ISTORIJA
11 21. Laisvė
Vaclovas Volkus
Dardės ir tols nelaisvės kraupūs metai,
Išdūks prasmirdę okupantų batai
Lietuvos, Tėvynės, kelyje.
Bet ar suvoks kada nors tėvynainiai,
Jauni, išprusę, išugdyti ainiai,
Kaip grūmės jų tėvų karta.
Ar jie suvoks, kas žudė, piktnaudžiavo,
Kas šaudė, trėmė, plėšė, prievartavo
Už Laisvės siekį Lietuvos.
Ar prisimins po daugel laisvės metų
Didvyriškos tautos reikšmingų datų,
Nematę vargo ir skriaudos?
Ką liudija partizanas Albinas Bilinkevičius – Baltis
... Jeigu krisiu kur prie kelio,
Broliai, mieli broliai, jūs kovokit iki galo,
Tęskit mūsų idealą“.
1946.05.18
Sudėtingomis ano meto okupacinio režimo sąlygomis buvo rašoma Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo – partizaninio karo po karo istorija. Ją rašė ne parsidavę batlaižiai, kabinetiniai melagiai - istorikai, literatai, liaupsinę didžiosios rusų tautos brolišką paramą, apginant tarybinę Lietuvą nuo imperialistinių samdinių – buržuazinių nacionalistų ir religinių ekstremistų siekių, kurių kovos rašliava vis dar aptinkama šių dienų viešame gyvenime, bet lietuviškas kaimas, jo nepriklausomybės metais tautinės mokyklos išugdytas jaunimas. 21 tūkstantis jaunų lietuvių partizanų, jų rėmėjų daugiau nei dešimt metų savo krauju ir kančia rašė Lietuvos istoriją - žuvo savo tėvų žemėje, badu buvo numarinti Sibiro gulaguose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šiomis dienomis kėdainiečiai paminėjo – 17-kos Ruseinių kaimo žmonių su vaikais nužudymą, kurie buvo sužeist ir trobesiuose gyvi sudeginti. Tokias okupantu susidorojimais žinomi ne tik Kėdainiai. Žinoma ir tai, kad už istorijos vadovėlių puslapių slapstosi buvę jų autoriai.
Albinas Bilinkevičius-Baltis
Didelės tautos pagarbos nusipelnė Lietuvos partizanų kovų tyrinėtojas Vaclovas Slivinskas, kuris, po kruopelę rinkdamas medžiagą apie Vyčio apygardos partizanų veiklą, jo vadovą Danielių Vaitelį – Briedį, atsidūrė Ramygalos gimnazijoje. Muziejaus vadovė I. Zubauskienė parodė visą turimą nukopijuotą dokumentaciją, iš kurios šalia kitų partizanų išsiskyrė partizano Balčio dienoraštis, laiškai, eilėraščiai. Susirašinėjimas atvedė į Vadoklius – Ramygalos kraštą, kur istorijos mokytoja E. Naulickienė parodė visą šūsnį, pageltusių, aptriušusių dokumentų ir paaiškino, kad juos atnešė vadoklietės Z. Burokienės anūkė Simona. Z. Burokienė paaiškino, kad jos vyras, buvęs partizanų rėmėjas, šią medžiagą gavęs iš partizanų Balčio ir Čigono saugoti. Kartu partizanais buvę ji ir jos artimieji daugiau nieko negalėjo pasakyti.
Atidus partizano Balčio dienoraščio tyrimas atvedė į Deltuvos gimnaziją, iš kur 1944 metais nemažai gimnazistų, jų tarpe ir Albinas Bilinkevičius (slapyvardis Baltis) išėjo partizanauti. Iki to laiko A. Bilinkevičius su tėvais, jaunesniu broliu ir sesute gyveno netoli Deltuvos Kauliškių kaime. Gauta informacija buvo patikrinta pas Kaune gyvenančius artimuosius.
Partizanas Čigonas yra pasakojęs Z. Burokienei, kad 1948 metais per Sekmines Stebekių kaime, apsuptas Petro Meškonio sodyboje, partizanas Baltis nusišovė.
