ISTORIJA
12 12. Žudynės kartais gimdo žudynes
Juozas Elekšis
Visada perskaitau Česlovo Iškausko straipsnius. Ypač sudomino„Volynės tragedija: kas pagimdė šį baisų nusikaltimą?“. Volynė, savo derlingomis žemėmis, patogia geografine padėtimi viliojo daug ką. Lietuvos valdovai taip pat tai kariavo, tai bendradarbiavo su galinga Haličo - Volynės kunigaikštyste. Prisiminkime 1219 m. Lietuvos kunigaikščių sutartį, kurią sudarant dalyvavo ir Mindaugas, jo ginimąsi Vorutoje, kurią pulti padėjo ir haličėnai. O kiek kartų metraščiuose minimi ten žygiavę lietuvių kariai, jau reiktų gerokai pavargti juos beskaičiuojant. Dabar žinoma, kad nuo seno Lenkijos pusėje gyveno daug ukrainiečių, o Ukrainos – lenkų. Tokia padėtis atsirado ne šiais laikais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose atskirai vis minima apie tuose kraštuose surinktus mokesčius iš lenkų. Nestebina Vytauto laikų gauti mokesčiai ir pašaukti kovon kariai iš Palenkės, kurioje jis pats gausiai dalijo žemes lenkams. Volynėje lenkai, matyt, atsirado seniau ir be valdovų pastangų. Haličo – Volynės svarbą pabrėžia ir tas faktas, kad jos valdovas Danilas iš popiežiaus dar 1253 gavo karaliaus vainiką, kurio taip ir nebespėjo gauti mūsų Vytautas, o volynietis Švarnas po Mindaugo žūties trumpai valdė net Lietuvą. Nenuostabu, kad po pirmojo pasaulinio karo, kuriantis nacionalinėms valstybėms, dėl sienų vyko daug ginčų ir karinių konfliktų. Ukrainiečių gidai visada mini 1918 – 1920 m. Lenkijos ir Ukrainos karą, kurį pralaimėję pastarieji neteko Lvovo. Straipsnyje minimos kaimyninių tautų savitarpio žudynės. Jame nepaminėtos rusų žudynės, dėl kurių dabar taip kaltinamas Bandera ir ukrainiečių patriotai. Istorijoje kartais susiklosto tokia situaciją, kuriai beveik nėra sprendimo. Po pirmojo pasaulinio karo per Ukrainą traukiniais grįžo daug buvusių rusų belaisvių. Gidas mums papasakojo, kad atgimusios Ukrainos kariai tada juos išlaipindavo ir sušaudydavo. To niekaip negali pamiršti rusų šovinistai. Būdamas Ukrainoje apie tai įsikalbėjau su senu inteligentu. Jis papasakojo, kokiose siaubingose sąlygose teko tada kautis ukrainiečiams. Iš vienos pusės juos puolė lenkai, iš kitos - Raudonoji armija, siautė įvairios gaujos. Raudonarmiečiai grįžtančius rusų belaisvius tuoj mobilizuodavo į savo gretas. Vos pervažiavę sieną, po kelių dienų jie su raudonomis žvaigždėmis jau būdavo priversti eiti „vaduoti“ Ukrainos. Tada kažkam ar daugeliui beviltiškumo apimtų galvų ir kilo kraugeriška mintis – sunaikinti priešą, kol jis dar neturi ginklo. Kaip svarbu tokiu laikotarpiu ginkluotis, rodo tuometinės Čekoslovakijos pavyzdys. Turėdama stiprią pramonę, ji savo karius gerai apginklavo ir, laimėjusi porą mūšių, apgynė nuo Lenkijos ginčijamą Tešino teritoriją. Ją Lenkijos vadovai, sugalvojo užgrobti tik tada, kai Hitleris okupavo Čekoslovakiją. Beje tada lenkų visuomenė, kaip ir dabar rusai, užgrobus Krymą, labai džiūgavo. Čekoslovakai tada užėmė ir Užkarpatę, kur tuo metu beveik po lygiai gyveno vengrų, slovakų ir ukrainiečių. Lietuvoje Augustinas Voldemaras galvojo kitaip. Lietuva vis vien neapsigins, todėl kariuomenės jai nereikia. Kai jos prireikė, buvo jau vėlu. Mes turėjome tik 12 tūkst. karių, kai mažesnės Latvija turėjo 80 tūkst. Estija 60 tūkst. Tik vėliau, vargais negalais sukrapštėme 25 tūkst. karių. Tuo tarpu Vilnių puolantis Želigovskis 50 tūkst., žymiai daugiau artilerijos, puikiai parengtą kavaleriją. Lietuva Vilnijos krašte turėjo vos 4, 5 tūkst. karių, kurie buvo išdėstyti mažomis grupėmis. Užkarpatę sovietai, po antrojo pasaulinio, atidavė Ukrainai. Ukrainai, kaip ir Lenkijai atiduota daug „ginčytinų“ žemių. Matyt Stalinas ir jo aplinka, tikėjosi, kad gavusios tiek dovanų tos tautos pamirš arba nedrįs kelti prieš jas panaudotų genocido atvejų.
.jpg)
