VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 10. Būkime kaip Grekonys

1992 m. Sausio13-jai

Ričardas Kalytis

Vergo žymė

Ar prisimenate kiek buvo skundų kolchozų laikais dėl jų pirmininkų? Vienam nedavė ganyklos, kitam arų, trečiam mašinos laidotuvėms. Taip, suįžūlėję šie visagaliai su savo baudžiauninkais galėjo elgtis nesivaržydami. Sunkiai, labai sunkiai Landsbergis “prastūmė “tada įstatymą, leidžiantį atleisti tokį pirmininką. Tereikėjo pusei kolūkiečių sueiti ir pakelti rankas. Įstatymas pasisekimo neturėjo, mat reikia rankas pakelti. Baisu. Kas tai? Vergo žymė.

Ta pati žymė lenkė prie žemės vieną didelį vyrą ir neleido atsistoti su tauta Baltijos kelyje. Vergo žyme buvo pažymėti ir 1940 m. mūsų vadai. Ji išdeginta mūsų kaktose, ji nenuplaunama, nenugydoma, ji perduodama mūsų vaikams ir vaikaičiams. Tą žymę išdegino mūsų artimieji kaimynai. Pirmieji  tai bandė padaryti kryžiuočiai. Tačiau kai jų belaisviai sučirškėdavo laužuose mūsų šauniųjų dievų garbei, nežinia dar kas kam tą žymę įdegindavo.

Pirmieji tą sugebėjo suazijėję maskvėnai 17 –ajame amžiuje pirmą sykį Lietuvos istorijoje okupavę Vilnių. Tada jie motinų akyse skerdė, virė katiluose jų vaikus, prievartavo mažametes, o mūsų kariuomenė negalėjo apginti. Tada ir atsirado mumyse ta vergo žymė.

Vėliau šią žymę gilino kazokai, korę mūsų miesteliuose ir laikę pakartuosius po mėnesį. Tą pačią žymę naujino tas pats okupantas Rainiuose, prie Ledjūrio, Rešiotuose, miestelių aikštėse, pametę išniekintus partizanų lavonus. Tai vis dėl to paties.

O kas dėjosi prie Bokšto? Ar negalėjo šaunioji armija paimti be aukų? Galėjo. Ne to reikėjo.

Reikėjo atnaujinti vergo žymę .Tad ir traiškė, skersomis kulkomis šaudė, kad tiktai būtų žiauriau, kad tiktai būtų baisiau. Šaudė ir leido filmuoti ir transliuoti, kad visi žinotų, jog negalima imperijai  priešintis, kad Parlamento gynėjai išsilakstytų. Taip numatyta buvo. Tačiau įvyko stebuklas. Tą baisią valandą daugeliui išnyko vergo žymė. Kartų kartos minės šią valandą, istorikai nagrinės, dramaturgai rašys pjeses. Tose pjesėse skambės žodžiai: “Jeigu mes net ir žūsime, nenusiminkite, Lietuva vis tiek kelsis, o nusikaltėlis bus nubaustas” O kai skaitys  “Testamentą”, visi atsistoję verks. Didvyriškai bus pavaizduotos mūsų šauniosios moterys. Atsiminkime jų vardus! Jais motinos krikštys savo dukras. Deja, vergo žymė išnyko ne visiems. Artėjant tankams vieni išbėgo “pagalbos ieškot”, kiti “pavargę” išnyko, treti pas klebonus pasislėpė. Tie su pagilėjusiomis vergo žymėmis dar ir šiandiena neatsigauna, bijo šaudymo “Nereikia kariuomenės, nereikia ginklų, su kuo mes kariausime”. Lyg nebūtų “gerų” kaimynų(tą įrodė visas XX amžius).

Vargas sudėjusiems ginklus

Tai Rytų, prieš daugelį amžių patyrusių mongolų ordų antplūdį, patarlė, kai tos, apgulusios miestus ir sudariusios apgaulingą taiką, užėmę nukapodavo beginkliams galvas, visiems, ūgiu virš kibitkos ašies, o moteris ir vaikus išvarydavo į vergiją .

Pasvarstykime, kodėl vis dėlto priešas nepuolė Parlamento, kitaip sakant Lietuvos? Kas išgelbėjo?

Žmonės? Ginklai? Taip ir ginklai. Jei nebūtų skelbta, jog Parlamente yra ginkluoti kamikadzės, šaunioji armija pro minią su dujomis ir nagaikomis, skydais galėjo prasiveržti be didelių aukų (čia aukos nepageidautinos). Bet Parlamento apsauga...Ne visada juk ir minia buvo, galėjo bet kada šaunusis Makutinovičius su savo skrebais ateiti ir suguldyti kniūbsčius. Būtų atsiradę ir atsivertėlių, suradusių apdairiai išmestas raudonas knygutes. Tada viskas būtų įvykę sklandžiai ir “demokratiškai“. “Sklandžiai” juk ėmė ir Spaudos rūmus, ir telefonų stotį. Bet Parlamento apsauga...