Vyčio apygardos partizano Balčio dienoraštis, laiškai, eilėraščiai, rašyti 1946 – 47 metais. Dienoraščio knygoje –101 dienos įvykių įrašas, patalpinti 35 partizano Balčio eilėraščiai, 13 susirašinėjimo laiškų dokumentų, 75 partizanų rėmėjų trumpi autobiografiniai daviniai, slapyvardžiai, daug nuotraukų. Nemažai šių dokumentų sunaikino, apgadino laiko tėkmės metai. Kas liko, kas dar įskaitoma charakterizuoja šventas lietuvio partizano kovas su okupantais, jų pakalikais - stribais, jų agentais, liudija nepriklausomos Lietuvos idealus ir siekius. Tai ne eilinis epochos dokumentas, kurio pagrindu Vaclovas Slivinskas paruošė knygą: „..pergyventų jausmų atgarsis“: partizano Balčio dienoraštis, laiškai ir eilėraščiai“. Vilnius, 2014 m. Joje V. Slivinskas rašo“: „...Tai autentiškas liudijimas apie tuometinio gyvenimo žiaurumus, už Lietuvos laisvę kovojusių ir nužudytų Vyčio apygardos partizanų vadų ir eilinių partizanų buitį ir būtį, nuotaikas, begalinę meilę Tėvynei...“.
Dienoraštis buvo rašytas ne kiekvieną dieną, iš jo pasirinkau įdomesnius, vertus ypatingo dėmesio, studijų įrašus. Štai 1946 m. rugpjūčio 8 d. įrašas: „Vadas ir mes keturi einame. Tik, tik ką buvo sutemę, lyja smulkus lietutis. Vadas prašo padainuoti „Augo kieme klevelis. Tik palengva, palengva...“.
„N. kaime susitikom su žaibiečių būriu. Mūsų vadas kalbasi su Žaibu partizanų reikalais. Sargybinis praneša, kad girdėti ūžiant mašinos. Pagaliau pamatėme vieškeliu važiuojant dvi automašinas. Gali būti rytojaus dieną „valymas“. Rusų daug buvo Traupyje ir kitose vietose. Pasilikti Skačio mažame miškelyje pavojinga. Pasitarę einame į Taujėnų mišką“.
„Valymai“ - tai vietinių „užverbuotų“ (partizanai juos vadina šnipais) informacija. MGB didelėmis pajėgomis, talkininkaujant stribams, vykdydavo miškų, gyvenamųjų sodybų, „šukavimus“ su tikslu naikinti partizanus, jų stovyklas, bunkerius, deginti įtariamų kaimiečių sodybas, šaudyti nepatikimus, žinoma, ir pasiplėšikauti. 1946 m. gruodžio 23 dienos dienoraštyje parašyta: “Mes išėjome tęsti Gedimino, Kęstučio, Vytauto žygius. Ir ištversime. Mūsų vargas, kančios, kraujas ne veltui... Staiga atbėga į stovyklą kulkosvaidininkas Stumbras... Greit pasiėmėm ginklus. Pasitraukėme. Pro eglaites matyti rusai... Jų buvo 20 iš Vadoklių ir 20 iš Raguvos...Pasirodo, kad kažkoks Kulvinskas sušnipinėjo stovyklą ir užvedė...“
1946 m. gruodžio 27 d. Penktadienis. „Rytą buvo girdėti į pietus šaudymas. Paaiškėjo, kad ruskiai (Užulėnio garnizono) užlipo ant pasalų. Partizanai jų nukovė apie 20“.
2015 m. žiniasklaidoje buvo skelbiama informacija, kad Dzūkijos krašto partizanai vienoje pasaloje nukovė apie 10 baudėjų. Tuometinė sovietų valdžia jų žuvimo vietoje pastatė paminklą su užrašu: “Žuvo nuo lietuvių buržuazinių nacionalistų rankų“. Paminklas stovi iki šių dienų. Taigi, šlovė okupantams, nepagarba lietuviams, savoje žemėje kovojusiems už jos išlaisvinimą.
1947 m. vasario 16 d. “Vakare sutemus visi keturi einame į susitikimą… Atvažiuoja mūsiškiai, Žygaudas ir kiti… Supažindinami su “Laisvės kovotojų statutu”, kur aprašoma, kaip vadovauti ir vadovautis dabar ir atgavus laisvę pirmajai kariuomenei”. Partizanai tikėjosi atgauti laisvę ir rūpinosi laisvėje atkuriama Lietuvos kariuomene.
