ISTORIJA

06 20. Tremtis buvo įvairi

Prof.habil.dr. Danielius Gužas

Ištremti prievarta žmogų iš savo namų, kuriuos pats pasistatei ar paveldėjai iš tėvų, buvo ir yra niekuo nepateisinamas nusikaltimas tos santvarkos ir jos vykdytojų. Daug prirašyta knygų, verksmų ir graudžių dainų, kurias dainuojant braukiame ašarą, riedančią veidu.

Kaip ir kiekviename blogyje gimsta blogi veiksniai, kuriuos irgi galima vadinti korupcija. Kai kurie Lietuvos ūkininkai, bijodami, kad jų neištremtų, papirkinėjo vietinius stribus ir jų vadovus, kad juos paliktų kolaboruoti bolševikams, kurti kolūkius ir t.t., tačiau jų vieton privalėjo būti tremiamas kitas „kandidatas“, kuris į sąrašus nebuvo įrašytas. Kaip pavyzdį pateiksiu mano kaimo ūkininką. Šis kaimynas turėjo du ūkius: vieną savo, kitą – žmonos. Jis bendravo su vietos stribais, kad jo neištremtų. Vietoje jo tremtiniais tapo mūsų šeima (tuo metu vadinta banditų), nors nuosavos žemės teturėjome tik 3,5 hektaro.

Priminsiu, kad vienas brolis jau buvo nuteistas 12 metų už pasipriešinimą tarybinei santvarkai ir atsisakymą eiti į frontą (tai buvo 1944-45 metais), kitas brolis partizanavo netoliese tėviškės miškuose.

Partizanai, iš savo žvalgybininkų sužinoję, kad bus vežami žmonės į Sibirą, perspėjo savo šeimas. Kas tuo metu buvo namuose, išbėgo pas partizanus į mišką.

Iš kairės: seserys Ona ir Regina, brolis Danielius, apie 1946 metus

Kitą dieną mūsų šeimos narys (sesutė Regina), atėjusi į namus apsidairyti, rado sujauktus namus. Viskas išdraskyta, langai išdaužyti, daug kas pavogta.

Motina su sesutėmis užkalė langus lentomis, pasiėmė už pavadžio vienintelę karvutę ir miškais iškeliavo pas gimines, kurie gyveno kitoje rajono pusėje už 40 kilometrų. Tie giminės irgi buvo mažažemiai, vaikai dar jauni ir nusikaltimų komunistinei valdžiai neturėjo, todėl kurį laiką ramiai gyveno.

Praėjo trėmimų laikotarpis, ir šeima liko Lietuvoje neištremta.

Vėliau baudėjams „užuodus“ apie mūsų šeimos praeitį, buvome persekiojami ir baudžiami. Šeimos tėvas buvo miręs 1939 metais. Motina pateko į stribų spąstus, jai buvo sufabrikuota byla – nuteista penkeriems metams. Likusios sesutės - Ona (gim.1932 m.), Regina (gim.1935 m.) ir Bernadeta (gim.1937 m.) neteko motinos pagalbos, kiti šeimos nariai buvo išskaidyti. Ona pateko į neįgaliųjų namus, Bernadeta prisiglaudė pas vyresnę seserį, kuri buvo sukūrusi šeimą. Regina, viena iš drąsesnių, pasirinko savitremtį – t.y., pati save ištrėmė pas brolį Joną, kuris atliko „bausmę“ Intos lagerio anglių kasyklose. Ten įsidarbino, susipažino su brolio Jono draugu, ištekėjo už jo ir Šiaurėje pagimdė dukrą Vidą, kuri grįžusi į Lietuvą ir pradėjusi mokytis, turėjo daug nemalonumų, kad buvo gimusi kalinių lageriuose.

Atstačius Lietuvos nepriklausomybę, po Kovo 11-osios kreipiausi į Vidaus reikalų ministeriją dėl pažymos apie įtraukimą į tremtinių sąrašą, tačiau jokių dokumentų, kad būtume įrašyti, nebuvo.

Čia labai glaustai aprašiau savo motinos ir sesučių išgyventą tragediją, vargus ir skausmus. Visai teisėtai klausiu savos tautos tremtinių – ar mano motina ir jaunesnės sesutės yra tremtinės, ar jūs priimtumėte į savo tarpą?

Šis mano rašinys ganėtinai pavėluotas ir su didžiu apgailestavimu atsiprašau sesučių, kad tik šiandieną rašau.

Suradus trumpą apmąstymui laiko tarpą, pažvelgus į gimtadienius, kada mano sesutę Reginą reikėjo pasveikinti su turtingu jubiliejumi – aštuoniasdešimtmečiu, supratau, ko dar nebuvau padaręs, o reikėjo aprašyti seniai, atsiprašau.

Reginai

Prisimenu, kaip Tu bėgiojai

Mamytės pievų gėlynu.

Gal apie dangų Tu svajojai,

Suskurti laimės skrynią širdyje.

Ta „skrynia“ sudaužyta

Stribų ir pavergėjų.

Kiek ašarų karčių nuryta,

Tremtinės širdį Tu turėjai.

Atlaikei Tu viską,

Dukras ir sūnų užauginai,

Šiandien anūkai į Tave žiūri,