ISTORIJA
02 06. Šeduikių kaimas ir jo gyventojai
Balys Jauniškis
Šeduikių kaime atsiradęs akmuo su užrašu „1931-1980 m. ČIA BUVO JUOZAPO IR MARIJONOS JAUNIŠKIŲ SODYBA“ tarsi tapo savotiška „įžymybe“. Žinoma, graudu, kad tai kaimo nykimo ženklas. Žvelgiant į dabartinę padėtį, tokių ar dar išradingesnių sodybų tuštėjimo ženklų galėtum rasti daugiau. Tiesa, juk dar nesupažindinau, kas yra tie Šeduikiai? Gal jau nemaža kas žino ar pažįsta dainininkę Šeduikytę. Nors žodžio šaknis iš tikrųjų bendra, bet jinai niekuo dėta su mūsų kaimu. Alpinisto Šeduikio irgi ta pati pavardė. Šeduikiai turi vienintelį brolį, kiek mažesnį, gyvenantį Anykščių rajone prie Svėdasų. Tiesa, jau Anapus iškeliavusi kaimietė mena, kad tikrai čionai buvusi vieta, vadinama Šeduikiaviete, bet patys tos vietos gyventojai jau seniai kažkur išduję. Kitas tokiu vardu Lietuvoje kaimas yra tarp Tauragnų ir Utenos. Jis paminėtas 1669 m. Tauragnų dvaro inventorinėse knygose: 12 valakų žemės, 7 gyventojai, išskaičiuoti pavardėmis, tarp kurių Šeduikio nėra. Vadinasi, kaimas su savo vardu buvo jau anksčiau. Jo vardo kilmė – pavardinė. Apkrikštijus Lietuvą ir vyskupijoms paskyrus žemės plotus, tasai dvaras savo gėrybėmis aptarnavo Vilniaus vyskupus. Taigi Tauragnai turėtų būti vieni iš pirmųjų, kur turėtų būti įkurta katalikiška parapija, kurios gamtovaizdis tikrai vertas palankaus žodžio.
Pirmiausia pasidomėkime Šeduikių gyventojais. Kaimo dydis –12 valakų. Sakysime, 1865 m. buvo 418, 73 ha, 17 ūkininkų, o po penkerių metų – 1870-aisiais – šiame Kauno gubernijos kaime buvę 56 gyventojai. 1935 m. 35 kiemai, 1942 m. – 34 sodybos, 38 šeimynos. Iš viso 158 gyventojai. Iš jų 77 vyrai ir 81 moteris. 1979 m. šiame kaime užrašyti 68 žmonės. Su laiku kaimas išaugo. Gyventojų pamažu vis daugėjo. Galima žvilgterėti į statistinę lentelę:
1669 m. – 7 gyventojai.
1865 m. 17 ūkininkų. Kiek vyrų ar moterų, nenurodyta.
1903 m. – Kauno gubernijos Tauragnų vals. Novoaleksandrovsko (Zarasų) aps. Kaimų sąraše Šeduikiuose pažymėti 56 gyventojai.
1923 m. visuotiniame Lietuvos gyventojų surašyme randame, kad Šeduikiuose būta 26 kiemai su 130 gyventojų.
1935 m. kaime buvo 32 kiemai.
Pagal vokietmečiu 1942 m. atliktą gyventojų surašymą – 34 sodybos, 38 „šeimynos“. Iš viso 158 gyventojai – 77 vyrai ir 81 moteris.
1979 m. gyventojų surašymo duomenimis kaime gyveno 68 gyventojai.
Dabar – tiksliai negalėčiau pasakyti, bet vargu tepriskaičiuočiau daugiau kaip 30.
Vokietmečiu kaimo gyventojų skaičius buvo pats didžiausias. Gyventojai dar tada niekur nebuvo išsibėgioję. Tačiau jau buvo aišku, kad žemės čia nepadaugės, o gyventojų mažės. Anuomet, 1865 m., kaimas turėjo 418, 73 ha. Taigi darbo jaunimas turėjo ieškotis kitur.
