VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

07 05. „Karalių karalius. Dvasios deivis Mindaugas“

Adv. Adolfas Remeikis

Išlikusiame Mindaugo antspaude galime įskaityti runomis įrašytą pilną Mindaugo titulą: „Karalių Karalius. Dvasios Deivis Mindaugas“. (Dr. A. Račkus, Gudonai, p. 322. J. Jurgėla, History of the Lithuanian Nation, p. 77). Tai oficialus pilnas Mindaugo titulas. Mindaugas buvo Gardino Imperijos Imperatorius – jam buvo paklusnūs 21 karalius. Gardino imperijos sudėtyje buvo 21 tauta. Antspaudo viduryje – Mindaugo dinastijos herbas – Vytis. Tas pats Vytis yra šiandieninis Lietuvos valstybės herbas. J. Lelevelis patvirtina, kad kitos valdovų šakos, atstovaujamos Dausprungo, herbe buvo kentauras (Hippocentaurus).  

Imperinės Mindaugo ir Vytauto Didžiojo valstybės sienos siekia žiliausią senovę, o anaiptol nebuvo, kaip įprasta manyti, sulipdytos atsitiktiniais užkariavimais 12-13 amžiuose.

Karaliaus Mindaugo, o vėliau Vytauto Didžiojo paveldėtos valstybės teritorijos sklandžiai įsijungia 3000 metų gyvavusios imperijos tęstinuman.  

Bandymas pavaizduoti mūsų protėvius kaip toli nuo civilizacijos pelkėse gyvenančius samanotų bakūžių artojėlius yra, deja, tik romantiška idilija, neišlaikanti faktų teismo. Jei jie būtų pabandę taip nekaltai ir be ginklo pagyventi, šiandien netektų apie tai lietuviškai rašyti.

Varumonių Rikio „Getų“ Imperijos sienos 372 m. po Kristaus pagal Vakarų mokslininkų bešališkai sudarytą žemėlapį sutampa su Mindaugo Imperijos ir Vytauto Didžiojo Lietuvos sienomis tarsi jos būtų to paties geografo braižytos, tačiau tas valstybes skiria 1000 metų.

Žemėlapius uždėjus vieną ant kito gauname mūsų Mindaugo Imperijos istorijos pavaizdavimą: pradžioje slavai užima dabartinę Bulgariją, vėliau Dakiją – Rumuniją, vėliau Malopolska. Vėliau nuo Mindaugo Imperijos kaip savarankiškos valstybės atsiskiria rytų galindai (Baltų atšaka) ir prūsai.

Tas žemėlapis išsprendžia daug mus kankinusių mįslių: ir Lietuvos pradžios, ir Dunojaus vandenėlio dainų, ir Basanavičiaus lietuviškų radinių Bulgarijoje. Žemėlapyje nubraižytos Mindaugo Imperijos sienos yra patvirtintos vėliausių archeologijos mokslo duomenų. Tą patį patvirtina ir M. Gimbutienės Baltų tautų gyvenamųjų vietų bronzos amžiuje žemėlapis, kuriame Mindaugo Imperijos pietinė dalis parodyta mūsų protėvių Gimerių valdoma.  

K. Būga, išstudijavęs apie 120 upių pavadinimų Maskvos, Smolensko ir Vitebsko srityse, jo sudarytame žemėlapyje nustato tas pačias IV -XIII amžių Lietuvos sienas, kokios jos nubraižytos Varumonių Rikio ir Mindaugo Imperijos bei Vytauto Didžiojo valdų žemėlapiuose.