1947 m. kovo 01 d. “Švenčiu trečias vardines partizanaujant, kovojant už savo teises, už tautą, laisvą, nepriklausomą, ir religiją… Mūsų kova šventa, mes pasiryžome kovoti ir kovosime, pakol atgusime laisvę”. (Kovo pirmoji – tai partizano Albino - Balčio vardadienis).
1947 m. balandžio 05 d. „Vakar gavome B.D.P.S. leidžiamą laikraštį „Kova“. Sąjūdžio organizacijos BDPS – bendro demokratinio pasipriešinimo Sąjūdis, kuris buvo įkurtas ir kontroliuojamas MGB. Per šį Sąjūdį MGB leido laikraščius, planavo sunaikinti visą ginkluotą partizaninį pasipriešinimą. Leistas laikraštis „Kova“, tariamai partizanų pogrindžio laikraštis su devizu „Už laisvą, demokratinę Lietuvą“. Šiai tariamai pogrindžio organizacijai ir jos leidžiamiems tariamai pogrindžio laikraščiams vadovavo vėliau partizanų demaskuotas Vilniaus universiteto profesorius Juozas Markulis. “Lietuva brangi“ buvo tikras Vyčio apygardos partizanų pogrindžio laikraštis. Redagavo Alfonsas Smetona – Žygaudas.
1947 m. balandžio 06 d. Velykos.
“Trečios partizaninės kovos Velykos… Ne viena motina, žmona ar sesuo, duktė, šiandien sėdėdama prie Velykų stalo, verkia žuvusiųjų… Baisi ir liūdna tragedija ištiko mūsų tautą…. Partizanai tiki pergale. „Švies kaip vilties kibirkštys, kaip auksinės raidės J.Biliūno aprašomo posakio: “Ir bus laimė, ir bus laisvė… Mirusiųjų kraujas pralietas ne veltui”.
Partizane, ir ne tik tu, jeigu tu šiandien galėtum pamatyti tą tavo svajotą. J. Biliūno aukso raidėmis rašytą saulėtą laimės ir laisvės žiburį - pamatytum, kad per okupacijas tauta neteko didelės dalies savo tautiškai mąstančio, veržlaus ir drąsaus genofondo. Likusia abejinga, neišprususia dalimi pasinaudojo buvusi Maskvai pavaldi komunistinė nomenklatūra, kuri vikriai persidažiusi, persivadinusi neišėjusi sugrįžo tarnauti naujam šeimininkui – Briuselio biurokratams. Tu pamatytum ir dabartinę mūsų tikrovę, valdomą korumpuotų savanaudžių pažadukų. Kas penkta šeima skursta – gyvena žemiau skurdo ribos, 850 tūkstančių lietuvių emigravo, didėja praraja tarp turtingųjų ir kitos tautos dalies. Tauta maitinama pažadais ir anų laikų veikėjų veidais. Daugelis pavyzdžių kalba apie pakrikusią tautos moralę.
1947 m. gegužės 06 d. “Birutė už bendradarbiavimą ir ryšio palaikymą su partizanais buvo išvežta. Rusija, kalėjimas. Ji dar neseniai grįžo. Ją buvo įskundus viena mergaitė, žinomo partizano sesuo. Žinau daugiau. Ir žinau, kas ką daro… Reiks ją patvarkyti”. 1947 m. gegužės16 d. užrašyta, kad po apylinkes slampinėja 13 stribų. Du rusai leitenantai užėjo pas ūkininką. O mes, keturi partizanai, kitame namo gale. Juos gali per minutę sutvarkyti. Bet kam jie mums liesti. Kam padaryti geriem žmonėm bėdą, išsiųsti į Sibirą ar kalėjimą...“.
1947 m. gegužės 17 d. “O kas laukia visų tų šnipų. Žmogus gyveno, turėjo savo žemės gabalėlį, turėjo savo namus… O štai atėjo velnias į galvą, pradėjo šnipinėti, veikti okupantų norams… ėsti žmones…” “Dėl vieno kokio durnio – išgamos gali žūti keli ar keliolika nepalaužiamos dvasios vyrų…”.
