VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

04 03. Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti - 100 metų

Loreta Glebavičiūtė

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti buvo svarbiausia lietuvių tautą telkianti organizacija iki Lietuvos Tarybos išrinkimo, dar nepakankamai įvertintas jos indėlis kuriant modernią Lietuvos valstybę XX a. pradžioje.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2015 m. balandžio 2–22 d. veiks paroda, skirta Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl Pirmojo pasaulinio karo šelpti. Renginys, skirtas Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, įvyks balandžio 9 d. 16 val. 30 min.

Parodoje bus eksponuojami plačiajai visuomenei, iš dalies, net specialistams tyrėjams nežinomi draugijos veiklos dokumentai. Rengiant ekspoziciją teko atlikti papildomus tyrimus, kadangi didesnė dalis medžiagos vis dar guli neskaityta fonduose. Parodos rengėjai numato paskelbti naujus duomenis apie draugiją, kai Valstybės atkūrimo šimtmečio proga bus išleisti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komiteto posėdžių protokolai.

Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti tapo ne tik materialine baze, bet ir viena svarbiausių organizacinių lietuvybės palaikymo struktūrų Vilniaus krašte itin sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis tarpukariu. Ji išlaikė lietuvius našlaičius ir senelius, rėmė neturtingą besimokantį jaunimą Vilniuje, suteikdama galimybę apsigyventi prieglaudose ir bendrabučiuose. Būtent šios draugijos dėka mokslus baigė šimtai Vilniaus krašto gydytojų, mokytojų, inžinierių, žurnalistų ir kitų inteligentiškų profesijų atstovų, o taip pat ir amatininkų. Su šia draugija aktyviausius gyvenimo metus susiejo daugumas Vasario 16-osios akto signatarų, garsūs visuomenės, švietimo ir kultūros veikėjai. Todėl ekspozicijoje galima bus pamatyti Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Martyno Yčo, Jokūbo Šerno, Petro Leono, Mykolo Biržiškos, kunigų Juozo Tumo, Juozapo Kuktos, Prano Bieliausko ir kitų žymių lietuvių autografus. Ilgainiui Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti transformavosi į Vilniaus lietuvių labdarybės draugiją. Todėl parodos chronologinės ribos apims abu pasaulinius karus ir pirmąją sovietinę Lietuvos okupaciją. Didesnis dėmesys parodoje bus skiriamas asmenybėms, nusipelniusioms Vilniaus kraštui.

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Lietuvą. Gyventojams buvo liepta atsitraukti iš pasienio zonų. Todėl į didžiuosius miestus plūstelėjo karo pabėgėliai. Be to, valdžia į Rusiją trėmė nelojaliais laikytus katalikus, liuteronus, žydus. Vokiečių kariuomenei okupavus Suvalkiją, Kauną ir kitas vietoves, mokyklos buvo perkeltos į Trakus, Vilnių. Pabėgėlių sparčiai daugėjo, ypač daug jų susikaupė Vilniuje -jiems trūko būstų ir maisto. Susidariusi situacija vertė imtis priemonių, susirūpinti jų šalpa. Karo pabėgėlius pradėjo globoti Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, įkurtas 1914 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Jį sudarė V. Landsbergienė (pirmininkė), A.Bulota, kun. J. Bakšys, D. Malinauskas, kun. V. Jezukevičiaus,F. Bortkevičienė, kun. J. Kukta, E.Vileišienė. Vienas žymiausių komiteto veikėjų buvo advokatas Andrius Bulota, pabėgėliais rūpinosi ir jo žmona Aleksandra. Bulotų bendražygė rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė vadovavo moterų su vaikais prieglaudai, įsikūrusiai inžinieriaus Petro Vileišio namuose. Bulotos su Žemaite, gavę Amerikos lietuvių kvietimą, 1915 metų rudenį išvyko aukų rinkti į Ameriką. Lapkričio 27 d. Komitetas buvo perorganizuotas į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Joje veikė kultūros ir politikos elitas: J. Basanavičius, Antanas Smetona, M. Yčas, D. Malinauskas, Antanas Žmuidzinavičius, E. Vileišienė, jos vyras Antanas Vileišis. Daugiausia lėšų draugija gaudavo iš Centrinio caraitės Tatjanos (caro Nikolajaus II dukra) komiteto karo pabėgėliams šelpti. Paramos buvo ieškoma ir užsienyje – aukos buvo renkamos Amerikoje, Šveicarijoje, kreiptasi net į popiežių. Draugijos skyriai veikė visoje Lietuvoje: rinko lėšas rengdami labdaringus vaidinimus ir koncertus, organizavo prieglaudas, mokyklas, labdaringas valgyklas. Panašią veiklą vykdė ir draugijos skyriai Rusijos miestuose: Petrograde, Voroneže, Maskvoje, Tiflise (Tbilisyje), kuriuose buvo įsikūrusios didesnės lietuvių pabėgėlių kolonijos. Rusija rėmė pabėgėlių šalpos kampaniją, nes tikėjosi, kad gaudami paramą pabėgėliai taps lojalesni. Vokiečiams priartėjus prie Vilniaus, draugija suskilo į dvi dalis: Vilniuje likusiems vadovavo Antanas Smetona, o į Rusiją išvykusiems – Martynas Yčas.

 Vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių okupuotam kraštui valdyti buvo sudaryta Rytų kariuomenės vadovybė. Ober Oste (taip tuo metu vadinosi okupuota teritorija, į kurią įėjo Lietuva) buvo uždrausta bet kokia politinė veikla, suvaržytos net visuomeninės bei kultūrinės draugijos, nutrūko dienraščių leidyba, mokyklų darbas. Darbingo amžiaus vyrus ėmė darbams į Vokietiją. Draugijos Centrinis komitetas rūpinosi ne tik labdara, bet nuolat susirašinėjo su vokiečių valdžia įvairiais gyventojams rūpimais klausimais, stengėsi apginti jų interesus. Draugijos Komitetas tapo kultūriniu ir politiniu centru. Daugelis jo narių įsitraukė į politinę veiklą siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Net aštuoni – Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Jokūbas Šernas – buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, kuri paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.Tie, kurie aktyviai veikė nukentėjusiems nuo karo remti draugijoje, vėliau ėjo įvairias svarbias pareigas atkurtoje valstybėje. Reiktų pažymėti, kad katalikų dvasininkai, turėdami šalpos darbo patirtį aktyviai dalyvavo LDNKŠ veikloje.Ilgainiui Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti transformavosi į Vilniaus lietuvių labdarybės draugiją , kuri veikė iki pat 1940 metų.

Rusijoje 1916 m. pradžioje draugija šelpė apie 114 000, vėliau daugiau kaip 200 000 pabėgėlių, rūpinosi į Rusiją ištremtais Mažosios Lietuvos gyventojais lietuviais. Draugijos įsteigta spaustuvė spausdino lietuviškus laikraščius, knygas, vadovėlius. Petrograde, nuo 1917 m. Voroneže draugija leido laikraštį „Lietuvių balsas“. Daugiausia lietuvių jaunimo ir pedagogų susitelkė Voroneže.

Būdamas įtakingas žmogus Tatjanos komitete, M. Yčas 1915 m. nesunkiai gavo 100 000 rub. lietuvių gimnazijoms Voroneže steigti. Buvo įsteigta 10 bendrabučių, kuriuose gyveno apie 900 moksleivių ir jų šeimų narių. Kiekvienas moksleivis gavo visą išlaikymą: maistą, drabužius, avalynę, knygas, mokslas buvo apmokamas, gabūs moksleiviai turėjo galimybę lankyti muzikos mokyklą. Veikė vaikų prieglauda, kurioje gyveno 36 berniukai ir 60 mergaičių, visi jie lankė prie prieglaudos įsteigtą pradinę mokyklą. Pabėgėliams aptarnauti Draugija Voroneže įsteigė dvi siuvyklas (vyrų ir moterų) ir skalbyklą, atidarė valgyklą. M. Yčas atsiminimuose rašė, jog 1915 m. lapkričio mėn. šelpimo reikalams lietuvių CK gavo 1 mln. 400 tūkst. rub., o su tokia parama jau buvo galima išplėtoti veiklą.Į Voronežą evakuotos mokyklos ne tik tęsė darbą, bet ir išplėtė savo tinklą. 1915–1918 m. veikė 10 švietimo įstaigų: pradinės mokyklos, gimnazijos, mokytojų institutas, liaudies universitetas. Buvo organizuojami vakariniai kursai, vasaros kursai mokytojams. Voroneže dirbo garsūs pedagogai: J. Balčikonis, J. Jablonskis, J. Vokietaitis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, P. Mašiotas ir kt. Jie pasitarimuose diskutavo Lietuvos švietimo sistemos klausimais, rengė atskirų dalykų programas. Voroneže veikė skirtingų pasaulėžiūrų moksleivių organizacijos. Gausiausios buvo ateitininkų ir aušrininkų. Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais į šį miestą evakuotos lietuvių mokyklos sudarė galimybes šimtams moksleivių tęsti mokslą ir įgyti išsilavinimą.

Po 1917 m. Spalio perversmo apkaltinę priešiška veikla bolševikai Rusijoje draugijos Centro Komiteto veiklą uždraudė, turtą konfiskavo, o pirmininką M. Yčą dviem mėnesiams įkalino. Moksleivių ir mokytojų grįžimui iš evakuacijos panaudotos lėšos, surinktos Bažnytinės lietuvių dienos metu ir kitur.

Atgal