ISTORIJA
03 07. Ką primena tėviškės griuvėsių likučiai... (5 dalis)
Vytautas Venckevičius
Kol nebuvo kombainų, rugius ir kitus javus pjaudavo rankiniu būdu dalgiais, arba arklių traukiamomis javapjovėmis. Tokia ir kita technika Mišeikių kaime buvo Goesų, Paškevičių ūkiuose. Nupjovus plotą javų javapjove, dažnai likdavo nepaliestų ruoželių. Aš juos nusipjaudavau dalgiu ir, kartu su išsibarsčiusiomis varpomis, dėdavau į maišą. (Pas mus, rodos, už tokius dalykus per daug lyg ir nebausdavo, o Stalinas Rusijoje – panašius „prasikaltėlius“ į lagerius pasiųsdavo – reikėjo milijonų vergų, ne tik Belomoro kanalui kasti.) Taip, pridėjus pagalbiniame sklype išaugintų bulvių ar burokų tešlos, gaudavosi visai neblogai: štai ir duona gatava – tik imk ir valgyk su kava – kaip toje, tada ne tik Tėvo užtraukiamoje dainoje, išgėrus krūzą naminio alučio. Taupant rugius ar jų neturint, žmonės kepdavo miežinį ir kitokį ragaišį. Ir taip toliau, ir panašiai.
Mūsų garo katilas, matyt, buvo nacionalizuotas ir išvežtas iš sodybos – kaip metalo laužas. (Gaila, kad liko neįamžintas – nebūta fotografo.) Tada atsirado gazoliu varoma mechaninė technika, tad Tėvas dirbo su ja: nukuldavo specialia diržine pavara sukama kuliamąja mašina išdžiovintus linų pėdus; dirbo kolūkio lentpjūvėje, pastatytoje prie vieškelio šalia Igno Gasparaičio sodybos.
Ne visiems kolūkiečiams buvo pakenčiamos sąlygos išlaikyti karvutę ir prieaugį – daug kam trūkdavo pašaro. Mūsų sodyboje buvusios pievutės vos užteko dviem avytėms. Gi Margę ir veršiuką teko laikyti pilnoje dagių kupstuotoje Mišeikbalio pievoje. Ten pat ir prisipjauti šieno gyvulėliams žiemai. Deja, nuo tokio pašaro gyvuliukai šeimininkui irgi gali atitinkamai atsilyginti. Tad, norint, kad karvutė duotų daugiau pienelio, irgi reikėjo „prisidurti“. Tik, gink Dieve, kad kaimynas nematytų. Na, o šis, žinoma, taip pat nenorėjo badmiriauti. Juokinga, kai kartais paklausai „šventųjų“ kalbų... Tai va, koks „įdomus“ gyvenimas buvo – prie ruso!
Į Pakruojo, net Joniškio, turgų vargšė Mamytė keliolika ir daugiau kilometrų keliaudavo ir pėsčiomis su sviesto, kiaušinių ar kitokių produktų nešuliu, o mes su sesute nekantriai laukdavome grįžtant. Pavargusi ne kartą pareidavo net ir giliai sutemus. Dažnokai, važiuojant į tuos turgus su bulvėmis ar grūdais, Mama ir mane pasiimdavo – mat ir aš turėjau sukaupęs prekių – rudenį miške prisirinktų riešutų. Už stiklinę riešutų joniškiečiai mokėdavo po rublį. Tad gautus pinigus tuojau pat išleisdavau knygoms pirkti – ilgainiui taip susidarė ir šiokia tokia bibliotekėlė. Iš gumos pasidariau spaudą su įrašu Rašytojas Nemunas, juo tas knygas ir žymėjau... Net juokas suima dabar retkarčiais jas pavartant.
Viena kelionė į Šiaulių turgų vasaros metu kartu su Tėvais, atrodo, apie 1948 m., įstrigo giliai į atmintį. Susiruošę iš vakaro, Tėvai atsikėlė apyaušryje ir netikėtai pastebėjo kaime įvykusią nelaimę: degė Krivickų sodyba. Tuojau pat prikėlė ir mane. Pamačiau didelį gaisrą, kurį lydėjo įvairaus pobūdžio sproginėjimai. Vis dėlto numatyta kelionė nebuvo atidėta.
