ISTORIJA
01 13. Ką primena tėviškės griuvėsių likučiai... (2 dalis)
Vytautas Venckevičius
Kalbėjo, kad užėję rusai pavers bažnyčias šokių salėmis, sandėliais – taigi, ateityje gali būti ir visai ne kas. Be to, kartais kai ką papasakodavo apie savo vyrą, mano senelį: atseit jų sodybą ne kartą buvo apiplėšę plienčikai, buvo ir peršovę senelį, todėl jis anksti (1923 m.) ir mirė. Kartais pasakojimą pagyvindavo ir posmeliu:
Iš to vieno miežio grūdo pilną bačką prisigrūdau,,
Gėriau dieną, gėriau naktį pas Venckevičių plikakaktį.
Oi alus alus – tai buvo skanus!
Ačiū jam ir šulam, ir bačkutei, ir lankam.
Kad vokiečiai gali pralaimėti II-ąjį pasaulinį karą, ir aš pagal nuogirdas iš artimos aplinkos pradėjau suprasti. Ir tokių požymių jau buvo pasirodę. Štai vienos niūrios rudens dienos – tai buvo 1943-ieji metai – popietę pro savo gryčios langą pamatėme nuo miško pusės keliuku atvažiuojant vienkinkį vežimą su žmonėmis. Vienas jų – pusamžis vyriškis – vadeliodamas žingsniavo šalia vežimo. Kai atvykėliai įvažiavo į kiemą, juos pasitiko Tėvas. Ir mes su Mama išėjome įkandin. Paaiškėjo, jei tikėti atvykėlių pasakojimu pokalbyje su Tėvu, – tai būta iš pafrontės vokiečių evakuotos, vykstant karo veiksmams kažkur prie Leningrado ar Pskovo, netekusios namų ir turto, rusų šeimos. Tai – vyras su žmona ir trys mažamečiai vaikai: du berniukai ir jaunylė, maždaug trijų metukų mergyte, vardu Raja. Atvykėliai tiesiog maldavo nors laikino prieglobsčio. Tėvų sprendimas buvo teigiamas.
Ir taip nebaigtame įrengti gyvenamojo namo gale, jį šiek tiek bendromis jėgomis patvarkius, ši šeima ir buvo apgyvendinta. Tėvas mokėjo su įnamiais susikalbėti rusiškai, nors buvo savamokslis, o mano Mama žinojo ar suprato tik keletą buitinių žodžių. Visgi šioks toks dialogas tarp visų vyko, rodos, jokių nesusipratimų, mano tuometiniu požiūriu, lyg ir nebuvo. Žinoma, nelaimėlius reikėjo remti ne tik maistu, bet ir kitais dalykais. Prisimenu, kai įnamė Mamos pasiteiravo, kaip atjaukinti 3-metę Raječką – nuo krūties, buvo patarta: užbarstyti pipirų, ir... Taip ir praėjo žiema, sulaukta pavasario, prasidėjo ir 1944-ųjų vasara.
Frontas vis artėjo į Vakarus. Pastebimai ėmė keistis ir mūsų įnamių elgesys: darėsi vis įnoringesni, kažkuo nebepatenkinti, ypač – moteriškė, ką ir aš, būdamas 7-metis, jau supratau. Matyt, jautė artėjant saviškius...
Ir iš tikrųjų – kažkaip netikėtai vienos apniukusios dienos popietę pro šalį visai žemai viena po kitos praskrido kelios lėktuvų grupelės, netrukus pasirodė ir lauku bėgantys rusų kareiviai. Keletas jų užsuko į mūsų kiemą. Mūsų įnamė išbėgo iš trobos ir puolė jiems į glėbį, pradėjo glėbesčiuotis. Gi aš tuo metu buvau pasislėpęs už Babunytės ūkinio pastato galo ir laukiau, kas bus toliau. Neiškentęs vis tik išdrįsau dirstelėti iš už kampo, pasižiūrėti – ką gi ten Tėvas su tais kareiviais veikia? Jie mane tuojau pat pastebėjo, vienas kareivis rankos mostu kvietė prieiti. Ką darysi, teko paklusti. Greitai, Tėvui pavertėjavus, suvokiau pokalbio esmę: kareiviams aiškinta – esą vokiečiai gyventojus prigąsdino, kad atėję rusai visus iš eilės šaudys, pjaus, nieko nepasigailės – užtat vaikas ir bijo... Tąkart vienas, nebejaunas, kareivis iš smaluoto maišelio ištraukė porą gabalėlių cukraus ir padavė man, net per petį ranka padrąsino. O Tėvui, kaip vėliau buvo man paaiškinta, pasakė: „Mes esame tik paprasti kareiviai-frontininkai, galite mūsų nebijoti. O po mūsų kas ateis – kad ir čia, iš jų galite sulaukti visko“.
