VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Sakmė apie dvi bobūnes

Vidmantas Jonas Vitkauskas

Tęsdamas žurnalistinį Inkūnų kaimo paslapčių tyrimą (žr. „Lietuvos Aidas” 2009-08-28d. Nr.168 ir 2010-08-21d. Nr.194), grįžtu prie pirmojoje publikacijoje Nr.168 pasirinkto stiliaus: tekstas transformuojasi į žurnalisto atsakymus į jo oponentų klausimus, kuriuos surinkau po rubrika „Sąžinė”.

Sąžinė. Dokumentai rodo, kad Veronika ir Anelė Stukaitės ilsisi ramybėje jau daugiau negu pusę amžiaus. Kas jus privertė šauktis dvasių pagalbos?

Veronika Stukaitė

Žurnalistas. „Gimininis turtas“ ir „Halacha“.

Sąžinė. Ką šios sąvokos reiškia?

Žurnalistas. Pradžioje patogiau aptarti paprastesnį reiškinį, kuris pastaraisiais šimtmečiais buvo vadinamas „gimininiu turtu”.

Pagal chrestomatinį apibrėžimą „gimininis turtas” visada yra nekilnojamas turtas, kurį pirmutinis šio turto savininkas įsigijo kaip žemės nuosavybę. Kitaip tarus, žemės nuosavybė visiems pirmojo jos savininko palikuonims - išskyrus jį patį - tampa „gimininiu turtu”. Šiam turtui valdyti tiek carinėje Rusijoje, tiek ir prieškarinėje Lietuvoje galiojo specialūs įstatymai.

Anelė Stukaitė

Sąžinė. Ką jūs turite omenyje?

Žurnalistas. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado dešimtąjį tomą, kuris po to, kai buvo išverstas į lietuvių kalbą, tapo Pirmosios Lietuvos Respublikos Civiliniais įstatymais (Civiliniu kodeksu).

Tarkim, Rusijos imperijos Civilinių įstatymų Sąvado dešimtojo tomo 399 paragrafas kategoriškai reikalauja, kad „gimininį turtą” paveldėtų pirmojo savininko sūnūs ir dukterys. Jeigu savininkas buvo bevaikis, „gimininį turtą” privalėjo paveldėti tolimesni giminaičiai, tačiau griežtai pagal giminystės laipsnių rodyklę. Netgi įstatyminių paveldėtojų sutuoktiniams galiojo daugybė suvaržymų.

Tiesa, Pirmojoje Lietuvos Respublikoje šių įstatymų nebuvo laikomasi taip griežtai kaip Rusijos imperijoje. Kita vertus, prieškarinės Lietuvos spaudoje pasitaiko pranešimų, kad giminaičiai atgaudavo savo protėvių žemes būtent remdamiesi „gimininio turto” institucija.

Sąžinė. Kas slypi po sąvoka „Halacha”?

Žurnalistas. Norint atsakyti, teks pradėti nuo Izraelyje populiaraus aforizmo: „Jeigu žydė parsivedė į tėvų namus jaunikį - laukinį Afrikos negrą, visa jos giminė muša būgnus iš džiaugsmo. Jeigu žydas įsimylėjo kitatautę ir išėjo į jos namus, visa jo giminė jį aprauda - tarsi jis būtų miręs”.

Kitaip tarus, pagal judaizmą į vedybas žiūrima kaip į savotišką takoskyrą. Tėvo – žydo palikuonių linija veda į nežydų (gojų) pasaulį, motinos - į judėjų.

Išskleista ši mintis atrodytų taip: kiekvienos žydės pagimdytas vaikas-pradedant pirmąja žyde Sara, nepriklausomai nuo to, kokiai rasei arba tautai priklausė vaiko tėvas, gimdamas tampa judėjų pasaulio dalimi.

Nuostatos sargyboje jau tūkstančius metų stovi „Halacha”.

Pagal chrestomatinį apibrėžimą „Halacha” vadinama juridinio pobūdžio ištraukų iš Tanacho sąvadas. Savo ruožtu Tanachas yra Toros, pranašų ir šventųjų knygų visuma. Jame sukaupta žydų tautos išmintis.