Galėjo ir su apsauga paimti, tačiau tada reikėjo deginti, šaudyti apsaugą ir į ją užsirašiusius deputatus. Tada jau nebereikėtų Falinui ieškoti Molotovo-Ribentropo pakto originalų.Ir taip viskas būtų aišku.

Ginklai padėjo. Visada reikia gintis.

1968 m. Okupuojant Čekoslovakiją , pirmiausia buvo atlikta žvalgyba. Į Prahos aerouostą buvo pasiųstas transporto lėktuvas su ginkluotu desantu. Kaip čekai elgsis?  Jeigu jį būtų sunaikinę, kariuomenė nebūtų įvesta. Bijota vidury Europos sukelti karą. Deja, lėktuvas nusileido, niekas jo nešaudė, desantas užėmė aerodromą, ir tada prasidėjo...

Dar neatsakytas istorijos klausimas, ar 1940 m. sovietai būtų ėję į Baltijos šalis, jeigu tie būtų pasiryžę gintis ir nebūtų buvę Vitkausko (Visada apie vitkauskus galvokime!)

Sovietai buvo gerai pamokyti suomių ir bijojo kelti naują karą Europoj. Ar ne įrodymas, kad jie veikė žaibiškai, teikė ultimatumus valandomis? Ilgas tampymasis su Stalinui padovanotais suomiais bei pasaulio opinija privertė jį atsisakyti savų planų. Suomiai su savo kukliais ginklais įrodė, jog šito kačiuko negalima nei parduoti, nei dovanoti - jis draskosi...

Mažos ir ginkluotos tautos jėgą įrodė šveicarai (liko neokupuoti), o ypač izraeliečiai.

Kalbant su rusais apie jų prieškario gyvenimą aiškėja, jog 1938-39 m. jų gyvenimo lygis jau tiek buvo “pakilęs“, jog parduotuvėse buvo laisvai pardavinėjamas „sitcas“ (toks prastas audinys suknelei) ir sviestas. Prasidėjus “finskoj vojnie”, viskas dingo, buvo įvestos kortelės, kurios išbuvo iki 1949 m. Kažin, ar neatsitiko panašiai ir su “Afganska voina”? Ar ne ji sužlugdė imperiją? Ach, kokie gražūs ir laisvi buvo mudžachedai, atvažiavę į šlyjančios imperijos sostinę pasirašyti jiems garbingos taikos! Apsivynioję rytietiškais turbanais, įdegę, griežti veidai, išdidūs ir nepalenkiami...

Maža tauta šalia grobuonių kaimynų 20 – ame amžiuje galėjo išlikti tiktai suspaudus šautuvą. Gimęs afganų vaikas pirma, ką turi pamatyti, tai ne tėvą, ne motiną, o šautuvą, jo būsimo gyvenimo garantiją. Tą jie ir įrodė sava amžina laisve ir neapykanta atėjūnui.

Mat kada didesnis tylomis įveda savo kariuomenę, ta pasilieka amžinai. Jokios derybos ir skundai nepadeda. Prisiminkime Vilnių, kurio 1920 m. Lietuva negynė. Ko vertos buvo pasirašytos sutartys ir skundai?

Ginklai mums, mažiems, svarbesni už duoną, pastaroji gali likti nesuvalgyta. Istorija mažoms tautoms retai, kartais tik vienintelį kartą suteikia progą. Žydai jos laukė du tūkstančius metų.

Mūsų žiauri istorija šiandien mums maloninga. Šiandiena mes atsakingi už savo ateitį. Teneprakeikia mūsų ateities kartos už  šiaudadūšių ištartą žodį: “su kuo mes kariausim?”

Senoj mūsų gryčioj, kampe ant lentynos buvo sena, tėvo gerbiama knyga, prisimenu, toje knygoje buvo parašyta: ”Senovės  grekonys kad ir negausūs, bet stiprūs buvo todėl, kad jie iš mažumės mokino savo vaikus trijų svarbiausių dalykų - joti arkliu, svaidyti vilyčias ir kalbėti tiesą”. Būkime kaip “grekonys”.

Postscriptum  po 23 metų

1.Straipsnis tada liko nepastebėtas, bet aktualus ir šiandiena. Tada perdaug tikėjome sava tauta, kas nelabai pasiteisino. Daug kas buvo užmiršta, tame tarpe mūsų didvyriai, gręsiantys nuolatiniai pavojai ir ginklai.

2.Sako, lietuviai belaisvių nedegindavo. Blogai, reikėjo deginti.

3.Ta knyga greičiausia buvo Adomo Šerno “Mokslas apie žemės tautas“, išleista JAV.

Atgal