Tai patvirtina ir Rusijos Petrapilio Akademijos narys istorikas Sobolevskij, kuris 1911 metais Rusijos Petrapilio Akademijos žurnale rašė: „Šiaurės vakarų Lietuvos teritorija prasidėjo Vitebsko gubernijos ribose dešiniajame Dauguvos krante. Nuo Miežos intako Dauguva buvo lietuvių rankose, ir net, gal būt, nuo jos pradžios šiaurės rytuose. Volga buvo rubežiumi, Vozuza beveik visa priklausė lietuviams. Protvos aukštupis netoli šiandieninės Verėjos buvo galindų – lietuvių šakos apgyvendintas. Aplamai, Lietuva buvo užėmusi šių gubernijų dalis: Vitebsko, Pskovo, Tverės, Maskvos ir ypač Smolensko“. Istorikas Sobolevskij nustato tik sienas su Rusija, bet jo išvados visiškai sutampa su prancūzų geografo J. Andriveau nustatytoms 1000 metų ankstesnėms mūsų Imperijos sienoms. Prancūzų tyrinėtojas taip paliudija Gardarikės - Gardino imperijos valdomos Varumonių Rikio buvimą praeityje: „Dar prieš Periklio amžių (500 metų prieš Kristų) pietų Rusijos ir Ukrainos teritorijose buvo tikra, organizuota valstybė, kuri laikėsi 7 – 8 šimtmečius iki hunų užpuolimo.“ (Gauthier, „Genseric , Roi des Vandales“).

Kokį gi tėviškės palikimą tas Varumonių arba Varingių Rikis (karalius) arba slaviškai „Variagų“ Rikis yra perleidęs Karaliui Mindaugui? Tas palikimas tai didysis susisiekimo vieškelis, jungiantys Atėnų – Bizantijos Imperiją su Baltijos jūros pasauliu. Tai Gintaro Kelias. Kertant Europą tiesia linija Gintaro Keliu buvo išvengiama tolimo aplinkinio kelio visa Europos pakrante. Senovės jūreiviai, neturėdami nei kompaso, nei žemėlapių, buvo priversti, nepamesdami iš akių žemės, plaukti palei Europos žemyno krantus. Gintaro Kelias apėmė visą didžiulį Dniepro upyną su visais jo išsišakojimais, Dniestro, Pruto upynus pietuose ir Vyslos, Bugo, Nemuno bei Dauguvos upynus šiaurėje.

Senovėje upės susisiekimui naudotos dėl to, kad ankstyvųjų viduramžių šiaurinė Europos dalis buvo vientisas neperžengiamos girios. Jose stūksojo tik Luneburgo, Puštos ir didžiosios Ukrainos stepės, kuriose ganėsi milijonai taurų bei laukinių žirgų. Nesuskaitomų upių ir ežerų pakrantėse vyko visas gyvenimas.

Paklausykime S. Daukanto: „Kas aprašys Kalnėnų (Aukštaičių) ir Žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių, vienu lieknu it jūra niūksojo: nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neįžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo, ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota... Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasiekti“ („Lietuvos girių senovėje“ įžanga).

Tokie pirmykštės gamtos milžiniški gyvūnijos ir augmenijos ištekliai išlaikė tame plote, mažiausiai, 15 milijonų žemdirbių, papildančių gaunamą derlių medžiokle, bitininkyste, žūkle, bandų ganymu.

Mūsų senoliai įsakmiai nurodė savo „rubežius“: „Žemgalių vardas pažymi šiaurės sieną, Maskvos galindų (Baltų atšaka) vardas pažymi rytinę sieną, Vyslos galindų vardas pažymi vakarinę sieną, Galyčiaus – pietvakarinę sieną (jau Vytauto Didžiojo laikais), Gelonių (Gelons) prie Juodosios- jūros pažymi mūsų pietinę sieną, o Donas (Undonis) ir Dunojus (Undenojus) užbaigia lietuviškai įrėminti tą mūsų turėtą plotą.

Kijevo krikšto pasėkoje Gardino Imperijos valstybių Federacija buvo susprogdinta, ir kilo žutbūtinė kova tarp suslavėjusių ir apkrikštytų Kijevo rasų (lietuvių), iš vienos, ir, likusios senojoje arijų tikyboje, lietuvių šiaurės, iš kitos pusės. Kronikininkas, atsimindamas brolžudiškus kryžiaus karus, apgailestauja: „Nemuno krūvini krantai ne javais nusėti, o nusėti rasų - lietuvių sūnų kaulais“.