Išvažiavome Bėriukės traukiamu vežimu į maždaug 35-ių kilometrų kelionę (per Vaigailius, Juknaičius, Lygumus ir Naisius). Šiaulių turguje atsidūrėme ne mažiau kaip po 6 valandų. Pamačiau siaubingai sugriautą ir sudegintą iki tol nematytą miestą. Baigus prekybą, Mama pasiliko saugoti vežimo, o mane Tėvas nuvedė pasižiūrėti sugriautos Katedros. Įsiminė šiurpinantis vaizdas: bokšto nėra, įėjus vidun, iš viršaus švietė dangus...
Grįžti namo Tėvas nutarė kitu keliu: per Meškuičius, Pamūšį, Titonius ir Sosdvarį. Mūsų Bėriukė traukė vežimą vos ne klupdama, teko leisti jai atsipūsti. Šiaip taip pasiekėme Kryžių kalną. Ties ta vieta nutarta sustoti – leisti pasiganyti pakelės pagriovyje Bėriukei, ir mums truputį atsipūsti. Grįžome namo jau naktį – Bėriukė mus vos ne vos partraukė. Tačiau ta gaištis nenuėjo veltui: buvo išnaudotas laikas ir „pasikultūrinti“ – apžiūrėta įžymi vieta, apie kurią ir aš jau kai ką esu girdėjęs. Tas Kryžių kalno, paženklinto keliais mediniais kryžiais, vaizdas tada man padarė žymiai gilesnį įspūdį nei dabartinis – kičo nustelbtas. Bet, matyt, dabar, kai svarbiau – jo didenybė Mamona, taip ir turi būti...
Nors dar „tebešvietė“ Stalino žvaigždė, bet gyvenimas ir mūsų kaime vis tik neužgeso. Kaimynai retkarčiais, paprastai žymesnių vardadienių ar kitomis progomis susirinkdavo ir prie alučio. Stalai tada nelūžo nuo ypatingų skanėstų – užteko prie alučio uzbono šaltienos (košelienos), lašinių, obuolių ar kitokiu įdaru paskanintų bandelių („kukulių“)... Žinoma, ir nuostabaus gelsvo pyrago!
Mano tetos Antaninos sodyboje paprastai netrūkdavo dainų: dainavo pati teta, kaimynė iš Vaidų kaimo, puiki dainininkė, turėjusi ir poetinę gyslelę, Elžbieta Plechavičienė, klasiokės Valės motina (įstrigo atmintin jos vienos dainos priedainio žodžiai – „dum darda, dum darda...“) – taigi, būdavo ir taip – gyvenimas nemarus.
Tada tvyrojusią visuotiną baimę dažnai pertraukdavo net tokios dainos skambesys – kaip:
Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena.
Sūneli, tėvynė tave šaukia –
Ir vėl bus laisva Lietuva!..
Plačiai skambėjo ir liaudies dainos – tik jau aranžuotos nežinomų tėvynainių, primenančios tautos pasimetimą ir su(si)skaldymą, veikiant nuožmiai bolševikinei propagandai, politikai –skaldyk ir valdyk – ne tik represijoms. (Čia priėjęs Kindziulis bandė paprieštarauti: O kodėl dabar, kai esme laisvi ir nepriklausomi, per daug niekas nepasikeitė?..)Vieną tokį kandų kūrinėlį čia „įamžinti“ privertė ir mano atmintis:
Du broliukai kunigai, du broliukai urėdai –
Tik aš viena komjaunuolė grėbiau lankoj šienelį.
Man šienelį begrėbiant, kupetėlę bekraunant –
Ir atėjo trys miškiniai, ištarkavo man š...
Prisimenu ir gaisro Krivickų sodyboje aplinkybes, ir ką apie jų šeimą kalbėjo kaimo žmonės. Taigi – vieną kartą kaime pasklido kalbos, kad apvogta gretimos eiguvos sodyba: vagys pro langą eigulio ištempė lašinius ir... šeimininko batus. Vagių būta be patirties: vieną kartą dienos metu ir mes, ir Antanina Sosnauskienė pamatėme prie netoliese buvusio klojimo – jis ir aplinkui esantis maždaug 9 ha žemės plotas sovietų valdžios dar 1941 m. buvo paimta iš Vlado Paškevičiaus ir paskirta bežemio Vinco Krivicko šeimai – privažiuojantį sunkvežimį; iš jo išlipo keli vyrai, suėjo į tą pastatą ir, sukrovę iš ten išneštus kažkokius daiktus, nedelsdami išvažiavo. Matyt, apie tą vagystę buvo pranešta Pakruojo milicijai, nes...