Sąžinė. Ką bendro turi jūsų minimos sąvokos su Veronika ir Anele Stukaitėmis?

Žurnalistas. Skaitant įvykių chronologiją žydiškai, t.y. iš dešinės į kairę, Stukaitės yra kelio, kuris atveda į Inkūnų kaimo įkūrimą pradžia. Grįžtant prie mums įprastos priežasčių-pasekmių grandinės, įvykiai išsirikiuoja taip.

Remiantis JAV mokslininkų tyrimais, pirmųjų Inkūnų dvaro savininkų-Kisel pavardė yra kilusi iš žydų pranašo Ikusijel. Visos 333 ha Inkūnų palivarko pirkimo ir dvaro valdymo detalės rodo, kad Kiseliai priklausė judėjų pasauliui.

Ta proga galima pridurti, kad iki Žečpospolitos žlugimo (1795 metais), jos teritorijoje gyvenę žydai neturėjo pavardžių-tik vardus. Nors, tarkim „Kisel ben Moisiej” skamba panašiai kaip „Liudvigas van Bethovenas”, pirmuoju atveju du vardus sujungiantis žodelis „ben” nerodo nieko kito, išskyrus tai, kad Kiselis yra Moisiejaus sūnus („ben”, verčiant iš ivrito reiškia „sūnus”).

Rusijos valdininkai, paversdami žydiškus vardus pavardėmis, norom nenorom buvo priversti naujiesiems Imperijos pavaldiniams sugalvoti vardus. Galbūt tūlas valdininkas, vietoje vardo Fiodor suteikdamas Kiseliui vokišką vardą Franc, paprasčiausiai norėjo kolegoms pademonstruoti savo išprusimą. Taigi atsirado sakmėje aptariamas Franc Kisel.

Rankose laikau du Inkūnų palivarko planus. 1855 metų plane dvaro savininkais nurodyta Kiselių šeima. 1893 metų plane savininkų sąrašą papildo Kiselių žentas Augustinas Šilinis ir jo žmona Josifata Kisel. Pagal „Halachą”, Josifata Francevna Kisel - Franco Kisel duktė - taip pat kaip ir jos tėvas bei motina priklauso judėjų pasauliui. Faktas, kad ištekėjusi už Šilinio Josifata Kisel pavirto Šiliniene, žiūrint iš judėjų varpinės, nieko nekeičia.

Tiltu tarp Kiselių ir Veronikos bei Anelės Stukaičių yra žemės nuosavybė, t.y. „gimininis turtas”. Šis tiltas nė karto nebuvo sugriautas iki pat 1940 metų liepos 22d., kai sovietai nacionalizavo visas Lietuvos žemes. Kita vertus, šio tilto egzistavimą iliustruojantys žemės nuosavybės dokumentai traktuotini kaip įrodymas, kad pagal „Helachą” Veronika ir Anelė Stukaitės priklauso judėjų pasauliui.

Sąžinė. Tačiau Kiselio žmona galėjo ir nepriklausyti žydų tautybei. Pastaruoju atveju abiejų Stukaičių sąsajos su judėjų pasauliu pagal „Halachą” atkrinta.

Žurnalistas. Prašau man atleisti, tačiau jūsų aliuzija man primena teiginį, kad devynioliktame amžiuje žmonės jau galėjo skraidyti į mėnulį, kaip įrodymą pateikiant tarkim „Nepaprastus barono Miunchauzeno nuotykius mėnulyje”.

Sąžinė. O kokiais įrodymais jūs galite paremti savo nuomonę?.

Žurnalistas. „Halacha“ draudžia žydui turėti lytinius santykius su nežyde. Maža to, „Halacha“ taip pat draudžia žydui turėti lytinius santykius su žyde iki tol, kol ši žydė nebus už jo ištekėjusi.

Kiselis turėjo dokumentuose minimą dukrą Josifatą. Netiesiogiai tai rodo, kad jis taip pat turėjo žmoną, o ši žmona privalėjo priklausyti judėjų pasauliui. Juk kalbame apie dviejų šimtų metų senumo įvykius, kada, anot Dostojevskio, buvo neįmanoma įsivaizduoti žydą-ateistą.

