VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

05 16. Lietuviai Vokietijos DP stovyklose (1 dalis)

Lidija Veličkaitė

,,Visą Europą ir ne tik ją nuniokojusio Antrojo pasaulinio karo įvykiai vieną ir tą pačią lietuvių visuomenę jėga išskyrė į bent tris iš pradžių tik geografiškai atskiras dalis. Vieną didesnę, likusią gyventi Lietuvoje, ir kitas dvi, mažesnes, kurių nariai netrukus buvo išbarstyti bene po visą platųjį pasaulį: vienos jų po nesvetingus Rytų kraštus, kitos – po vadinamojo laisvojo pasaulio šalis.“ – rašo Lietuvos kultūros instituto Vokietijoje vedėjas dr. Vincas Bartusevičius, 2012 m. išleistoje knygoje ,,Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje. 1945–1951.“

1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, penkerių metų Vincas Bartusevičius kartu su tėvais pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. 1950 m. baigė Lubecko–Meseno stovyklos lietuvių pradžios mokyklą, o 1959 m. Vasario 16–osios gimnaziją. Studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją Miuncheno ir Tubingeno universitetuose, įgijo sociologijos magistro ir humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro laipsnius. Nuo gimnazijos laikų aktyviai dalyvauja Lietuvių bendruomenės veikloje ir rašo lietuvių išeivijos, Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB), Lietuvos raidos XX a. pabaigos temomis. VLB Tarybos nutarimu 2010 m. jam suteiktas Vokietijos Lietuvių bendruomenės Garbės pirmininko titulas.

Knygos viršelis

Kaip rašo autorius savo knygoje ,,Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje. 1944–1951“ šios trys lietuvių tautos dalys turėjo skirtingus gyvenimus su skirtingomis problemomis, iššūkiais ir uždaviniais. Autorius apžvelgia vienos dalies lietuvių tautos likimą, kad ji išliktų ateities kartų atmintyje. Karui pasibaigus, per 80 tūkstančių Lietuvos gyventojų atsirado Vakarų sąjungininkų kontroliuojamose Vokietijos ir Austrijos zonose ir kitose Sovietų Sąjungos neužimtose Europos šalyse. Atsisakę grįžti į okupuotą tėvynę, lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų pabėgėlių, arba į Vokietiją prievarta darbams atvežtų žmonių buvo kompaktiškai apgyvendinti stovyklose. ,,Neturėdami nei savo teritorijos, nei savo valdžios, jie atkūrė tarsi kultūrinę autonomiją: savo švietimą, spaudą, visuomenines, profesines ir religines organizacijas, politines partijas ir jų junginius,“ – apie lietuvius rašo knygos autorius.

Vakarų šalys jau kėlėsi iš griuvėsių, bet politinė įtampa tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos (SSRS)) didėjo, tad viltis sugrįžti į nepriklausomą Lietuvą su kiekviena diena blėso. Įsikurti Vokietijos žemėje buvo mažai galimybių. Europos ir užjūrio šalys ieškojo pigios darbo jėgos. Tad lietuviai važiavo ten, kur buvo kviečiami, pasklisdami po visus penkis pasaulio žemynus. Apie Vokietijoje lietuvių praleistus 5–8 m. nedaug buvo rašoma, tad dr. Vincas Bartusevičius norėjo praskleisti tą uždangą, kad ateities jaunimas žinotų ir suvoktų tragišką lietuvių tautos likimą. Autorius rašo, kad savanoriškas ar prievartinis gyventojų judėjimas nėra vien naujųjų laikų reiškinys. Visa žmonijos istorija – tai tremtinių, pabėgėlių, tautų kraustymosi istorija. Ir priežastys čia gali būti įvairios: tiek politinės, tiek ekonominės, o lietuviai čia tikrai nėra išimtis. Didesnė lietuvių emigracija prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Pagrindinės emigracijos priežastys – sunkios gyvenimo sąlygos kaime, todėl didžioji emigrantų dalis buvo žemdirbiai ir bežemiai valstiečiai, sunki ir ilga karo tarnyba carinėje kariuomenėje (5, ar net 25 m.) toli nuo tėvynės, carinės valdžios vykdoma griežta rusinimo politika, spaudos draudimas. Po nepavykusių 1831 m. ir 1863 m. sukilimų prieš carinės Rusijos priespaudą nemaža dalis lietuvių, norėdami išvengti represijų, turėjo bėgti iš Lietuvos. 1944 m. vasarą lietuviai, išgąsdinti grįžtančio sovietinio okupanto ir apimti siaubo, staiga neplanuotai ir nepasiruošę pakilo iš savo gimtinės ir bėgo į bombarduojamą, nualintą, karą pralaiminčią Vokietiją. Dabar niekas negali pasakyti, kiek jų žuvo bombarduojant Vokietijos miestus, nuskandinant laivus, vežančius pabėgėlius Baltijos jūroje, kulkosvaidžiais iš lėktuvų apšaudant beginklių vilkstines ir traukinius. Taip pat nežinomas likimas lietuvių, kurie pakliuvo į Raudonosios armijos nasrus. Atvykus į Vokietiją, gyvenimas nebuvo lengvas, teko sunkiai dirbti, kasti apkasus, kęsti badą. Autorius rašo, kad išeiviai, vykdami į Ameriką naujam gyvenimui, su savimi išsivežė ir visus kruopščiai rinktus Vokietijos DP stovyklų gyvenimo archyvus. Bet kažkodėl neišleido nė vieno veikalo, kuris plačiau nušviestų pokario laikotarpį, išskyrus atskiras sritis – švietimą, sportą, spaudą, literatūrą. Vokiečių istorikų taip pat nedomino Antrojo pasaulinio karo svetimšalių pabėgėlių bei prievarta į Vokietiją atvežtų darbininkų likimas.

