ištremto darbštaus ūkininko namas, užsukau nusipirkti cigarečių. Restorane mane pastebėjo vienas pažįstamas ir pakvietė prisėsti prie staliuko. Čia sėdėjo ir P. Brazinskas. Turėjo pasistatę didelį keturkampį stipraus jugoslaviško konjako butelį. Tą gėrimą, iškreipdami konjako vardą, juokaudami vadinome „jak konj“ („kaip arklys“) -toks buvo jo poveikis.
-Va, šitas žmogus, -parodė į P. Brazinską, -svajoja, nori skristi į Ameriką.
O kas gi nesvajoja patekti į Vakarus? -pagalvojau aš. Trečią dešimtį mes nešame sunkią rusų okupaciją. Teroras, smurtas, ekonominė, tautinė, moralinė priespauda viešpatavo užgrobtose raudonosios armijos teritorijose. Norinčių patekti į Vakarų demokratinį pasaulį buvo ne vienetai, o šimtai, ne tik Lietuvoje, o visoje Tarybų Sąjungoje. Svajonės ir likdavo svajonėmis.
Man ir mano pažįstamam tokia P. Brazinsko svajonė sukėlė tik nuoširdžią šypseną... Tais laikais žmonės kalbėjo, kad geležinę TSRS sieną net uodas negali perskristi, jis žūsta, jam sparneliai nukerpami. Taigi ką kalbėti apie P. Brazinską, kuris daug didesnis už uodą.
Nesąmonė, kad galima perskristi į Vakarus per draudžiamą zoną, -mąsčiau. Nebent tik su pasakų skraidančiu kilimu. Bet mes iš vaikų pasakų amžiaus buvome išaugę... Keistoka šypsena ir pasibaigė mūsų pokalbis šia įdomia tema. Butelį „jak konj“ išgėrėm ir išsiskirstėm kas sau.
Greitai pokalbį užmiršau, juolab, kad man pačiam iškilo egzistencijos klausimas. Mano gyvenimas Vievyje baigėsi 1961 metais liūdnai linksma gaida. Buvau apkaltintas „nacionalistiniu“ nukrypimu ir tik laimėjęs bylą Lietuvos TSR Aukščiausiajame Teisme išvažiavau iš Vievio su švaria Darbo knygele, išvengdamas joje grėsmingo DĮK 47 str. punkto „c“.
Dirbdamas jau kitame rajone, 1970 m. rudenį išgirdau, kad kažkokie žmonės su lėktuvu pabėgo į Turkiją. Pavardė Brazinskas pasirodė tarsi kažkur kažkada girdėta. Tik po poros dienų prisiminiau Vievį ir pokalbį prie konjako butelio apie „skraidantį kilimą“.
Žiūrėk tu man, lietuviams geležinė siena ne kliūtis, ir pasakiško „skraidančio kilimo“ nereikia, kad laisvę pasiektum ir atsikratytum vergovės... Užmojo ir išjojo, -kalba aukštaičiai. Ir išdrįsk, tu man, mesti iššūkį tokiai 200 milijonų galybei!Brazinskų skrydis griovė mitą apie nuostabiai puikų gyvenimą prie komunistų valdžios, atnaujino žinią ir apie Lietuvos okupaciją. Nemirtingas Brazinskų žygis, o ypač byla dėl politinio prieglobsčio jiems suteikimo, išgarsino Lietuvą visame pasaulyje. Net dvidešimt keturis kartus įvairaus lygio Turkijos teismai sprendė terorizmu kaltinamų Brazinskų likimą (per lėktuve kilusį susišaudymą žuvo stiuardesė). Tik po ketverių metų kalinimo Turkijos valdžia Brazinskus amnestavo. Aplinkiniais keliais patekę į JAV, ten ilgą laiką gyveno pusiau legaliai. TSRS valdžiai atkakliai reikalaujant, kad Brazinskai būtų grąžinti, daugelis užsienio lietuvių ir tarptautinių organizacijų (Bendras Amerikos lietuvių fondas, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Amerikos latvių sąjunga, Pasaulio estų taryba, Prancūzijos piliečių ir žmogaus teisių gynimo lyga, Žmogaus teisių lyga Ženevoje, Pabėgėlių komisariatas, Tarptautinė teisininkų organizacija, dešimtys JAV kongresmenų ir kt.) spaudė Turkijos ir JAV vyriausybes suteikti Brazinskams politinį prieglobstį. Byla įgavo politinį pobūdį. Joje suskambo Lietuvos suverenumo ir okupacijos klausimai. TSRS valdžios pastangos sutrukdyti Brazinskams Vakaruose gauti politinį prieglobstį žlugo.
