VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03 01. Atlietuvinta senovės Lietuvos istorija (ištrauka)

Parengė ir redagavo adv. Adolfas Remeikis pagal Česlovo Gedgaudo knygą „Mūsų praeities beieškant“, Meksika, Del Toro, 1972

Lietuviai

Gepidų - gau - upėnų - gaučių (vyčių) tauta kartu su eisčiais ir prūsais sudaro tą pirmutinę „indoeuropiečių“ bangą, atsiradusią Pabaltijyje 1800 metais prieš Kristų, kas maždaug atitinka biblijos skaičiavimą. Eisčiai minimi biblijoje esančioje Genezės lentelėje Izcion (Eisčionių) vardu ir, be to, žinomi iš Tautarikio, Dlugošo Kronikos bei kitų kronikų, kurių niekas neneigia.

Biblijos „tautų lentelės“ sąraše (Genesis 10, 1- 32) patvirtinama Jafeto - Gapto (gepidas) kilmės istorija (J asimiliavosi į G, F - į P). Pagal bibliją Nojus turėjęs 3 sūnus, kurių palikuonims susimaišiusios kalbos: Hamo palikuonys tai Afrikos žemynas - ten ir hetitų tauta, Semo palikuonys tai Azijos žemynas - ten ir aramėjai - žydų protėviai, asirai ir kt., Jafeto (Gapto) palikuonys tai mes - atsikėlę į Pabaltijį 1800 m. prieš Kristų, o jo anūkas Gomer (Gemarys) turėjęs tris sūnus, vienas iš kurių Ascenez (Aukštienis). Aukštienis yra minimas Homero ir visų graikų istorikų. Dlugošas, remdamasis šaltiniais, kurių seniai nebėra, rašo, kad pirmuoju vyru iš Jafeto (Gau - upėto) – gepidų giminės, atvykusiu Europon, buvo Alanas (Eilonis - Eistis) su savo sūnumis Eisčioniu, Varumoniu ir Nau-gauniu. Dlugošas aiškina, kad iš antrojo Eilonio - Eisčio sūnaus Varumonio yra kilę mūsų protėviai ir visi kiti gudonai, o iš trečiojo sūnaus Nau-Gaunio kilę visa eilė Europos tautų.

J. Basanavičius jau seniai įrodė, kad jotvingiai (Sūduviai - suvalkiečiai ir kt.) vakarų istorikų nepagrįstai buvo vadinami gotais, o faktiškai jie gudonai-vyčiai. (Lietuvių pasakos, IV tomas, Prakalba.). J.Basanavičiaus tezė paprasta ir aiški: pradžioje jotvingiai istorinių šaltinių buvo rašomi getviais, gečviais, gečvingiais, o, g raidei suminkštėjus į j, vėliau virto jotvingiais pagal gerai žinomą klasikinę kalbinę ge>gia>jo taisyklę, bet nepagrįstai buvo vadinami gotais. Tokie „gotai“, aplamai neegzistavo ir jų nebuvo. J. Basanavičiaus įrodymai moksliškai be priekaišto, todėl iki šiol niekas nesugebėjo jo atremti, nors bandymų nestigo. Maža to, J. Basanavičius XX amžiaus viduryje susilaukė didelio dėmesio ir užsienio mokslininkų pagarbos.

Gudonai - lietuviai, vokiečių neteisėtai kraipomi „gotais“, nuo priešistorinių laikų gyveno ir tebegyvena Lietuvoje. Tai įrodo jų pavardės, pradedant Gediminu (Gaude Mainu): Gudas, Gudaitis, Gasius, Getas, Gečas, Gasiūnas, Guteikis, Gutauskas, Gavalas, Gavelis, Gavėnia, Gaurilius, Gauras, Gudelis, Gugas, Gedeika, Gajauskas, Gatavynas, Gauronskas, Gedmintas, Rimgaudas, Skirgauskas, Giedraitis, Gudėnas, Gustaitis, Gudavičius (Guda - Vyčius). Žemaičiai gudais vadina suvalkiečius - ir visai teisingai - juk jie jotvingių palikuonys.

