VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

06 09. Ačiū už neįkainojamas dovanas (Pabaiga)

Kazimieras Ragulskis

Tais laikais aspirantūrai skirtas laikas iki disertacijos oficialaus gynimo buvo skirti 3 metai.

***

Grįžau į LMA Fizikos – technikos institutą, kur naujo direktoriaus A. Žukausko buvau paskirtas į instituto partorgo inž. V. Dauknio laboratoriją. Čia buvau šaltai sutiktas prisiminus stojant į aspirantūrą iš KPI Mechanikos fakulteto charakteristikų gavimo istoriją. Institute norėjo, kad dirbčiau pagal V. Dauknio tematiką. Šiaip taip atsisakiau ir leido dirbti dinaminių sistemų srityje. Institute buvo tik 3 mokslų kandidatai, beveik visi laboratorijų vedėjai ir vyresnieji bei jaunesnieji moksliniai bendradarbiai buvo be mokslinių laipsnių. Ilgai mane laikė jaunesnio mokslinio bendradarbio etate, kol paskelbiau kelis mokslinius straipsnius. Pakėlė į vyresnio mokslinio bendradarbio etatą ir leido vadovauti aspirantams. Vėliau pagal konkursą paskyrė į laboratorijos vedėjo pareigas. Institute besilankantys mokslininkai akad. I. Artobolevskis, TSRS MA prezidentas Keldyšas, akad. Dorodnicinas maloniai stebėjo ir gyrė mano sukurtų virpančių sistemų dinaminės stabilizacijos efektus, rekomendavo šioje srityje tyrimus plėsti. Vien savo jėgomis paruošiau ir apgyniau 1963 m. technikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją. Dėl ko turėjau keisti darbovietę. Čia padėjo KPI rektorius K. Baršauskas, 1963 m. palaiminęs žinybinės Vibrotechnikos laboratorijos įsteigimą. Po kurio laiko instituto direktorius apsigynė technikos mokslų daktaro disertaciją. Jau nepriklausomoje Lietuvoje švenčiant Energetikos instituto (išsivystė iš LMA Fizikos – technikos instituto) 50 – metį buvau apdovanotas aukso medaliu už tai, kad esu tapęs pirmuoju jų instituto technikos mokslų daktaru.

***

Gavus neįkainuojamą dovaną, gyvenimas nušvinta ir įnikus į savo mokymąsi ar mokslo darbą nusigena baimės mintys šalin, tampa gyvenimas gražus.

Kai kurie komjaunuoliai ir kompartijos nariai įsijausdavo „vunderkindais“ arba visagaliais prieš neorganizuotus į politines komunistines organizacijas. Tokie „tuščiaviduriai vunderkindai“ visada man atrodydavo kaip dvasios elgetos. Iš tokio tipo mano mokinių teko išklausyti pasiūlymus: „Mes esame visuomenininkai, sugebame valdyti kolektyvą. Atiduokite mums valdymą, o jūs ramiai netrukdomai dirbkite mokslinį darbą.“

Pavyzdžiui Kazimieras Sabaliauskas buvo vienu kursu žemesnis už mane KPI Mechanikos fakulteto studentas. Girdavosi, kad nuo 13 metų buvo Radviliškyje liaudies gynėjas ir gaudavęs komplimentus iš vyresnių stribų. Teko jam padėti peršokti vieną kursą, už ką jis rodo draugiškumą. Tačiau kai aš pradėjau daryti žingsnius stoti aspirantūron, tai jis su KPI partorgu savo broliu Jonu man darė trukdymus stoti aspirantūron.

Tačiau praėjus keliolikai metų aš buvau jau technikos mokslų daktaras, o jis Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyriausias inžinierius. Jis atvyko pas mane ir draugiškai prašė priimti į neakivaizdinę aspirantūrą. Sakė, išvargino darbas gamyboje ir norįs ramesnės kūrybinės veiklos. Neužsiminė apie man darytus trukdymus dėl stojimo aspirantūron. Daug padėjau. Apsigynęs disertaciją atėjo dirbti į KPI ir greit tapo katedros vedėju. Tapo man net perdėtai draugiškas.

***

Mokiausi gerai ir beveik visą studijų laiką kabėjo mano nuotrauka fakulteto žymūnų lentoje. Mane nuolat nuo pirmo kurso agituodavo stoti į komjaunimą arba net į kompartiją. Jau ketvirtame kurse agituodami pradėjo sakyti, kad kurse nėra nei vieno komjaunuolio ir aš nestodamas esu stabdis komjaunimui vystytis.