Vis didėjantis XX a. pabėgėlių ir ištremtųjų skaičius vertė valstybių valdžią bei tarptautines organizacijas domėtis jų likimu. Kas yra pabėgėlis, ne taip lengva apibrėžti, juolab, kad panašių sąvokų ne viena. Vien lietuvių išeivių kalboje buvo vartojama: pabėgėlis, tremtinys, išeivis, egzilas, emigrantas, kolonistas, išvietintasis, DP, užsienio lietuvis ir gal dar kiti. Po antrojo pasaulinio karo įsitvirtino trys terminai: pabėgėlis, tremtinys, išeivis.

1944 m. vasarą, artinantis vokiečių ir rusų frontui, Lietuvos gyventojai, pakilę bėgti į Vakarus, net nenujautė, kuo tai baigsis. Jie tikėjosi po dienos, dviejų, gal savaitės ar mėnesio sugrįžti namo. Bet dienos tapo mėnesiais, mėnesiai – metais. Sunku buvo įsivaizduoti, kad jie pasklis po visas pasaulio šalis.

1945 m. gegužės 7 d. 2 val. 41 min. Vokietijos kariuomenės vyriausiojo štabo atstovas generaloberstas Alfredas Jodlis Reimse (Prancūzijoje) pasirašė besąlyginę Vokietijos kapituliaciją. Gegužės 8 d. sovietai leido Berlyne (Karlshorste) kapituliacijos pasirašymo ceremoniją pakartoti. Už vokiečius pasirašė generalfeldmaršalas Vilhelmas Keitelis. Trečiojo Reicho galybė galutinai sugriuvo. 1945 m. birželio 5 d. aukščiausiąją valdžią Vokietijoje perėmė JAV, SSRS, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės ir Laikinoji Prancūzijos vyriausybės. Dar iki 1945 m. gegužės 23 d. Vokietijos fiurerio ir Reicho kanclerio Adolfo Hitlerio testamentu paskirtas Reicho prezidentas Karlas Donitzas ir kai kurie jo vyriausybės nariai valdė šalį, kol buvo suimti ir pašalinti iš pareigų. Vokietija buvo ne tik nugalėta, bet ir visa jos teritorija sąjungininkų kariuomenės užimta. Autorius rašo: ,,Žuvo 7,8 milijonai žmonių (iš jų 4,2 mln. karių), t. y. 10 proc. visų Vokietijos gyventojų, buvo 2 mln. karo invalidų, 13,5 mln. vokiečių tremtinių ir pabėgėlių ieškojo prieglobsčio vakarinėje dalyje (iš viso apie 25 mln. vokiečių buvo ne savo namuose), 20 mln. buvo be pastogės.“ Vokietijos ūkis buvo visiškai žlugęs. Milijonai žmonių badavo, kentė šaltį, buvo prisiglaudę rūsiuose, benamių prieglaudose, pabėgėlių stovyklose.