Kun. dr. Kazimieras Ambrasas SJ (kairėje) su Baliu Jauniškiu (dešinėje). Nuotraukos iš dr. kun. Kazimiero Ambraso SJ asmeninio archyvo
Sovietmetis kaimą visiškai sujaukė. Priverstinė kolektyvizacija panėšėjo į pusbadį. Gyventojai buvo supriešyti, normalus ekonominis ir socialinis gyvenimas sugriautas. Žmonės visomis išgalėmis ieškojo išeities. Kaip visur, taip ir šiame Šeduikių kaime vieni mėgino išsimokslinti, kiti stengėsi įsigyti kokį nors amatą.Vienas kitas, nenorėdamas išeiti į mišką, slapstėsi nuo kariuomenės ar išsidangino į miestą, kad tik nereikėtų liktis kolūkyje. Daugelis tėvų ragino savo vaikus brautis į mokslus, susirasti bent kokią vietą mieste, kad tik nereikėtų liktis prie kiaulių, karvių, knaisioti žemės kolūkyje. Na, žvilgterėkim iš arčiau. Štai Šidlauskų Augusto pirkia liko tuščia. Dukra – ištekėjo. Tėvai, netrukus susenę, išmirė. Anot kaimo žmonių, – šeimyna išsispietė, pabiro kaip žydo bitės... Artimiausieji mūsų kaimynai Levanai,– žiūrim, – moterys atsidūrė Panevėžyje, berniokai – Antanas su Juozu, – nusidangino į Vilnių prie mokslų, amatų. Namie teliko tėvas Pranas, mano krikštatėvis. Vieną dieną atėjęs pas mus, sako: „Atėjau atsisveikinti! Važiuoju pas dukras”.Gaila ik ašarų, bet negi jį sulaikysi.
Mūsų šeima bemaž visi laikėsi kupetoje, išskyrus jau ištekėjusią Emiliją. Tačiau ligos nelaukė. Jos į kapus nuvarė tėtį Juozapą. Mes, visi broliai, dar vis laikėmės, bet visų trijų kelias skirtingas: vienas į mokslus, Vilniun, kiti du – į kitus miestus. Ramūs buvome dėl tėviškės. Ji – gerose sumanaus vyriausiojo brolio rankose. Jis su žmona Angele, dukra ir jauniausiu sūneliu – graži, darni šeima. Juk brolis Pranas, tik 43 metų, stiprus, priemanus, nelinkęs į svaigalus, balsingas ir žodingas vyriškis. Tokio vyro reikia paieškoti. Mes tik galėjome pasvajoti: kaip ateityje bus gera čia, į tėviškę, bus gera atvažiuoti, paviešėti, paatostogauti. Tuo labiau, kad čia ką tik pastatydintas naujas gražus namas.
Mūsų, Jauniškių šeimoje, buvome septyniese: abu tėvai ir mes, keturiese broliai, ir sesuo. Kapstėmės, kaip išmanydami, bet gyvenome neblogai. Pirmoji šeimą paliko ištekėjusi sesuo. Tėtis, neišlaikęs dėl silpnos širdies, po operacijos neatsigavo. Namuose šeimininkauti ėmė vyriausiasis brolis, – sumanus, stipruolis, kupinas sveikatos, nelinkęs į svaigalus, doras, visų kaimiečių gerbiamas, ramus, o vedęs susilaukė dukros ir sūnaus, vyriškis. Kaip būdavo gera parvažiuoti į namus. Kokių gražių sumanymų buvo kupinas brolis. Tačiau, regis, be jokios aiškios priežasties smegenyse atsirado auglys ir tokioje vietoje, kad geriausi gydytojai negalėjo prieiti galvos smegenyse prie giliai įsitaisiusios nelaimės. Todėl greitai triko kalba, prastėjo orientacija. Po kelių mėnesių iš Vilniaus buvo parvežtas tam, kad aplinkui gyvenę vyrai, kalę jau visai baigiamam naujam namui grindis, paskutiniam brolio būstui dėlioję šešias lentas, verkė ir ašarojo. Nespėjo brolis net pasidžiaugti naująja troba.
Brolienė, labai ištverminga ir narsi moteris, ryžtingai atlaikiusi tas netikėtos netekties dienų negandas, matyt, pervargo. Ją sugriebė neišgydoma vilkligė. Sveikata sparčiai prastėjo, o čia dar rūpinkis anyta, savo mažais, pradinukų amžiaus vaikais. Taigi noromis nenoromis, – anyta išėjo pas kitus sūnus, o pati vyriausioji – pas seserį su vaikais. Naująjį namą reikėjo parduoti, taip ir ištuštėjo mūsų gimtoji gūžta.