Lėktuvo užvaldymas ir nuskraidinimas į užsienį buvo ypatingas atvejis, daugeliui žmonių įsirėžęs į atmintį. Po šio įvykio praėjus metams ar daugiau, man teko „Žuvėdros“ traukiniu Talinas -Minskas važiuoti į Vilnių. Į traukinį įsėdau Šiauliuose. Keleivių buvo nedaug. Atsisėdau prie lango priešais vidutinio amžiaus moterį, važiavusią iš Talino ar Rygos. Važiavome kiekvienas paskendęs savo mintyse. Tik pravažiuojant Vievį, paklausiau, ar stoties pavadinimas jai nieko neprimena. Atsakė, kad ne. Tada priminiau lėktuvo nuskraidinimą į Turkiją ir kad tai padarė du iš šio miestelio kilę vyrai. Apie tą įvykį pasisakė žinanti ir net papasakojo su juo susijusį anekdotą: „Pakilus keleiviniam lėktuvui, išeina iš kabinos jo vadas ir klausia, ar tarp keleivių yra lietuvių. Iš paskutinės eilės vienas seneliukas atsiliepia, kad jis lietuvis. Tada lėktuvo vadas kariškai pasitempęs prieina ir atiduodamas pagarbą klausia, – Kur įsakysite skristi?“
Brazinskai buvo ne pirmieji ir ne vieninteliai bėgliai iš komunistinio rojaus. Be kita ko, ne mažesnį sujudimą sukėlė tų pačių 1970 m. lapkričio 23 d. nepasisekęs plaukiojančios žvejybinės bazės „Sovetskaja Litva“ radisto Simo Kudirkos mėginimas pabėgti. S.Kudirkai pavyko peršokti į JAV pakrančių sargybos laivą, bet jo kapitonas leido S. Kudirką prievarta grąžinti atgal. Dėl to kilo didžiulis amerikiečių visuomenės pasipiktinimas. Tuometinis JAV prezidentas Ričardas Niksonas asmeniškai apgailestavo dėl šio įvykio. Lapkričio 23-ioji buvo įvardinta kaip „gėdos diena“. Tokiu pavadinimu 1973 m. JAV buvo išleista dokumentinės medžiagos pagrindu parašyta amerikiečio lietuvio žurnalisto ir rašytojo Algio Rukšėno knyga anglų kalba („Day of Shame“). Jos lietuvišką vertimą pernai išleido „Obuolio“ leidykla Kaune. Pargabentas S. Kudirka buvo nuteistas 10 metų kalėti. Laimė, kad JAV gimusiai S. Kudirkos motinai tuo metu pavyko atgauti Amerikos pilietybę ir JAV administracijos pastangomis Simui su šeima 1974 m. buvo leista išvykti į JAV. Be minėtos knygos, apie S. Kudirką Amerikoje buvo sukurti du filmai, su „gėdos diena“ privaloma tvarka supažindinami JAV karinio jūrų laivyno kursantai, apie ją užsimenama mokyklinėse programose.
Anuomet per užsienio radiją ir kitais kanalais pavykdavo sužinoti, kad štai Vladas Šakalys pėsčias slapta per Suomiją pasiekė Švediją. Ši sunki kelionė truko net pusantro mėnesio. Jonas Pleškys povandeniniu laivu vietoj Klaipėdos „nuklydo“ į Švediją. Vytautas Vaineikis ne kartą bėgo iš baisiojo lagerio Sibire. Sąrašą galima tęsti, jis gana ilgas.
Lietuvai 1990 m. vėl tapus nepriklausoma valstybe, iširus Tarybų Sąjungai, Brazinskai į Tėvynę negrįžo. Pranas Brazinskas ne visai aiškiomis aplinkybėmis 2002 m. vasario 5 d. mirė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sūnus Algirdas, aukso medaliu baigęs Kalifornijos universitetą, sėkmingai darbuojasi Amerikoje. Simas Kudirka su žmona į Lietuvą sugrįžo 2000 metais. Gyvena Pilviškiuose (Vilkaviškio raj.).
Atgal
.jpg)