1200 – 1263 matais – vis tame XIII amžiuje kronikose atžymėta ir suskaičiuota 75 lietuvių žygiai į Voluinę ir Kijevo Rasą. Taip lietuviai gynė savo senąją arijų tikybą.

Pietinė suslavintą ir apkrikštyta Imperijos dalis ir arijų tikybos besilaikanti šiaurinė skyrėsi savo gamta ir klimatu: pietuose stepės, šiaurėje – neperžengiamas miškynas, - tūkstantmečių bėgyje jos buvo jungiamos tik Gintaro Kelio vientisumo. Ant šios, pačios gamtos nustatytos, sienos nuo X amžiaus užvirė kruviniausia kova. Natūrali gamtos riba ėjo maždaug Liublino, Černigovo, Kursko, Voronežo linija.

Mūsų istorijos vadovėliai Lietuvos istorijos rimtą aprašymą pradeda tik nuo Vytauto Didžiojo laikų, Mindaugą laikydami „žiliausia senove“, nors Vakarų Europoje jau nuo V amžiaus po Kristaus yra didžiuliai, mūsų istoriją patvirtinantys, archyvai, atsekant 3000 metų mūsų praeitin.

Kodėl XIII amžiuje griuvus Kijevo Rasos valstybei, neaiškinamas mūsų valstybės tęstinumas, o Lietuva staiga atsiranda „iš nežinios“ su ta pačia Kijevo karūna ant galvos. Kijevas anksčiau vadinosi Kaunogardas (Koenugard).

Vytauto Didžiojo Lietuva elgiasi ne kaip vos gimęs kūdikis, o kaip valstybė galiūnė, gebanti valdyti tautas nuo jūros iki jūros. Mindaugo imperija ir Vytauto Didžiojo Lietuva buvo stipriai ginkluota ir galinga, atmušusi milijoną mongolų- totorių profesinių galvažudžių ir, Romos organizuotą, Vakarų Europos kryžiuočių puolimą.

„ Kryžiuočiai, po ilgų kovų numalšinę prūsų sukilimą ir klasta pagavę sukilimo vadą kunigaikštį Paupinį (Pepin, Pipin) perskrodė jam pilvą ir, prikalę žarnas prie Šventojo Ąžuolo, gainiojo nelaimingąjį aplink medį, kol jisai, savo viduriais keliskart apjuosęs medį, mirė“ (Script. Rerum Pruss. Die Altere Chronik von Oliva, psl. 677, taip pat Dusburg ibid, psl. 88). 

Lenkų karalius Kazimieras paskelbė jotvingiams mirties bausmę už atsisakymą krikštytis, nes retai kuris tenusileido – jotvingių tautinė savigarba buvo tokia didelė, kad ištisais kaimais, ištisomis apskritimis jie buvo be amžiaus ar lyties skirtumo išžudyti (Dlugošas).

Mūsų protėvių senoji arijų tikyba, būdama daug tauresnė ir didingesnė už krikščioniškąją, buvo nužeminta ligi „tamsiųjų pagonių žalčių garbinimo“ lygio.

Istorinis faktas, jog po Lietuvos krikšto didesnė pusė Lietuvos bajorų patriotų atsisakė priimti naują tikybą ir to pasėkoje Jogaila 1387 m. vasario 20 aktu konfiskavo jų žemes, o jie patys buvo priversti bėgti užsienin arba buvo išžudyti. Jogailos dvare nebeliko nei vieno lietuvio aukštesnio pareigūno. Jogailos įvykdytas lietuvių aukštojo luomo genocidas įgyja baisią Trojos gaisro pašvaistę, kurioje nublunka net carų ir komunistų vežimai Sibiran.