Šiuo metu jau yra atkilėlių ir iš kitų vietovių, nes kaime būta nemaža visokių permainų: vaikai, išėję į mokslus, kitur įsitaisė, o namuose daugiausia liko sirguliuojantis senimas. Pokario sumaištys ir tremtys mažai šį kaimą tepalietė. Tiktai viena šeima buvo ištremta kažkur į Altajaus kraštą. Ji ir kiti lietuviai vietinio kolūkio primininko buvo labai vertinami už darbštumą, žodžio laikymąsi mokėjimą apsieiti su technika. Iš šio kaimo žuvo tiktai vienas partizanas. Daugiausia šiame kaime dabar likę tiktai seni, kartais savo vaikų lankomi tėvai, turį kelias vištas, kad apsilankiusiems vaikams kiaušinių įdėtų, paršą, karvutę, kad gniužulėlį sviesto kelionei svečiams įsprautų, o likusį pieną – pieninėn pristatytų. Iš įpročio tokie gyventojai dar laiko – šunelį, kad palotų, ir katiną, kad peliotų. Kas ištekėjo, dažniausiai į miestus pasitraukė, o namuose teliko daugiausia motinos, todėl kaimas paseno, išretėjo.
Kaip su mūsų kaimynais? Vieni, kažkaip visai nepastebimai, išsivažinėjo kur kas sau. Kiti, – jau mirę. Netgi paskutinysis kaimynas Juozas iškeliavo Anapus. Žiūrim, iš mūsų kaimynų teliko tiktai vienas. Dabar vadinamojoje Užusmėlėje, – mat taip vadinome penkias kaimo sodybas, įsikūrusias nedidelio smėlėto kalnelio papėdėje. Vienuose namuose buvo apsigyvenęs iš kažin kur atsiradęs ateivis, bet ir tas, neilgai čia pabuvęs, pasikorė. Abudu tėvai ir kiti artimieji palaidoti Tauragnų kapinėse. Šiaip ar taip prisieina aplankyti jų kapus, pravažiuoti pro savo buvusią sodybą. Todėl prieš kelerius metus man šovė mintis. Nykte nyksta, griūte griūva mūsų kaimuose sodybos. Kaip kokios pamėklės lieka tuščios gryčios, viską užgožia užmarštis. Netrukus daug kur neliks nė ženklo, kad čia kažin kur gyventa, būta. Todėl pirmiausia pasodinau mūsų buvusioje sodyboje keturis ąžuoliukus, paskui liepaitę. Taigi – keturi broliai ir sesutė. Tiktai mano sodinukus nugraužė stirnos. Mat netoliese siūravo miškelis. Todėl jas šiaip taip saugojau nuo stirnų. Tiktai kitąmet viską, net balas, pelkes – išdžiovino sausra. Net mūsų kaimo ežeras Kriūta pusmetriu nuseko. Ąžuoliukai ir liepaitė, nors drėgnoje vietoj pasodinti, – irgi išdžiūvo. Neatlyžau. Už kilometro teliūškavo ežeras, bet nepajėgiau vežioti vandenį bidonais. Tačiau vis viena medelius raišiojau, saugojau. Dabar jau visi sodiniai už mane didesni. O šiemet ant vieno ąžuoliuko pamačiau dvi giles. Ne veltui stengtasi... Ne veltui vargta...