Galutinė Vokietijos ateitis buvo nulemta Potsdamo konferencijoje, kuri vyko nuo 1945 m. liepos 17 d. iki rugpjūčio 2 d. Joje dalyvavo: Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) prezidentas Haris Trumanas, Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis (vėliau pasikeitus vyriausybei – Klementas Atlis) ir SSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius Josifas Stalinas. Vokietija savo 1937 m. ribose buvo padalyta į keturias okupacines zonas – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos. Aukščiausiąją valdžią Vokietijoje vykdė okupacinių ginkluotų pajėgų vyriausieji vadai. Kiekvienas savo zonoje pagal savo vyriausybės nurodymus ir visi kartu sprendė Vokietijos, kaip visumos, klausimus. Tačiau šis padalytos Vokietijos administravimas buvo neperspektyvus, ūkinė krizė ir finansinė našta didėjo, juo labiau, kad Sovietų Sąjunga vis didino savo reparacijų reikalavimus. 1946 m. rugsėjo 6 d. JAV užsienio reikalų ministras Džeimsas Byrnesas, kalbėdamas Štutgarte, nubrėžė naujos politikos principus: ,,Jungtinės valstijos yra tvirtos nuomonės, kad Vokietija turi figūruoti kaip ūkinis vienetas ir zonų apribojimai, kiek jie liečia Vokietijos ūkinę veiklą, turi visiškai pranykti. ...Amerikiečių tauta nori Vokiečių tautai grąžinti Vokietijos vyriausybę. Amerikiečių tauta nori surasti kelią į garbingą vietą laisvų ir taiką mylinčių pasaulio nacijų tarpą.“ 1947 m. sausio 1 d. žengtas pirmasis žingsnis – amerikiečių ir britų zonos ūkio požiūriu buvo sujungtos į bendrą zoną. Prancūzai prisijungė tik po dvejų metų – 1949 m. balandžio mėnesį. Tolesnę Vokietijos raidą lėmė 1947 m. vykusios dvi sąjungininkų konferencijos Londone ir Maskvoje ir vis didėjanti įtampa tarp Rytų ir Vakarų. Sovietų Sąjungos sienos perkėlimas į Vakarus (Baltijos valstybių, Suomijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Rumunijos ir Vokietijos dalių aneksija), nenoras išvesti savo kariuomenę iš karo metu Europoje užimtų kraštų. Visa tai didino komunizmo grėsmę visai Europai. 1947 m. kovo 12 d. JAV prezidentas Haris S. Trumanas, kalbėdamas Kongrese, formulavo komunizmo plėtros politikos principus, kurie tapo žinomi, kaip ,,Trumano doktrina“. Jis siūlė ūkinę ir finansinę pagalbą visiems jos prašantiems kraštams, nes jo manymu totalizmo sėkla ypač vešliai auga ten, kur klesti vargas ir nepriteklius. Todėl Vakarų Vokietijos vaidmuo pasikeitė. Priešų nugalėta šalis tapo sąjungininke kovoje prieš komunizmą. JAV užsienio reikalų ministras Džordžas Maršalas 1947 m. birželio 5 d. savo kalboje Harvardo universitete pateikė plačios finansinės paramos Europos kraštų ūkio plėtros planą (Maršalo planas). Iš jos Vakarų Vokietijai teko 1,5 mrd. JAV dolerių. Sovietai atsisakė dalyvauti Maršalo plano programoje ir uždraudė savo užimtoms valstybėms priimti JAV paramą.

1948 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos 65 kraštų atstovai, susirinkę į pirmąjį posėdį, išrinko pirmininku Konradą Adenauerį. Parlamentinės tarybos parengtas Federacinės Vokietijos Respublikos pagrindinis įstatymas 1949 m. gegužės 23 d. priimamas bei pasirašomas ir įgyja galios – ši data laikoma Vokietijos Federacinės Respublikos gimtadieniu. 1949 m. rugpjūčio 14 d. įvyko pirmieji federalinio parlamento (Bundestago) rinkimai, kuriuose dalyvavo 16 partijų. Išrinktas parlamentas suformavo vyriausybę ir išrinko Konradą Adenauerį pirmuoju kancleriu. Federalinis susirinkimas Valstybės prezidentu išrinko Teodorą Heusą.