Kitą dieną ir pas mus, ir pas kitus kaimo žmones apsilankė milicijos pareigūnai, visus apklausinėjo apie tą įvykį. Neužilgo visa tai buvo išaiškinta ir įvertinta – Stalino režimas nesismulkino: nepaisant to, kad Krivickų šeimos galva ir buvo nacių nužudytas, jo sūnums negailestingai buvo atseikėta: vyresniajam, pilnamečiui Broniui – 10 metų, jaunesniajam, 16-mečiui Adoliui – 6-eri metai kalėti. (Be to, ir gaisrą buvo sukėlę jie patys, prieš tai išnešę laukan savo mantą – nuo bausmės išsigelbėti tikėtasi ir tokiu būdu.) Taigi – buvo tvarka!..
Baigęs šeštą klasę, visą vasarą dirbau kartu su Tėvu kaip traktorininko padėjėjas. Kadangi, Tėvo požiūriu, valdyti plūgą – daug sudėtingiau, tai man teko vairuoti traktorių. Baiminausi užkliūti už kokio nors pasislėpusio akmens, nes Tėvas, pasilipęs nuo plūgo, galėjo ir už ausies paimti, ne tik pasakyti: „Ar aklas esi, negi nematai?..“ Kaip ten bebuvę, viskas išėjo į gera: už uždirbtus pinigus įsigijau dviratį „Ryga“ ir rankinį laikrodį „Pobeda“. Tą dviratį bemindamas, pabaigiau Voronių 7-metę mokyklą, vėliau, esant palankiems orams ir pravažiuojamiems keliams, jis daug man padėjo ir lankant Lygumų vidurinę mokyklą. Nepamirštama: mes, moksleiviai, dviračius galėjome pasistatyti kad ir patvoryje, kaip ir aš elgdavausi. Mat, ką nors paimti iš žmogaus – jau buvo tebelaikoma nuodėme.
Mano mokymąsi teko derinti ir su šeimos reikalais namuose, nes Tėvas, kaip Lygumų MTS traktorininkas, turėdavo dirbti ne tik mūsų kolūkyje, bet ir kitur, net ir „Raudonosios gvardijos“ kolūkyje, t.y. Naujapamūšio, Pamūšio ir kitų tolimesnių kaimų laukuose. Kai jo darbas būdavo kur nors arčiau, pvz., už Gedžiūnų miško – Ročkaičių ar Norvaišių kaimų žemėse, aš vienas arba kartu su sesute nešdavome lauknešėlį su pietumis. Eidavome vos ne kilometrą miško griovio pakraščiu, bet apie kokią nors baimę – nors žinojome, kad yra vilkų – tada nekildavo net mintis. Ne kartą Adutę esu prikalbinęs tą pareigą atlikti ir vienai – padykusio būta... Na, o motinai vienai buvo gana sunku visur suspėti. Keletą metų jai teko ne tik viename tvarte šerti kiaules, kitame – naktimis saugoti arklius (dirbti panaktine), kad jie, šeriami tik šiaudais, nenugriūtų po ėdžiomis (pasitaikė, kai ir aš, gelbstint kokį vargšelį, ėjau motinai į pagalbą), bet šiltu metų laiku dirbti ir įvairius lauko darbus. Ypač didelė užduotis (dabar jau – problema) – tai cukrinių runkelių norma, net iki 0, 6 ha ploto. Nesutikus prižiūrėti cukrinių runkelių ploto, kolūkiečio pagalbinis sklypas būdavo sumažinamas per pusę.