Kartą kompartijos narys, berods jau asistentas, Alfonsas Gulbinas man įsakė dalyvauti atvirame Mechanikos fakulteto kompartijos susirinkime ir pasisakyti. Susirinkime dalyvavau, tačiau pasakyti neišstojau. Po susirinkimo A. Gulbinas mane pasikvietė pokalbiui ir taip koneveikė, sakė, kad esu nevertas būti studentu ir taip toliau. Tai mane labai išgąsdino.

1950 m. rusų kalbos dėstytoja Makarova pasikvietė į kabinetą mane pokalbiui. Jinai pasakė, kad esanti Mechanikos fakulteto partorganizacijos biuro narys, svarstėme paties veiklą. Nustatyta, kad kurse nėra nei vieno komjaunuolio ir kad Ragulskis esąs stabdis ir kad reikia jį mesti iš instituto. Aš jai nuoširdžiai aiškinau, kad dėl ekonominių klausimų privalau dirbti pašalinį darbą už KPI ribų, kad esu tarybinis patriotas ir taip toliau. Išsiskyrėme draugiškai, žadėjo užtarti mano naudai.

Praslinkus keliolikai metų pas mane užsuko tas pats A. Gulbinas. Pasirodo, kad jį išmetė iš kompartijos už suklastojimą savos biografijos ir prarado darbą KPI. Po to jis dirbo Žemaitijoje tekstilės fabrike, prasigėrė ir tuom pagadino sveikatą bei persikėlė į Vilnių. Atvykęs pas mane prašė disertacijai temos ir jam vadovauti. Neužsiminė apie puolimą prieš mane bei savo autobiografijos pokyčius. Kaip mano aspirantas dirbo gerai, apsigynė disertaciją ir visada mane su dėkingumu vadino „mano tėvas“.

***

Labai daug padėjau V. tapti technikos mokslų kandidatu, nors jis buvo kito mokslinio vadovo aspirantu. Pastarasis tapęs technikos mokslų kandidatu man dėkojo ir įsidarbino mano vadovaujamoje „Vibrotechnikoje“. Tačiau sulaukiau iš V. artimo žmogaus, kuris nedirbo KPI, labai blogą poveikį. Būtent tas V. artimas žmogus dažnai užeidavo į darbą pas V. Kartą neradęs V., jis Vibrotechnikos grupei darbuotojų, kurie buvo tame kambaryje, pasakė „kaip yra leidžiama K. Ragulskiui vadovauti tokiam mokslui, kad jo brolis yra sušaudytas kaip tarybų valdžios priešas“. Vienas ten buvęs mokslo darbuotojas visa tai papasakojo man. Aš persigandau, galvojau apie savo katastrofą.

***

1944 – 1972 m. m. gyvenau baimėje, kad gali mano biografiją demaskuoti. Tai atliko kai kurie technikos mokslų kandidatai, kurių disertacijų vadovu buvau. Jie patvirtino dokumentais, kad mano brolis pasipriešinimo dalyvis – „banditas“ yra sušaudytas ir mano gimimo metai falsifikuoti. Kiti jų kaltinimai buvo išgalvoti ir neteisingi, kurie nelipo, pavyzdžiui: K. Ragulskis yra tarybinės karinės technikos išdavikas užsieniui; kad aš skleidžiu antitarybinę propagandą ir esąs tarybų valdžios priešas; kad esu mokslininkų ruošimo stabdis; kaltinimai alkoholizmu kai tuo būdu aš esu beveik abstinentas; kad esu vagis nors aš per savo gyvenimą nesu gavęs papeikimų ar perspėjimų dėl ekonominių nusižengimų ir taip toliau. Skundikų tikslas buvo sunaikinti mane kaip mokslo darbuotoją, patenkinti savo pavydo bei karjeros norus. Tačiau tas jiems nepavyko, nes neturėjau nusikaltimų bei ypač pastarojo dešimtmečio mano moksliniai pasiekimai ir jų realizacija praktikoje irgi neleido mane sunaikinti. Reikia džiaugtis, kad visiems gyventi po saule yra pakankamai vietos ir dėkoti geradariams žmonėms.

Atgal