Kai 988 metais Vladimiras palenkė Kijevo Rasų valstybę krikščionybei, nepaprastai pasipiktinusi padori šiaurė atsisakė jo klausyti, ir įsiutęs jis bandė parklupdyti šiaurę karu. Jei Nemuno upynas, kaip minėjome, sugebėjo atlaikyti suslavintų rasų bangas, jų kaulais savo krantus nuklojęs, tai Dauguvos upyne dalykai išsivystė liūdniau. Apsikrikštijęs Vladimiras sumušė prieš jį pastatytą Vareikos vedamą latvių kariuomenę ir užėmęs Rygą, išžudė senosios Baltų dinastijos visą Rikvaldų šeimą, prieš tai išprievartavęs karalaitę Rikmedą tėvų akyse. Tai buvo pagiežos veiksmas: karalaitė, atmesdama anksčiau jo siųstus piršlius, išdidžiai atsakė: „Aš niekada neraišiosiu vergo vyžų“. Rikmeda turėjo omenyje Vladimiro kilmę, - Vladimiras buvo neteisėtas Kijevo valdovo ir Krivių Krivaičio Šventasaulavio sūnus – jo motina buvo valdovo Šventasaulavio tarnaitė – vergė – meilužė, pagimdžiusi Vladimirą. Šis epizodas plačiai aprašomas Kijevo metraštyje.

Galinga jotvingių tauta, amžiais valdžiusi visą centrinę Gardino Imperijos dalį, šimtmečius savo rankose laikiusi Gintaro Kelią Vysla – Bugu – Dniepru, Malopolskos slavų buvo stumiama į Šiaurę. Boleslovo ir Kazimiero laikais jotvingių pasipriešinimas galų gale buvo palaužtas: jie neteko Bugo – Vyslos kelio kontrolės, o Lietuvos Brasta beliko tik lietuvišku vietovardžiu žemėlapyje.

Maža to. 1168 metais danų karalius Voldemaras, surinkęs 300 000 piratų, pažadėjęs jiems pasakiškus grobius, užpuolė Vyriausiąją mūsų arijų tikybos Arkonos pilies šventovę Rugijos saloje, mūsų Krivių Krivaičių sostinę ir po metų apgulties ją sudegino. Nebetekę savo Dievo Perkūno – pergalės vėliavų globėjo, arijai tapo lengvu grobiu krikštytojams, nors Krivių Krivaičių sostinė dar kurį laiką gyvavo Romuvoje, o vėliau Vilniuje.

1212 m. Polocko kunigaikštis susitaria su Rygoje įsikūrusiu Livonijos ordinu organizuoti bendrą puolimą prieš žemaičius kartu su kylančia Maskvos galybe.

1215 metais Haličo kunigaikštis, laiminant popiežiui Honorijui III, suteikia vienuoliui Kristijonui prūsų vyskupo titulą, o tai reiškia, jog Rytprūsių pasipriešinimas palaužtas, o jų užimamas plotas skelbiamas „no mans land“ - niekieno žeme – pirmo grobiko auka.

1217 Gniezno arkivyskupas ir Lenčicos kunigaikštis gauna popiežiaus dispensą nuo dalyvavimo kryžiaus karuose į rytus, kadangi jie veda kovą su „pagonimis“, kurių žemės susisiekia su jais, todėl jokių kitų „pagonių“ nebereikia ieškoti Palestinoje.

1218 m. Honorijus III savo bulėje jau skelbia tiesioginį kryžiaus karą lietuviams ir prūsams ir maloniai prižada iš anksto visiems, kas dalyvaus, „nuodėmių atleidimą kaip žygiuojantiems į Jaruzalę“. Visos Europos nusikaltėliai, kuriems grėsė teismai ir mirties bausmės, subėgo pas kryžiuočius „išsibalinti“.

Naujo vyskupo Kristijono iniciatyva 1230 m. įsteigiamas kryžiuočių ordinas.

1218 m. prisiekęs arijų tikybos priešas Honorijus III savo bule įsakmiai paremia Hanzos ekonominės druskos, geležies bei ginklų blokados lietuviams kilpą, grasindamas bažnyčios teismu – ekskomunikavimu visiems tiems, „nepaisant jų vardo“, kurie išdrįstų tą blokadą sulaužyti.

Bet pati šiurpiausia žinia ateina iš pietų: Didžiojo Kijevo rasų (lietuvių) valstybė jau keletą metų susirūpinusi stebi Čingis Chano žygius. Ukrainos stepių žvalgai jau praneša kitoje Volgos pusėje pasirodančius priešakinius mongolų dalinius. Kalbama, jog Ordos galybė viršija viską, ką iki šiol matė pasaulis.

