VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05 13. 1938 metų Lenkijos ultimatumas Lietuvai

Algirdas Berkevičius

Kovo 19 d. nepaprastame Seimo posėdyje, kuriame dalyvavo visi tautos atstovai, ministerių kabineto nariai, daug diplomatinio korpuso narių, specialiai atvykusių į Lietuvą užsienio žurnalistų, labai daug vietos ir užsienių spaudos atstovų ir visuomenės, Ministerio pirmininko pavaduotojas, susisiekimo ministras inž. Stanišauskis pasakė tokią kalbą: „Gerbiamieji tautos atstovai, kovo 17 dieną, 21 val. Lenkijos vyriausybė pateikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Šį ultimatumą Lenkijos pasiuntinys Taline įteikė mūsų pasiuntiniui ten pat. Ultimatumo turinys yra toks: „Savo vyriausybės pavedamas turiu garbę Jūsų Ekscelencijai pranešti, kas seka: 1.Lietuvos vyriausybės š.m. kovo 14 d. pasiūlymas negali būti priimtas, nes jis neduoda pakankamų garantijų dėl saugumo sienoje, ypatingai turint galvoje visų ligi šiol mėgintų lietuvių - lenkų derybų neigiamus rezultatus.

2. Turėdama tai galvoje, Lenkijos vyriausybė pareiškia, kad ji vieninteliu padėties rimtumą atitinkančiu sprendimu laiko tuojau užmegzti diplomatinius santykius be jokios parengiamosios sąlygos. Tai yra vienintelis kelias kaimynystės klausimams tvarkyti kiekvienai vyriausybei, tikrai norinčiai gera valia išvengti pavojingų taikai įvykių.

3. Lenkijos vyriausybė duoda Lietuvos vyriausybei 48 valandas, skaitant nuo šios notos įteikimo momento, šitą pasiūlymą priimti, pranešant, kad diplomatiniai atstovai Kaune ir Varšuvoje turi būti akredituoti vėliausiai ligi š.m. kovo 31 d. Ligi šios datos visi techniško ir kitokio pobūdžio pasikalbėjimai tarp Lenkijos vyriausybės ir Lietuvos vyriausybės turėtų būti vedami nepaprastų pasiuntinių ir įgaliotų ministerių Taline. Pasikeitimas čia pridedamomis notomis, liečiančiomis diplomatinių santykių nustatymą, turėtų būti padarytas prieš 48 valandų terminui pasibaigiant Taline tarp Lenkijos ir Lietuvos ministerių Taline.

4. Aukščiau minėtas pasiūlymas negali būti diskusijų objektu nei turinio, nei formos atžvilgiu - šis pasiūlymas yra ne varietur.

Atsakymo nedavimas arba pateikimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikomas atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo valstybės tikrą interesą savomis priemonėmis“.

Priedas: „Savo vyriausybės pavedamas turiu garbę pranešti, kad Lenkijos (Lietuvos) vyriausybė yra nutarusi užmegzti nuo šios dienos normalius diplomatinius santykius tarp Lenkijos ir Lietuvos (Lietuvos ir Lenkijos) ir šiuo tikslu įsteigia pasiuntinybę Kaune (Varšuvoje).

Lenkijos ministeris (Lietuvos ministeris) tinkamai akredituotas įteiks savo kredencialus Kaune (Varšuvoje) vėliausia ligi šių metų kovo 31 dienos.

Lenkijos (Lietuvos) vyriausybė iš savo pusės garantuoja Lietuvos (Lenkijos) pasiuntinybei Varšuvoje (Kaune) normalinio funkcionavimo sąlygas ir ryšium su šiuo nuo šių metų kovo 31 dienos garantuos galimumą tiesioginio susisiekimo sausuma, upėmis, oru, paštu, telegrafu ir telefonu tarp šios pasiuntinybės ir Lietuvos (Lenkijos) vyriausybės.“

Šis reikalavimas pastatytas mums dar nematytos ligi šiol antilietuviškos propagandos Lenkijoje atmosferoje, vykstant grasinančioms Lietuvai demonstracijoms, kurios buvo surengtos dėl kovo 11 dieną ties administracijos linija įvykusio incidento, kurio metu buvo sužeistas ir vėliau mirė lenkų kareivis, perėjęs administracijos liniją ir šovęs į mūsų policininką.

Dėl šio incidento tenka čia pakartoti, jog turimais duomenimis mūsų policininko elgesys buvo teisėtas tiek vidaus teisės, tiek tarptautinės teisės atžvilgiu.

Nežiūrint to ir turėdama galvoje incidento pasekmėje sudarytą įtemptą padėtį, vyriausybė, kaip visados pirmiau pavedė mūsų valdžios organams pasiūlyti vietiniams Lenkijos valdžios organams sudaryti mišrią komisiją incidentui ištirti. Kovo 14 dieną Lenkijos vyriausybei buvo įteiktas mūsų pasiūlymas paskirti įgaliotinius, kurie ištirtų šį incidentą ir sutartų priemones užkirsti kelią tokiems incidentams.