Istorikas Girdonis, aprašydamas Girnių (pagirytų), augančių (aukštaičių), varanių (dar vienas varulių pavadinimas), tautalių, rugių, rasų gentis, kurias apjungęs mūsų karalius Radvila žuvo 494 m. mūšyje su longobardais, ir, kurios visos, anot jo gudonų kilmės, taip apie jas išsireiškia: „visos šios gentys, viršijančios germanus kūnu ir dvasia, kovodavo žvėrišku narsumu“. Čia nedviprasmiškai kalbama apie dvi skirtingas bei priešingas tautas - germanų ir baltų. Girdonis vis kartoja: „Tik nemaišykite baltų (gotų) su germanais, nes nuo seno ėjo žūtbūtinė kova tarp Pabaltijo gudonų (gudų gotų) ir kylančių švabų - bavarų (vokiečių pirmtakų). Girdonis, patsai būdamas gudų kilmės, susirūpinęs, kad kas jo tautos nepalaikytų nekenčiamais germanais.

Senovės Lietuvos Istorijoje vartojamas „gudų“ vardas nieko bendro neturi su dabartiniais baltgudžiais, kalbančiais rusiška tarme. Česlovas Gedgaudas: „Mano „gudai“, - tai gudonai, gautoriai, gaučiai, vyčiai, - vokiečių kraipyti ir pervardinti „gotais“, nes nei germanai, nei slavai neturi veiksmažodžio „gaudyti“, iš kurio yra kilę gudonų, gautorių gaučių, vyčių vardai“.

Tos pačios, kaip ir mes, gepidų kilmės (mes - lietuviai esame gepidų kilmės) karalius Vada Karys 477 m. po Kristaus nugalėjo ir valdė Romos Imperiją. Girdoms pareiškia, kad šis mūsų Pabaltijo koalicijos tautų valdovas, nušalinęs paskutinį Romos imperatorių Aukštuolį, „valdė pasaulį 14 metų be pasipriešinimo: „Viešpaties 477 metais, Vada Karys, rasų, gepidų, gudų, vengrų ir varulių karalius, žiauriai skriausdamas Dievo bažnyčią, numetė nuo uolos palaimintą Maximą su jo 50 bendraminčių, besislapstančių šiame urve, o Noriko provinciją sunaikino kardu ir ugnimi“.

Šiaip du kartus istorijoje mūsų ir Romos imperijos bei tautos buvo sujungtos, nors ir trumpam laikui, vieno pasaulio Viešpačio valdžioje. Ir abu kartus tai buvo mūsų - lietuvių kilmės valdovai. Apie antrąjį mūsų kilmės Romos Imperatorių skaitykite vėliau.

Istorijos prof. A. Voldemaras (1883-1942) savo knygoje „La Lithuanie et ses problemes“ įrodė, kad istorikų anksčiau vadinti normanai, gotai „vikingai“ tai lietuvių vytingų gentis, gyvenusi Baltijos pajūryje į rytus nuo dabartinės Vyslos žiočių.

Vytingų žemė yra identifikuota keliais dokumentais: vyskupo Heidenreicho dovanojimo 1246 metų aktu, Adalberto iš Trijų Šaltinių vienuolyno 1228 m. pranešime sakoma, jog popiežiaus legatas Vilgelmas iš Modenos vystė apaštalavimo veiklą „Prūsijoje, Kuršiuose, Lietuvoje, Vytijoje ir Sambijoje“. Dausburgas taip pat mini Vytiją.

Visame viduramžių pasaulyje išgarsėjusių mūsų drąsuolių vytingų - „vykingų“ žemė ir išeities uostas pagal aprašymus dokumentuose ribojosi su Varmija bei Sambija, o jos vakarine siena buvo Vyslos upė. Siaura, bet per visą Gdansko įlanką ištįsusi Nerija (šis prūsų vardas taip pat paliudytas dokumentuose) baigėsi Vyslos deltos Tarpšakio (kitas prūsų vardas) sala. Ten buvo mūsų vytingų, neteisingai kraipomų ir vadinamų vykingais, tvirtovė pačios gamtos apsaugota iš vakarų ir iš šiaurės. Kiek pajūrio žemės pietuose priklausė vytingams, sunku nustatyti.