Tuo tarpu 1945 m. balandžio 30 d. į Rytų Vokietiją grįžo pirmoji į Maskvą pasitraukusi vokiečių komunistų grupė, vadovaujama Valterio Ulbrichto. Nusileidę Frankfurte prie Oderio oro uoste, jie buvo pasirengę talkinti sovietams atkurti administraciją jų užimtoje teritorijoje. Sovietų karo administracija leido kurtis antifašistinėms partijoms, tačiau vėliau jas privertė susijungti į vieną antifašistinių demokratinių partijų bloką, kad būtų galima jas kontroliuoti ir primesti savo valią. Kad socialdemokratai negalėtų rinkimuose konkuruoti su komunistais 1946 m. balandžio 21 d. Socialdemokratų partija prievarta buvo sujungta su Komunistų partija į Vokietijos socialistinę vienybės partiją (Sozialistische Einheitspartei Deutschlands). Pastaroji 1946 m. spalio 20 d. rinkimuose gavo 47,5 proc. balsų ir susidėjusi su masių organizacijomis (3,4 proc.) parlamente turėjo 50,9 proc. III Tautos kongreso išrinkta Tautos taryba 1949 m. spalio 7 d. pasiskelbė esanti laikinasis parlamentas, kuris priėmė konstituciją ir taip įkūrė Vokietijos Demokratinę Respubliką.

Antrasis pasaulinis karas Europos žemyne privertė daugybę žmonių palikti savo namus. Dalis žmonių buvo prievarta paimti į vokiečių kariuomenę, kiti – darbams, treti – patys, gelbėdami savo gyvybes, traukėsi iš gimtųjų namų. Pasibaigus karui, daugiau kaip 50 mln. žmonių klaidžiojo svetimuose kraštuose. Knygos autorius pateikia skaičius, kad 9,6 mln. žmonių atsidūrė Vokietijos žemėje, tarp kurių, įvairiais keliais atsiradusių, buvo ir lietuvių. Tad sąjungininkų karinės ir civilinės įstaigos turėjo svarstyti, kaip tvarkytis su tokia daugybe pabėgėlių. Nors patys vokiečiai tikėjosi, kad karui pasibaigus, ši problema išsispręs savaime, žmonės sugrįš į savo kraštus. Tačiau daugelis žmonių nenorėjo grįžti į savo okupuotą šalį. Pirmą kartą sąvoka ,,Displaced Persons“ buvo apibrėžta taip: DP laikomi visi civiliai asmenys, dėl karo veiksmų atsidūrę už savo valstybės ribų, norintys grįžti į savo kraštus, arba įsikurti naujoje šalyje, bet to padaryti be pagalbos neįstengiantys.

Pirmoji laikina tarptautinė organizacija, kuriai buvo pavesta rūpintis pabėgėliais, buvo UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration – Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija), nors jau jos kūrimosi metu buvo matyti, kad tai nebus laikina. Kai išaiškėjo, kad pabėgėliai neketina grįžti į savo kraštus, darbo imtis turėjo kita tarptautinė organizacija – IRO (International Refugee Organization – Tarptautinė pabėgėlių organizacija). DP laikinai esant Vokietijoje, turėjo būti teikiama pagalba nepaisant netgi pačių vokiečių interesų (evakuojant vietinius gyventojus į ką tik išlaisvintų koncentracijų stovyklų patalpas, užleidžiant gyvenamąsias patalpas pabėgėliams), jie telkiami į stovyklas ar kitas uždaras gyvenvietes. Kai kurie, vokiečių atgabenti ar patys atbėgę žmonės, buvo prievarta grąžinami į savus kraštus. Daugiausia prievartos patyrė Sovietų Sąjungos piliečiai, grąžinami į ,,darbininkų rojų“. Autorius rašo: ,,Prievartinis sovietų DP grąžinimas yra, be abejo, vienas iš tamsiausių pokario gyvenimo faktų.“ Specialios paramos reikėjo kalėjimų ir koncentracijos stovyklų kaliniams. Išlaisvinti kaliniai iš koncentracijų stovyklų dažnai buvo išbadėję, paliegę, epidemijų nukankinti ir jie šimtais ir tūkstančiais mirdavo jau laisvėje. Kitiems reikėjo ir skubios medicininės pagalbos.