Tai buvo pirmas, giliai įstrigęs į atmintį, mano susitikimas su naujais „išlaisvintojais“. Na, o atvykėlių šeima ir toliau laikėsi mūsų namuose, jausdamasi jau kaip ir pilnateisiais šeimininkais. Štai kai kartą, vieną apniukusios dienos priešpietį, Mama paprašė įnamės nekurti krosnies, nes atslenka lietaus debesys su žaibais, jos buvo apšaukta kaip prietaringa, pagrasinta – net valdžia. Tat iki šiol prisimenu vargšę Mamytę, išsigandusią, maldaujančią to nedaryti.
Tais pačiais metais, rudeniop, kai frontas šiek tiek buvo nusistovėjęs, netoliese miške – iki jo tęsėsi mūsų ir Tėvo pamotės ūkių žemės – įsikūrė rusų kariuomenės dalinys. Ką kariškiai ten darė, niekas negalėjo pasidomėti. Tuo metu mūsų šeimai buvo įsakyta išsikelti iš gyvenamojo namo į ūkiniame pastate buvusį sandėliuką, nes seklyčioje turėjo įsikurti kažkokie vyresnieji kariškiai. Aišku, ten buvusias spintas, skrynias Tėvai užrakino, bet daugiau viskas – taip ir liko. Daug eilinių kareivių buvo apsistoję mūsų ir Babunytės daržinėse. Mūsų įnamiai liko ten pat – kur įsikūrė iš pradžių.
Gerai prisimenu, kai tąkart vieną naktį kažkas virš mūsų galvų pradėjo plėšti – o mes dar buvome neįmigę – sandėliuko lubas. Išgirdęs įtartiną brazdesį, Tėvas staigiai rusiškai sureagavo: „Kto tam?!“ (Kas ten?!). Nelaukti „svečiai“ akimirksniu nubildėjo žemyn. Taip ir likę be lašinių ir dešrų...
Netoli mūsų gyvenamojo namo veikė kareiviška virtuvė, sodyboje tvyrojo ramybė, nebuvo baimės – visiems atrodė saugu. Ir aš tapau drąsesnis – mat kartą kitą ir kareiviška koše, ir amerikietiškais konservais (sprendėme pagal užrašą ant jų dėžučių) buvau pavaišintas. Tačiau vienos dienos popietę ši ramybė netikėtai buvo sutrikdyta – visi buvę kieme pamatėme iš pietų pusės nuo miško beveik link mūsų sodybos žemai atskrendantį vienišą lėktuvą. Kareiviai skubiai ėmė slėptis kas kur. Aš – taip pat, būdamas prie Babunytės grytelės, pamąsčiau – kur čia man sprukus, bet... Tas lėktuvas, išmetęs gal puskilometrio atstumu iki mūsų sodybos – dar miške – vienintelę, staigiai sprogusią, bombą, nuskrido pro šalį. (Tai buvo tik ta, vienintelė, per visą karą arti mūsų kaimo lėktuvo numesta bomba. Vėliau aš iš smalsumo ėjau pasižiūrėti, kokią duobę ta bomba buvo išmušusi.)
Kai rusų kariškiai iš mūsų apylinkės pasitraukė, ne tik mes, bet ir kiti kaimo žmonės, ėjome pasižvalgyti po mišką – kaip ten viskas atrodo. Juolab kad ir mes, ir kai kurie, net tolimesni, kaimynai per tą laiką buvome pasigedę įvairių dalykų. Mama tuojau pat atpažino iš savo tėviškės, gretimo Pociūnų kaimo, čia atsidūrusią didelę medinę statinę vandeniui vežti (vėliau ja naudojosi ir sukurtas kolūkis – vežti vandenį iš Mūšos upės mūsų tvarte laikytiems gyvuliams). Tarp kita ko, paaiškėjo, kad mūsų mėsos malimo mašinėlė buvo atsidūrusi pas Rašimus... Tik Mama nedrįso kaimynams tai pasakyti, nes... Na, o miške vaizdelis iš tikrųjų buvo – nekoks: pristatyta iš nukirstų medžių įvairių laikinų pavėsinių, palapinių, išrausta aibė griovų, duobių – sunku viską ir nusakyti, ir tiksliai prisiminti. Pastebėjau ir iki tol neregėtą dalyką: medžių, nupjautų žmogaus juosmens lygyje, kamienų liekanas...