Abu šie Lietuvos vyriausybės pasiūlymai, kurie buvo padiktuoti jos nuolatinio rūpesčio šalinti ginčus Lietuvos tarptautiniuose santykiuose, oįvykusius ginčus aiškinti ir svarstyti atvirai ir lojaliai, Lenkijos vyriausybės buvo atmesti.

Pagaliau kovo 17 dieną Lietuvos vyriausybė pavedė mūsų pasiuntiniui Paryžiuje pranešti Lenkijos vyriausybei per jos tenykštį ambasadorių, kad Lietuvos vyriausybė yra nusistačiusi pavesti vienam savo diplomatui įeiti į kontaktą su Lenkijos vyriausybės nurodytu lenkų diplomatu tikslu išaiškinti padėtį tarp abiejų valstybių.

Lietuvos pasiuntinys šitą pavedimą įvykdė kovo 17 dieną.

Gręsiančio Lietuvai pavojaus akivaizdoje ir imdama dėmesin esamų tarptautinių santykių dezorganizaciją, vyriausybė tuojau kreipėsi į draugingų didžiųjų valstybių vyriausybes, atkreipdama jų dėmesį į gręsiantį taikai pavojų ir prašydama padėti mums savo politine įtaka.

Šio vyriausybės kreipimosi pasekmė buvo pakartotini ir primygtini demaršai Varšuvoje.

Lietuvos vyriausybė yra dėkinga toms draugingoms valstybėms, kurios šią rimtą kraštui valandą stengėsi padėti Lietuvai, padėdamos tuo pačiu taikos ir teisės reikalui.

Deja, pasakytos pastangos nesulaikė ultimatumo: jis buvo Lietuvai vis dėlto pateiktas. Jėgos persvara yra Lenkijos pusėje. Bet jėga nėra teisė.

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė nutarė išpildyti lenkų vyriausybės reikalavimus, gerai žinodama, kad Lietuvos visuomenė, prireikus, yra nusistačiusi vieningai visomis išgalėmis ginti savo tėvynę.“

Ministerio pirmininko pavaduotojo inž. Stanišauskio kalba buvo sutikta Seime mirties tyla.

Seimo pirmininkui davus žodį tautos atstovams pasisakyti dėl vyriausybės nusistatymo ir pasakytos ministerio pirmininko pavaduotojo kalbos, į tribūną išėjo Dz. Janavičius ir pareiškė: „Gerbiamieji tautos atstovai. Aš siūlau Seimui priimti tokį nutarimą: Seimas, išklausęs min. Pirmininko pavaduotojo pranešimą apie Lenkijos vyriausybės Lietuvos vyriausybei įteiktą ultimatumą, kuriuo Lenkijos vyriausybė reikalauja iš Lietuvos vyriausybės neatidėliojant užmegzti diplomatinius santykius, atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir būtiną reikalą šiuo taip kritingu Europai metu išlaikyti taiką, laiko, kad vyriausybė esamose sąlygose buvo priversta priimti Lenkijos vyriausybės ultimatumą“.

Daugiau iš atstovų niekas nekalbėjo. Per balsavimą prieš šį Dr.Janavičiaus pasiūlymą nebalsavo niekas. Tokiu būdu, pasiūlymas buvo priimtas. Pasibaigus posėdžiui ir skirstantis iš salės, daugelio atstovų ir visuomenės žmonių akyse buvo matyti ašaros. Visa organizuotoji visuomenė pasižadėjo Valstybės Prezidentui visomis jėgomis ir net gyvybe drauge su Vyriausybe budriai stovėti Tautos ir Valstybės sargyboje.

Apačioje nurodytų organizacijų vadovybių atstovai įteikė Valstybės Prezidentui A.Smetonai šį savo nutarimą:

„Respublikos Prezidentui

Lietuvos visuomeninių organizacijų vadovybių atstovai, susirinkę šią dieną Kaune, aptarė esamą padėtį, akivaizdoje lenkų vyriausybės įteikto kovo mėn. 17 d. Lietuvos vyriausybei ultimatumo, siekiančio pažeisti lietuvių tautos ir valstybės garbę ir laisvę, ir, suprasdami visą šio momento reikšmę ir rimtį, visos organizuotos visuomenės vardu pasižada visomis jėgomis ir net gyvybe drauge su vyriausybe budriai stovėti lietuvių tautos ir valstybės sargyboje.