Vytingai - vykingai, kaip nurodo S. Daukantas, iš Vyslos Priegliumi (Pereigėlė), po to Kuršių mariomis arba Šešupe plaukdavo į Nemuną. 175 m. Prūsijos žemėlapyje šis kelias išvardintas sekančiai: Prieglius (Pereigėlė) - Eisterys - Neštovietė - Rauduviečiai - Eikšiai - Šešupė - Nemunas. Prie Neštovietės ir Būdviečių laivus reikėdavo pervilkti sausuma.

Vytingų - Vykingų sostinė buvo Eistovija prie Eistmarių, o vėliau Karaliaučius. Vytingai kontroliavo Baltijos jūrą, o, reikalui esant, galėjo permesti savo laivyną Vyslos, Nemuno arba Juodosios jūros kryptimi.

Istoriko Wulfstano IX amžiaus liudijimą, kad ten gyveno Vyčių kariai - Vytingai – Vykingai patvirtina VI amžiaus po Kristaus istorikas Girdonis: „Ad litus autem oceani...Vidivarii resident ir t.t. (Ant Okeano (Baltijos) kranto gyvena Vyties Variai (kariai), susirinkę iš įvairių genčių, vyčiai gudonai priklauso Baltų dinastijai).

Aptarkime dar vieną svarbų klausimą: kaip ir kodėl amžių bėgyje, būdami kilę iš Arijų ir išpažįstantys Arijų tikybą, mes - gepidų - eisčių kilmės žmonės Gardino Imperijos gadynėje ankstyvaisiais viduramžiais tris kartus pakeitėme savo vardą: iš varingių į rasus ir, pagaliau, į lietuvius?

Novgorodo metraštis paaiškina, kad varingių ir rasų vardas reiškia tą patį - tos pačios tautybės žmones: „Ir nuėjo pas varingius Rason, nes tie kariai varingiai vadinosi rasais, kaip kiti kariai vadinosi švedais, kiti germanais, anglais, kiti gudonais, taip ir šie kariai varingiai - rasai turėjo atskirą vardą ir tautą“. Kronika tvirtina, kad rasų vardas atsiradęs vėliau ir pradeda išstumti pirmykštį varingių vardą. Šiandien tą kronikininko tvirtinimą galime įrodyti klasikine žodžio nudilimo taisykle: (Va)rangiai>(V a)razai>rasai.

Adomas iš Bremeno, Helmoldas, Gervazas iš Tilbury, Saxo Gramatikas - visą įsitikinę, kad Baltijos ir Juodoji jūra anksčiau buvo surištos nepertraukiamu upių vandens keliu - jų vaizduotėje šios jūros susiliedavo upėmis. Markatorius tą vandens kelią parodė 1569 m. atlase, kuriame atvaizduotas Lietuvos plotas buvęs Ptalomėjaus laikais. Kokio geresnio įrodymo reikia, įvertinant Gintaro kelio svarbą senovėje. Al Masudi Juodąją jūrą vadina Rasų jūra. Vėliau mūsų kunigaikštis Daumantas Pskovo metraštyje tituluojamas rasų kunigaikščiu. Jogailos brolis Skirgaila susilaukia panašaus titulo Tonines metraštyje. „Apskritai, lietuvių dinastijos valdovai buvo tituluojami kaip rasų kunigai“ - sako H. Paszkiewisz, pateikdamas daugiau tokių pavyzdžių (The origin of Russia).

To fakto, kad rasų vardas kilęs iš sutrumpinto (Va)rasų varianto užginčyti negalima. Bet iš kur tas staigus lūžisįj liaudus, liauduvius, lietuvius?

Grįžkime į tūkstantuosius metus po Kristaus, į Romos sukeltą garsią „pasaulio pabaigos“ paniką. Tuo laiku Romos „pranašų“ buvo sukelta neįtikėtino dydžio pasaulinė isterika: ateina pasaulio galas lygiai 1000 metais, išmušus 12 valandai, bus visko pabaiga. Paskutinis teismas. Mūsų – Arijų tikybos žmonėms ir valdovams, kurie tada dar valdė pusę Europos buvo kalama propaganda: „Šiandien paskutinė proga, laimingas kas suspės“. Istorija juodai ant balto užrašė skandalingą ekonominį perversmą: Anglijoje beveik pusė viso krašto nekilnojamojo turto tada buvo perrašyta bažnyčioms ir vienuolynams, tikslu „išvaduoti sielą ir tinkamai apgailėti nuodėmes“. Tos neįsivaizduojamos agitacijos pasėkoje Arijų tikybos Kijevo rasų ir Vyslos vanduolių valdovų nervai neišlaikė: Kijevo Rasos valstybėje šventuoju po krito tapo Vladimiras, o vanduolių karalius Dauginis gavo lenkišką krikšto vardą Mieszko...