Atsimenu: dar nacių okupacijos metais mūsų kaip ir kitų kaimų žmonės, anksčiau darę tik miežinį alų, pradėjo varvinti... naminukę; tas pats tęsėsi ir vėliau. Taip elgėsi ir mano Tėvas, rodos, tik jau – rusams užėjus. Kaimuose padidėjo ne žmonių gėrimas, bet prasidėjo – tiesiog masinė girtuoklystė.
Rusų kareiviai, tuomet įsikūrę minėtame Gedžiūnų miške, nešdavo kareiviškus apatinius baltinius, kitus, matyt, net iš gyventojų pavogtus, daiktus ir kaime mainydavo į naminukę. Kartą, vieną vėlų vasaros vakarą, mūsų namuose irgi įvyko toks „sandėris“: iš miško atėjo du kareiviai, paprašė naminukės, o už ją pasiūlė kareiviškų baltinių; taigi Tėvas tokiu būdu ir įsigijo dvejus baltinius, dargi ja pavaišino svetelius... Gi sekantį rytą vienas iš tų kareivių, atėjęs su savo viršininku, pareikalavo tas „prekes“ grąžinti. Ir dar viena „naujiena“ iš to meto gyvenimo realybės: rytais kaimų gyventojai šuliniuose rasdavo beveik tuščius pieno bidonėlius... Taip daug kartų būta ir mūsų sodyboje. Žinoma, kaip ir vėliau, – jau stribų siautėjimo metais.
1944 m. liepą okupacinė valdžia paskelbė vyrų, gimusių 1909–1926 m., mobilizaciją į Raudonąją armiją. Kadangi tarnybos joje buvo vengiama, tai okupantai griebėsi žiaurių represijų. Jų neišvengė ir mūsų krašto gyventojai. Jas vykdė enkavėdistai ir jų vedliai – stribai. Žinia apie tragediją, įvykusią per 1944-ųjų metų Kūčias ir šv. Kalėdas Išdagiečių, Peleniškių, Starkonių, Vaigailių ir kituose netolimuose kaimuose, lyg aidu pasiekė ir mišeikiečius. Prisimenu Tėvus minint ten žuvusius brolius Dominauskus, brolius Liubauskus, Feliksą Kriaučiūną ir kitus gerai pažįstamus žmones, jų sodybų sudeginimą.
Plačiai pasklido žinia apie 1945 m. pavasarį Vaigailių kaimo gyventojų, taip pat Tėvams gerai pažįstamų, Spulginų sodybos sudeginimą: ugnis ir kulkos nutraukė tėvų ir jų trijų vaikų gyvybes.
Itin žiauriai 1947 m. pavasarį buvo susidorota su Vaigailių kaimo gyventojų brolių Leono ir Kazimiero Šimkų šeimomis, kirviais užkapojant 4-is žmones. Apie tai būta įvairių kalbų, nors žmonės jautė, kieno čia darbas. Sovietinė valdžia tą nusikaltimą buvo priskyrusi „banditams“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė aplinkybės tą įvykį tirti iš naujo. Paaiškėjo, kad šią žmogžudystę įvykdė Lygumų stribai. Maždaug prieš porą metų per TV buvo paviešintas ir su tuo įvykiu susijęs teismo procesas. Radviliškietis Pranas Šimkus, kurio abu tėvai tada buvo nužudyti, bylos nelaimėjo – neturėjo liudininkų... Na, o nusenęs paskutinis kaltinamasis greitai ir pasimirė.