1219 metais Čingis Chanas sugriauna Chorezmo imperiją paskutinį kliuvinį tarp Azijos ir Didžiojo Kijevo Karūnos.

Lietuvai nepalanki politinė padėtis privertė senosios imperinės federacijos palikuonis apsijungti, peržengiant net Šiaurės – Pietų tikybinę prarają, 1220 m. sudarant Voluinės taiką.  

1220 m. Gintaro Kelio Imperijos Šiaurė ir Pietūs susėdo prie bendro derybų stalo ir sudarė Voluinės taiką. Šiaurės – Lietuvos delegacijos sudėtyje matome 21 kunikaikštį, o jų tarpe, Karaliaus Mindaugo paskirtus, Voluinės, Jotvingijos valdovus, Nalšėnų, Deltuvos, Karšuvos ir kitus kunigaikščius.

1220 m. Voluinės taikos sutarties kronikininkas pabrėžia: „Broliai ir pusbroliai, galutinio žlugimo pavojaus akivaizdoje, atsiminkime tūkstantmetės mūsų Federacijos sandarą, meskime smulkius kivirčus ir sudarykime Šventąją Taiką“. Taip Imperijos Karaliai pasidalino uždaviniais: Kijevo Rasa mobilizuojasi prieš Čingis Chaną, turėdama laisvą užnugarį, nes, pagal metraštininką „ir stojosi žemėse taika“, o Baltų karaliai telkėsi atremti ordino, danų smogikus.

Voluinės sutartis yra mūsų istorijos persilaužimo taškas. Nuo šio laiko Šiaurės padėtis tolydžio gerėja,- ypač, kai Mindaugas, išrinktas Vyriausiuoju Imperijos Karvedžiu, apjungia susmulkėjusias žemes, o Aukso Ordos smūgių pasėkoje kritus Didžiajai Kijevo Karūnai, Mindaugas perima Karalių Karaliaus - Imperatoriaus titulą.  

Po Durbės, Šiaulių pergalės Karalių Karaliaus Mindaugo armija sutramdo kryžiuočius ilgesniam laikui.

1262 metai, prieš pat Mindaugo nužudymą, Imperijai buvo ypač sėkmingi: Mindaugo armijos, remdamos sukilimą Prūsuose, trimis kolonomis užlieja priešą: pirmoji armija pasiekia net Frankfurtą prie Oderio, kurį paima. Kiti pulkai, vedami Mindaugo brolio Tautvilos, sutriuškina kalavijuočius prie Dorpato, o trečioji armija sumušė kalavijuočius prie Dauguvos žiočių – prie Rygos.

Ankstesni Aukso Ordos įgeidžiai - išreikalauti iš Lietuvos duoklę buvo su panieka Rimgaudo atmesti, grąžinant chanui Batijui jo ambasadorius su nupjaustytomis ausimis, kas sukėlė Ordos įsiutimą ir baudžiamąją ekspediciją Lietuvon. Karvedys Skirmantas, pasitikęs Ordos pulkus prie Kaidanovo, sudavė mongolams tokį skaudų smūgį, kad jie pasitraukė iš užgrobtų Kijevo žemių į Volgos baseiną. Iš ten mongolai pradėjo amžiais trukusį Maskvos engimą.

1259 metais Ordos chaną Burundajų matome jau kaip Imperatoriaus Mindaugo sąjungininką – vasalą, kartu su lietuviais puolant ir niokojant Sandomiro lenkų žemes.

Gindamas jo prabočiaus Varumonių Rikio palikimą, Mindaugas kariavo Frankfurte, Dorpate, Rygoje, Sandomire – tose žemėse, kur viešpatavo Varumonių Rikis ir buvo Gintaro Kelio imperija.

Karaliaus Mindaugo Lietuva atsilaikė prieš dviejų kontinentų organizuotą puolimą, nes Mindaugo Lietuva buvo gerai ginkluota ir galinga, valdanti milijono kv. km. plotą su maždaug 20 milijonų gyventojų. 

Atgal