Kaunas, 1938 m. kovo mėn. 18 d.“

Pasirašė šių organizacijų vadovybių atstovai: Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Šaulių sąjungos, Lietuvių tautininkų sąjungos, Vilniaus vadavimo sąjungos, Jaunosios Lietuvos sąjungos, Pavasario sąjungos, Skautų sąjungos, Lietuvių mokytojų sąjungos, Lietuvos vakarų sąjungos.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga įteikė vyriausybei rezoliuciją, paskelbė atsišaukimą į Tautą: „Laisvėje gyvenę, vergais nebūsime“, „Visi ligi vieno sukruskime Nepriklausomybės ginti“, „Būkime pasiruošę“, „Kiekvienas kaimas, miestas, miestelis turi virsti tvirtove...“

Telegramos iš Amerikos. Amerikos lietuviai sudarė Lietuvos gynimo komitetą. „Amerikos lietuviai katalikai lyg mūras stovi už Lietuvą, griežtai ir energingai protestuodami prieš lenkų ir vokiečių pasikėsinimus ją užpulti ir pažadėdami savo paskutinius centus dėti jos laisvei ir nepriklausomybei ginti“. Pasirašė Leonardas Simutis, dr. Antanas Rakauskas. Iš Bruklino gauta telegrama: „Pavojaus valandoje Nev. Jorko lietuvių laikraščių: „Amerikos“, „Laisvės“, „Naujosios Gadynės“, „Tėvynės“ ir „Vienybės“ iniciatyva suorganizuotas Lietuvos gynimo komitetas. Visoje Amerikoje organizuojami panašūs komitetai ir masiniai mitingai. Mes su jumis“. Pasirašė: Laučka, Mizara, Strazdas, Vitaitis ir Tysliava. Telegrama iš Čikagos: „Sunkioje Lietuvos valstybės nepriklausomybės valandoje esame su Jumis. Broliai užsienyje.“ Pasirašė: Dariaus ir Girėno posto komendantas Jonas Juška.

Sunku ir aprašyti, kaip sunkiai pergyveno visa Lietuva kovo 17-19 dienas. Per tas dienas lietuvių tauta gyveno vien savo likimu. Pareikštas lenkų ultimatumas vertė mus pasisakyti taip arba ne. Visoje tautoje vyravo noras ir troškimas laikytis ligšiolinės politikos lenkų atžvilgiu, nenusileisti. „Kariauti, ginti savo teises ginklu“, - skambėjo kiekvieno lietuvio širdyje nepalaužiamas balsas.

Kovo 21 dieną, 21 val. vidaus reikalų ministeris ats. brig. gen. Čaplikas per radiją pasakė Lietuvos visuomenei žodį. Savo pranešime ministras priminė užsienio spaudos ir kai kurių mūsų laikraščių pakartotas neteisingas žinias, esą Lietuva priėmusi visą eilę Lenkijos reikalavimų, pažeidžiančių mūsų tautos gyvybingumą. Ministras dar kartą pakartojo ultimatumo turinį ir nušvietė visą paskutiniųjų įvykių eigą, užakcentuodamas, kad Lietuva sutiko užmegzti tik diplomatinius santykius su Lenkija.

Kovo 21 d. tūkstančiai kauniečių susirinko prie Nežinomojo Kareivio kapo. Susirinko pareikšti pagarbą žuvusiems už laisvę. Karo muziejaus viršininko žodžiai buvo palydėti himno ir Laisvės Varpo garsų, osusirinkusieji, juos girdėdami, visi iki vieno iškėlę aukštyn rankas, prisiekė ginti Tėvynę nuo bet kokių užpuolikų, gyvybę aukojant už kiekvieną žemės pėdą.

Savo sprendimu Lietuva įgijo daug simpatijų visoje Europoje. Visa Europos spauda smerkia Lenkijos išsišokimą ir reiškia pasigėrėjimą Lietuvos politine išmintimi. Prancūzų ir anglų laikraščiai ta proga pažymi, kad šį kartą Europa likusi daug skolinga Lietuvai ir kad Europos pareiga būsianti paremti Lietuvą, jei Lenkija mėgintų išnaudoti užmegztus diplomatinius santykius naujiems reikalavimams Lietuvai statyti.

Atgarsiai iš užsienio Lietuvos vyriausybę pasiekė daugiausia kovo 18 d.:

iš Berlyno - kovo 18 d., 1.10 val.: patariama užmegzti diplomatinius santykius; iš Paryžiaus - 18 d., 12.30: patariama, kad Lietuvos vyriausybė rodytų nuolaidumo. Buvo pabrėžiama, kad dabartinėmis aplinkybėmis pačios Lietuvos interesas reikalauja neprileisti prie ginkluoto konflikto, kuris turėtų apgailėtinų pasekmių; iš Londono - 18 d., 15.46 val., patarė priimti ultimatumą; iš Maskvos - 18 d., 23.03 ir 24.00 val.: ultimatumą priimti; iš Rygos - 18 d., 22.00 val. ultimatumą priimti; iš Vašingtono - kovo 19 d., 0.02 val.: tikisi taikos; iš Tautų Sąjungos - kovo 18 d., 15.00 val.: ultimatumą priimti.

P.S. Tuo metu Rygoje gyvenęs Adolfas Raulinaitis pasakojo: pas jį atėjo du latvių kariuomenės pulkininkai ir pasiteiravo, ar Lietuva priims ultimatumą. Jie pareiškė, kad ultimatumo nepriėmimo atveju latvių savanoriai pradės karą prieš Lenkiją, peržengdami Latvijos - Lenkijos (okupuotos Lietuvos) sieną. Tuo metu A.Raulinaitis bendradarbiavo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

Atgal