Buvusioje Jauniškių sodybos vietoje tarp Balio Jauniškio sodintų ąžuoliukų - paminklinis Jauniškių akmuo
Paskui vienąsyk panūdau visų mūsų vaikų ir savo tėvų gyventąją vietą dar kaip nors kitaip paženklinti. Juk čia visų gimta, dirbta, gyventa, iš čia į pasaulį, išeita, o va, viskas dings ir nejaugi taip nieko neliks? Pirmoji mintis – čia pasodinti kaštonų, ąžuolų. Tačiau kaštonams nepatiko žemė. Kelios kartos ąžuoliukų irgi išnyko. Vieni buvo nugraužti, kitus jau paaugusius pražudė neregėta sausra. Džiūte išdžiūvo visos balos, nuseko šuliniai. Netgi mūsų kaimo ežeras Kriūta nuseko pusmetrį. Kur čia ir kaip privažinėsi, – gelbėsi už šimto kilometrų būdamas ir mieste gyvendamas ąžuoliukus? Norėjau sugalvoti ir surasti kokią nors rimtesnę, tvirtesnę ir atsparesnę, ilgalaikę medžiagą. Mano akys nukrypo į mūsų žemės pakelėje suverstą didelę akmenų krūsnį. Užsiminiau apie savo sumanymą Utenos rajono seniūnui Algirdui Žukui. Kad matytumėt, kaip jis apsidžiaugė! Atrodo, kaip tik šios minties ir telaukė. Jis jau pats anksčiau buvo visokių senienų rinkėjas. Net savo sodybos kelis namus pavertė tikru muziejumi. Taigi nereikėjo jo net daug kalbinti. Aš pasakiau, kad akmenų turime kitapus kelio visą krūsnį. Taigi sėdę į vežėčias, išlipę prie to akmenų sąvartyno, išsirinkome patį tinkamiausią. Tereikėjo susirasti akmentašį ir patį akmenį perkelti į reikalingą, kur stovėjo mūsų sodyba pamiškėje, vietą. Tada brolio sūnus Gintautas, kelerius metus pats iki paauglystės gyvenęs šioje sodyboje, su savo sūnumi iš cemento išliejo keturkampį pamatą. Veiklusis seniūnas čia pasirodė tikras ir išradingas vadybininkas. Netrukus susirado galingą, tvirtą meistrą, akmentašį Saulių, kuris kaipmat susižinojo su krano vairuotoju. Jaunystės draugas Bronius čia, prie darbų, labai pravertė ir daug padėjo. Už kelių dienų akmuo jau buvo perkeltas kitapus kelio ir nutiestas ilgas kabelis iš kaimyno Mačerausko gryčios. Jau čia pat elektros srovė. Meistrai iškart ėmė šlifuoti raudonąjį akmenį, kuris po savo apšepusia sermėga, po „luobu“, netrukus sušvito nuostabiu grožiu. Lietuviškas granitas užkeltas ant laiku išmūryto „pjedestalo“. Saulius su patyrusiu menininku parinko šriftus. Apylinkė sulaukė netikėtos puošmenos, pagamintos ne iš Italijos ar Ukrainos parsigabento ir tūkstančius mokėto akmens, bet iš savo tėviškės laukų riedulio, kuris „turi kietą širdį“, bet nagingoms rankoms ir įžvalgiam protui pasidavė ir atskleidė savo tikrąjį grožį, kad džiugintų ne tik Šeduikių kaimą, bet ir kiekvieną, kuris nepatingės atsidurti į šį Utenos rajoną, į vaizdingą ir nuostabų Tauragnų kraštą... Ką daugiau galėčiau pridurti? Nebent tai, kad mirus paskutiniam mūsų kaimynui Juozui, dabar visi penki iš eilės namai vieni dar stovi tušti, o kitų jau nebėra net žymės. Kaimo žmonės tą mūsų „paminklą“ sutiko, kaip netikėtą, neįprastą daiktą. Kažkas iš kaimynų ar svečių žadėjo šioje vietoje pasodinti gėlių, o netrukus atvažiavusieji lankytojai, regis, kažkurie giminės, atsivežė ir uždegė žvakutę. Šitaip nykus ir apleistas lietuviškas kampelis, kur stovi iš pašalė atgabentas, bet dabar, į išradingų meistrų rankas pakliuvęs, gerokai pasidabinęs ir „nupraustas“ raudonasis akmuo su užrašu pradėjo naują gyvenimą ir atgijo. Gal čia prie pat atsiras koks ilgametis krūmokšnis, gal gyvatvorės vienas kita metras,– dar nežinia. Šiuo metu iš šios sodybos išėję trys broliai – Antanas, Juozas ir Balys, – gyvena Vilniuje. Tačiau man vis neduoda ramybės, – kirba tokia mintis: geri sumanymai ir išradingos mintys gali mūsų kraštą paversti nuostabaus grožio paminklu gyviesiems ir išsaugoti didžią pagarbą mirusiems. Gal atsiras daugiau tokių vienminčių? O būtų neblogai...
Atgal
.jpg)