1945 m. rugsėjo pabaigoje trijose Vakarų okupacinėse zonose buvo per 1,2 mln. DP, sutelktų į 323 pabėgėlių stovyklas, iš kurių UNRRA valdė 263, o likusias prižiūrėjo okupacinė kariuomenė. Benamiai svetimšaliai dažnai valkatavo, plėšikavo tiek mieste, tiek patekę į kaimus. Toks DP elgesys piktino vietinius gyventojus, todėl jie norėjo, kad svetimšaliai paliktų jų šalį. Į pabaltiečius žiūrėta pozityviau, po jų ėjo lenkai, ukrainiečiai ir jugoslavai, o paskutinėje vietoje buvo žydai. Pabaltiečių padėtis nuo pat pradžių buvo išimtinė. 1945 m. pavasarį amerikiečiai ir britai nusprendė nepripažinti Baltijos kraštų įjungimo į Sovietų Sąjungą ir jų gyventojų nelaikyti Sovietų Sąjungos piliečiais. Prancūzai 1945 m. birželio 29 d. Repatriacijos sutartimi Baltijos kraštų aneksiją pripažino, tačiau pilietybės klausimą paliko atvirą ir pabaltiečius DP atsisakė prievarta grąžinti. Tačiau po karo susidariusioje sumaištyje visų trijų sąjungininkų dalis lietuvių prieš savo norą buvo grąžinta į tėvynę. Norėdama nustatyti priežastis, kodėl pabėgėliai nenori grįžti į savo kraštą, UNRRA 1946 m. gegužės mėnesį apklausė apie pusę milijono DP, pateikdami klausimą: ,Ar jie nori repatrijuoti dabar? Tik nepilni 5 proc. atsakė, kad nori. 90–95 proc. pabaltiečių pasisakė negrįšią, kol jų kraštas bus sovietų okupuotas. Sovietai, susigrąžinę daugumą rusų, ėmėsi spausti UNRRA grąžinti pabaltiečius, gruzinus, armėnus ir azerbaidžaniečius. Tuometiniai Lietuvos pareigūnai taip pat ragino grįžti, žadėdami grįžusių nebausti, o gerai įkurdinti. Tačiau tikrovėje buvo kitaip – grįžusieji nebuvo priimti išskėstomis rankomis. 1947 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje net specialiai pradėtas leisti ,,Tėvynės balsas“, skirtas pabėgėliams agituoti.

Mažinti pabėgėlių skaičių ir skatinti juos grįžti į savo kraštus buvo pasitelkta daug baimės įvariusia priemone – asmens teisės į UNRRA globą patikrinimais. Žmonės, netekę UNRRA globos, buvo šalinami iš stovyklos ir perduodami vokiečiams. Todėl jų likimas likdavo nežinioje. Kaip rašo autorius, teisę į UNRRA globą turėjo Jungtinių Tautų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, dėl antrojo pasaulinio karo veiksmų atsiradę tam tikru laiku ne savame krašte ir jiems pasibaigus norintys grįžti namo. Taip pat į UNRRA globos sąrašą buvo įtraukti Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojai.

Pabėgėliai buvo apgyvendinami atskirai nuo vokiečių, kad neiškiltų konfliktų, jog buvę darbo vergai nesusidurtų su išnaudotojais. Galima išskirti tris pagrindinius DP gyvenviečių tipus: stovyklos buvusiose Vokietijos kariuomenės kareivinėse (mūriniai pastatai su normaliais sanitariniais įrengimais); stovyklos barakuose – anksčiau pastatytuose lentiniuose ar skardiniuose pastatuose su prastais sanitariniais įrenginiais (skirti atvežtiems iš kitų šalių darbininkams ar karui pasibaigus specialiai įrengti pabėgėliams apgyvendinti); stovyklos privačiuose butuose ar namuose.

Stovyklų administravimas skyrėsi atskirose zonose. Aprūpinimas maistu taip pat buvo nevienodas. Maistą tiekę vokiečių ūkiai nepajėgė pakankamai aprūpinti pabėgėlių. Dalis maisto buvo tiekiama iš vokiečių kariuomenės sandėlių atsargų. Pabėgėlius pasiekdavo Amerikos Raudonojo kryžiaus paketėliai, kuriuose būdavo šokoladas, kava, kakava, riešutinis sviestas, saldus kondensuotas pienas, džiovintos figos, cigaretės ir kt. Stovyklų gyventojai ir patys pasirūpindavo maistu, vykdami į kaimus ir išsikeisdami minėtus amerikiečių produktus, taip pat keisdami įvairius drabužius į maistą. Kai kur net užsiveisė daržus ir augino daržoves. Jei buvo įmanoma, augino paršiukus bei paukščius. Atskirose zonose pabėgėliais rūpinosi ir patys sąjungininkai.

Stovyklų gyventojai turėjo dirbti įvairius darbus pačioje stovykloje ir už jos ribų. Anksti rytą 6.30 val., darbams pažadindavo kaukianti sirena. O vakarais 22.30 val. ta pati sirena pranešdavo stovyklai, kad laikas gesinti šviesas ir eiti poilsio. Laisvalaikis prasidėdavo po 17 val. darbams pasibaigus. Šis laikotarpis buvo skiriamas sportui, chorams, tautiniams šokiams, teatrui. Sekmadieniais meno mėgėjai pasirodydavo stovyklos gyventojams.

Atgal