Atgimimo metais žurnale, berods “Jaunimo gretose”, buvo rašoma, kad Vadoklių kunigas, užverbuotas MGB saugumo agento,, nuvyko į partizanų stovyklą gretimame miške, išklausė partizanų išpažinties, apdalino komunija, po to pavaišino visus taurelėmis degtinės su migdomaisiais. Partizanams užmigus baudėjai juos nuginklavo, sunkvežimiu išsivežė. Kunigas šiame žurnale atliko viešą atgailą ir prašėsi artimųjų atleidimo.
1947 m. birželio 16 d. „Vakar buvo atvažiavę iš BDPS centro viršininkas – pirmininkas (Juozas Markulis – KGB užverbuotas agentas Erelis šnipas) susipažinti su partizanų veikimo vietomis, jų nuotaikomis, rėmėjais. Jis nušvietė visą padėtį.“ „Kaltino išeiviją egoizmu“. Partizanas Baltis daro išvadą: „Kai mes pradėjome partizaninę kovą prieš bolševikus, nieko, ničnieko nesitikėjome ir nenorėjome gauti, mums buvo svarbiausia tik atkovoti laisvę.”. “Jie ten, Vakaruose, tik su liežuviais už pinigus kariauja”.
1947 m. birželio 16 d. “1918 m. savanoriai stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, ne tik kaimas, biednasis kaimas. O kur visi turtuoliai, miesčionys. Jų nėra. Tik kaimas kovojo. Atgavę laisvę, jie šiltas vietas greit sutvarkė“.
„Ne kitaip yra ir dabar. Tik kaimas suprato bolševikų kėslus ir jo grėsmę ne tik mūsų tautai. Iš kaimo ir mūsų vadai… Visokio plauko gerbiamieji, dabar kurie esat Tėvynėje ir užsienyje, neprisidedat prie laisvės kovos. Tik norit atgauti dvarus, ministrų kėdes, atsargiai… galite nusvilti nagus”.
1947 m. birželio 18 d. padarytas įrašas: “Apie Užugojus, Giedraitynę, Debikonis slankioja stribai, apsimetę partizanais… Nori užmegzti ryšį su apygardos vadu Briedžiu (Danieliumi Vaiteliu ).
Kai kurie žmonės apsigavo “.
“Jei šie mano užrašai ir pamatys dienos šviesą, tai gal ir naivu atrodys, kad mes taip gyvenam, išsiskirstę po kelius, kitais atvejais neįmanoma. Jeigu gyventume dideliais būriais, mus tuojau pat susektų šnipai… bolševikai greit mus sunaikintų… Būtų sunku su maistu”. Pastaba: vėliau ši kovos praktika buvo įteisinta Lietuvos partizanų vadovybės, papildant – panaudoti ginklą, tik susidūrus akis į akį su priešu”.
Taip rašė ir mąstė savo dienoraštyje ir pietų Lietuvos partizanas kapelionas kunigas Lekešius – Grafas.“ Žuvusiųjų krauju, gyvųjų kančiomis pasinaudojo niekšai“, - tai Nepriklausomybės akto signataro filosofo R.Ozolo mintis ir vieši žodžiai, skambėję žiniasklaidoje.
1947 m. liepos 1 d. partizanai buvo apsistoję vienoje sodyboje. Užklupti “šukavimo” metu pasislėpė tvarto palėpėje… ”Jeigu šaudytų, išeitis tik viena – bėgti, šokti nuo tvarto. Jeigu nepavyks, nusišauti ir padegti tvartą, kad sudegtų planšetė, kad sudegtų lavonai, nes paskui valkios po miestelį, tampys šunys. Sutemus atsisveikinam ir einam į Stebeikių pusę… Pasikalbėję einam į bunkerį”.
Kovos lauke jie didvyriškai kovėsi iki paskutinio sau paleisto šūvio. Kokiame istorijos vadovėlyje galima aptikti šių didvyrių pavardes?
Už šią knygą, praturtinusią ne tik mano požiūrį į partizaninio karo priežastis ir tikslus, esu dėkingas apygardos vado anūkui Jonui Griniui, Prano. Jo motina buvo ištekėjusi už Danieliaus Vaitelio. Sesuo ištekėjusi už Grinio Prano. Gyveno kaimynystėje su mano žmonos tėvais. Šalia Pagirių, Liliūnų kaime. P. Grinis buvo ištremtas iš Lietuvos. Žmona su keturiais vaikais (jauniausiam, Jonui, buvo dešimt metų) slapstėsi.
Atgal
.jpg)