Po pokarį, ypač 1948 m., vykusių gyventojų trėmimų atsirado daug tuščių sodybų ir mūsų krašte. Tada „nuomininkai“ iš mūsų sodybos kažkur ir išsikėlė. Greitai ir mes sužinojome: buvo įkurdinti Sūkurių kaime, okupantų ir jų pakalikų 1948 metais „ištuštintoje“ Mačėnų sodyboje. Tad mūsų šeimos gyvenimas truputį palengvėjo, bet baimės jausmas niekur nedingo. Mama dėl atsargos priruošė ne vieną maišioką duonos džiūvėsių. Gi aš su sesute Adute, suklupę seklyčioje prieš ant sienos kabojusią didoką gipsinę Kristaus kančią – jos nei rusų kareiviai, nei vėliau stribai kažkodėl nepalietė! – kas vakarą meldėmės, kad Dievas apsaugotų nuo Sibiro. Kurį laiką tos maldos pasiteisino...
Vaikystės metais mes su sesute nebuvome lepinami – net pirktinių žaislų neturėjome. Tad patys kai ką pasidarydavome. Adutė darydavo lėles iš skudurėlių, aš jai ateidavau į pagalbą – norėjosi kažkuo užsiimti. Vis dėlto mane labiau traukė, ką nors meistruoti: vėjo malūnėlius, pavasarį daryti inkilėlius, bandžiau užtvenkti pamiškės griovį (Mišeikbalio upelį) ir pastatyti vandens malūną... Iš dėdės Antano plytų, pirktų statomos trobos mūro darbams, mėgau statyti „bažnyčias“ – tai Babunytei labai patiko. Dėdė rūkė, tad jo motina augino tabaką, kurio, kaip pastebėjau, buvo prikabinta džiovinti tos trobos pastogėje. Pabandžiau ir aš susisukti „bankrutką“, įvyniodamas truputį tabako į laikraščio skiautelę, tačiau, uždegus ir patraukus, dūmas sukėlė tik šleikštulį. Ir ačiū Dievui, už paprotinimą, tad iki šiol man savotiškai gaila – „nesmirdančių ožiu“.
Po kurio laiko mus aplankė buvusi įnamė, pasigyrė besiruošianti greitai važiuoti į Leningradą, tat galinti iš ten parvežti ir mums įvairių prekių, kurių, jos žiniomis, ten esą galima nesunkiai įsigyti: motinai – kokio tik geidžia šilko, kartūno, avalynės, o man – žvejybos dalykėlių... Tik tam būtinai reikia – pinigų, lašinių, geriausia, žinoma, rūkytų dešrų. Vėliau paaiškėjo, kad ši gudruolė buvo aplankiusi ne vien mūsų kaimo sodybas, ir visur jai neblogai sekėsi. Moterėlėms, kaip ir man, beliko tik laukti atvežamų šilkų ir kitokių žadėtų gėrybių... (Čia priėjo Kindziulis ir priminė: „Nepamirškite ir naujausių laikų – maždaug prie ketvirtį amžiaus jau laisvos Lietuvos pradedančiųjų verslinykų žadėto pigaus cukraus, žinoma, tik už – iš anksto iš jūsų surinktus pinigus...“)
Taigi, tuomet laukta laukta, taip ir nesulaukta – ne tik kas prižadėta, bet daugiau nebepasirodė ir toji moteriškė. Dingo – kaip į vandenį... Beje, jos šeima tuo metu tebegyveno ten pat. Tačiau kartą ir mus pasiekė žinia: kažkas iš šios sodybos išvaikė nekviestuosius „svečius“. Gal kažkiek juos ir apkūlė, bet paliko – gyvus! (Štai kokie „fašistai“ tada kovojo su okupantais!!!) Kas tai tada padarė, visa apylinkė puikiai suprato, vėliau Mačėnų artimieji – irgi sužinojo. (Ką ir man prieš porą metų yra pasakojęs vienas buvusių Mačėnų kaimynų giminaitis Kazimieras Indriulis, taip pat 2014 m. „Lietuvos Aide“ yra aprašęs mano studijų KPI kolega Vytautas R. Kriaučiūnas.) Po tokio įvykio nė viena atsibastėlių iš Rytų šeima nebeišdrįso kišti nosies į bet kurį, net ir tolimesnį, kaimą. (Užtat Lietuva iki šiol buvusių okupantų ar jų palikuonių, kaip ir savųjų mankurtų, kartais tebevadinama – banditų kraštu, o patys lietuviai, gynę, ir ginklu, savo Žemę – net... fašistais.)
Atgal
.jpg)
(1).png)