Aš, kaip ir 5-eriais metais jaunesnė sesutė (pradėjusi lankyti pradinę mokyklą 3-mis metais vėliau nei aš), per vasaros atostogas, dažnai ir sekmadieniais, tikome prie įvairių ūkio darbų. Ypač buvome nemenka pagalba ravint kolūkio cukrinius runkelius, kurių normas paskirdavo kažkodėl piktžolėms jau gerokai įsigalėjus, ypač geltonai pražydus svėrėms (garstukams). (Sakydavo: toks nurodymas – iš aukščiau...) Ką darysi – iš karto trise užimdavome 4-ių vagų pločio ir kartais porą šimtų metrų ilgio kovos su piktžolėmis ruožą: Mama – viduryje ravėjo dvi vagas, o aš ir Adutė – po vieną jai iš šonų. Ravint reikėjo ir išretinti augalų daigus. Piktžoles ir kita dėdavome į tarpuvagius krūvelėmis. Darbo pabaigoje reikėdavo piktžoles išnešti iš lauko ir sumesti į krūvas lauko galuose. Tas mūsų triūsas tęsdavosi net iki dviejų savaičių. Vėliau tekdavo juos ravėti antrąkart, po kurio laiko patręšti salietra, o rudenį nuimti derlių.
Be to, baigus 7-tą klasę, Tėvas vieną ankstyvą birželio pabaigos rytą nusivedė į kupstuotą ir dagylėtą pamiškės pievą ir, parodęs – kaip pjaunama žolė, pasakė: „Nuo šiol tau teks pripjauti šieno karvei, prieaugliui ir avelėms, nes aš nebeįstengiu vienas suspėti atlikti ir traktorininko, ir šį bei kitus darbus. Įprasi ir bus gerai“. „Ir man vaikystėje ne lengviau buvo, net sunkiau. Norėjau mokytis, bet neleido...“, – dar pridūrė. Šienelį pjoviau, džiovinau ir grėbiau su sesute, kartais ir Mama, iki pat vidurinės mokyklos baigimo. Ir dar – jį, pilną aštrių dagių (kartą pasitaikė ir juodas gyvis, panašus į gyvatę), teko krauti į vežimą (uorę), parvežti namo ir sudėti į pastogę virš tvarto. Panašius darbus tekdavo atlikti ir kolūkyje: kartu su patyrusiais vyrais į daržines vežti javus, dobilus, dalyvauti siloso ruošime. Tada silosas būdavo ruošiamas iš įvairių paupio pievose pripjautų žolių, įvairių piktžolių, smulkintų specialiu mechaniniu smulkintuvu. Mano darbas būdavo – tą žaliavą šake dėti į smulkintuvo lovį. Kartą viršutinė to smulkintuvo dalis – lenktas skardinis vamzdis susmulkintai masei paduoti į sunkvežimio kėbulą, – matyt, dėl su žolėmis patekusio akmens kliūties, akimirksniu su trenksmu pakilo į orą – iš baimės ją tepamačiau nukritus prie manęs. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.
Viskas, ką aš dirbdavau kolūkyje per atostogas, buvo užrašoma Mamos vardu. Vadinasi, jeigu tą dieną dirbome abu, Mamai brigadininkas užrašydavo du darbadienius. Na, jei žmogus neateidavo į darbą, pavyzdžiui, vieną dieną, netekdavo vieno darbadienio – tokia tvarka! (Vienas mano kolega pasigyrė, kad, apskaičiuojant pensijos dydį, jam buvo priskaitytas darbo kolūkyje per atostogas stažas... Tačiau, argi kiekvieno tėvas tada dirbo, pavyzdžiui, brigadininku?..)
Taigi – nuo tokių dalykų ir mano gyvenimas nesužlugo – tik užgrūdino. Tat iki šiol nepakenčiu lepūnėlių, tinginių. Nes, kaip ir man buvo sakoma, žmogų sukūrė darbas!
Kad partizaninė kova dar vyko, kartą man priminė ir vaizdas, pamatytas vieną birželio dienos rytą, nuėjus į pamiškę pažemuogiauti: už Mišeikbalio upelio (prieš karą nusausinant šlapias pamiškes, upelis buvo paverstas grioviu; jį žmonės vadino vadavu grioviu – manau, jis išvadavo vietovę nuo drėgmės pertekliaus), greta pervažos, žiū... šviežias guolis, o greta – ant dviejų uosių kamienų peiliu dailiai išpjaustyti žodžiai: ant vieno – Dominauskų mirtis, ant kito – Смерть буржуазным националистам (Mirtis buržuaziniams nacionalistams). Taigi – pasalų būdavo ne tik mūsų sodyboje.
Atgal
.jpg)