Į tokį priesaikos tėvynei ir Krivių Krivaičiui sulaužymą labai griežtai reagavo kuršiai, aukštaičiai, eisčiai, jotvingiai, galindai, prūsai varingiai.

Arabas Al Masudi 943 metais rašė: „Kijevo Rasą sudaro daugelis tautų, o tarp jų didžiausia yra Ludana-Liaudonė (Lietuva)“, o liauduviais buvo vadinami visi „laisvieji žmonės“, smulkieji bajorai, atleisti nuo žemės dirbimo, gavę teisę nešioti kardą, bet įpareigoti, karui prasidėjus, stoti su savo žirgu Vyties rikiuotėn.

Nepraėjus 100 metų nuo krikštų katastrofos rasų vardas Pabaltijyje visiškai išnyksta, o tie patys žmonės tame pačiame žemės plote rašytiniuose šaltiniuose imami vadinti lietuviais, - nuo Liaudų tautos, liauduvių ir senovės lotynų kalbos žodžio litus - pajūris.

Kodėl? Atsakymas paprastas. Vardas automatiškai pakito keršto ir pagiežos brolžudiškų kovų verpete.

H. Paszkiewicz pirmasis iškėlė nepaprastos svarbos faktą: po Kijevo krikšto rasų vardas nebereiškia tautą, o tiktai „ortodoksų tikybos žmones“. Jo labai kruopščiai dokumentuoti įrodymai nekelia jokių abejonių. Jis cituoja atsitikimus dar iki XIII - XIV amžių, kada Rasos ir Lietuvos sąvokos buvo traktuojamos kaip sinonimai.

Visas Arijų tikybos Pabaltijys nusipurtė paniekos šiurpu, patyręs Kijevo Rasos valdovo ir Dauginio Mieszko išsipardavimą Romos popiežiui. Nėra smarkesnės neapykantos už tikybos skirtumu pagrįstą neapykantą. Deja, žmonija to neišgyvendino iki šiolei.

Todėl laisvųjų piliečių luomas, smulkūs bajorai vyčiai ir pirkliai varingiai, vadinami bendriniu baudų vardu (juos mes matome, pasirašant trečiuoju luomu, mūsų Gardino imperijos prekybos sutartyje su Bizantija, mes juos stebime, priimant rasų didikus, „einančius“ po liaudį rinkti duoklių), šie tikrieji tautos šulai iškėlė pasipriešinimo vėliavą primestai naujajai tikybai. Kijeve, Naugarde vyko riaušės, susijusios su išvarytų dievų statulų atstatymu.

Suslavėjusių rasų it likusių Arijais lietuvių keliai galutinai išsiskyrė. Senosios tikybos šalininkų lietuvių vardas pakeitė ir pradėjo simbolizuoti pasipriešinimą persikrikštijusiems rasams. Istorijos jau seniai nustatyta, kiek brolių kraujo buvo pralieta.

Tuo pat laiku, kai mes su panieka atmetėme mūsų ankstesnį rasų vardą, jis pradėjo kilti skirtingu - rusų variantu. Volgos upynas, atskirtas nuo Gintaro kelio neperžengiamu miškynu, nuo žiliausios senovės gyveno savita raida ir jokios įtakos ir net jokio kontakto su Kijevo Rasa neturėjo. Tas atsiskyrimas buvo toks griežtas ir būdingas, jog visi senovės istorikai ir geografai, pradedant Ptalomėjumi bei Herodotu ir baigiant Girdoniu, sutartinai veda Europos - Azijos ribą ne Uralo kalnais, o Donu.

Pradžioje, prieš Kristų, Volgos aukštupį valdė mūsų rytinė galindų šaka.

 

Atgal