Sąžinė. Tačiau nėra tiesioginių įrodymų, kad Kiselienė buvo žydė.

Žurnalistas. Inkūnų dvaras yra įrodymu. Be to, anuo metu dar nebuvo tautybių ta prasme, kaip jos suprantamos dabar. Nekorektiška kalbėti apie Kiselio žmonos tautybę, turint omenyje laikus, kai tautybės rolę vaidino religija. Kalbant apie dar senesnius laikus, galima pastebėti, kad žydas, atsisakęs savo religijos, privalėjo valstybės naudai taip pat atsisakyti savo turto. Atseit, atsisakant „klaidingos” religijos, buvo privaloma atsisakyti ir tos religijos dėka įgytos naudos. Apskritai, ano meto krikščioniškoji visuomenė pakentė žydus tik todėl, kad visi žinojo, jog kaip besielgtų žydai šiame pasaulyje, gyvenime po mirties jiems lemta amžinai degti pragare už tai, kad jų protėviai nukryžiavo Kristų…

Dėl išvardintų ir neišvardintų aplinkybių laikais, kuomet doras krikščionis turėjo teisę turguje nusipirkti karvę arba baudžiauninkę, žydams tokia teisė buvo atimta. Tad kokia galėjo būti kalba apie mišrias santuokas?

Tiesa, kai žlugo baudžiava, teoriškai žydams jau buvo suteikta teisė vesti žmonas-katalikes ir tokiu būdu iškeisti judaizmą į krikščionybę. Tačiau akivaizdu, kad praktiškai kiekvienas toks „akibrokštas” būtų ano meto žydų bendruomenės griežtai pasmerktas, jeigu ne daugiau.

Žodžiu, žmogus iš mišrios santuokos praktiškai neturėjo galimybės sukaupti pakankamai lėšų, kad nusipirktų dvarą.

Sąžinė. Ar jūs darote prielaidą, kad ano meto žydų bendruomenė rėmė Kiselius?

Žurnalistas. Inkūnų palivarko dokumentuose minimas Kiselių žemių bendrasavininkas - žydas Elijas Glaz. Taip ir parašyta: „žydas”. Kitaip tarus, žmogus oficialiai priklausęs ano meto žydų bendruomenei. Toks yra trumpiausias atsakymas į klausimą: rėmė ar nerėmė.

Kita vertus, susidaro įspūdis, kad santykiai tarp Kiselių ir žydų bendruomenės buvo kur kas sudėtingesni. Turiu omenyje tai, kad Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado dešimtojo tomo 385 paragrafas draudė Imperijos Šiaurės-Vakarų krašte gyvenantiems žydams įsigyti žemes. Todėl žydas Elijas Glaz tegalėjo tapti Inkūnų žemės savininku išimtinai dėka 399 paragrafo, kuris leido giminaičiams paveldėti „gimininį turtą”, neatsižvelgiant į tai, kokiai religinei koncesijai (tautybei) jis priklauso. Ta pati taisyklė galiojo ir kitiems Inkūnų žemių savininkams.

Vaizdžiai kalbant, Petras Šilinis ir Pranciška Šilinaitė Inkūnų žemes paveldėjo tik todėl, kad buvo ankstesniųjų savininkų - Augustino ir Josifatos Šilinių - sūnus ir duktė. O Inkūnų bobūnė Anelė Stukaitė todėl, kad ji buvo Augustino ir Josifatos Šilinių anūkė.

Sąžinė. Tačiau kodėl Inkūnų žemių nepaveldėjo antroji Augustino ir Josifatos Šilinių anūkė - Veronika Stukaitė?

Žurnalistas. Dokumentai rodo, kad Stukai buvo turtingi žmonės. Be žemių Inkūnuose jie turėjo žemių dar mažiausia dviejose vietose. Taip pat jiems priklausė Griežionių dvaras. Galbūt Veronikos Stukaitės kraičiui buvo paskirtos žemės šalia Griežionių dvaro, kurį paveldėjo jos brolis Jonas.

Sąžinė. Ar Veronika ir Anelė Stukaitės save laikė judėjų pasaulio dalimi?

Žurnalistas. Paradoksalu, bet manau, kad ne. Tokią nuomonę pirmiausia patvirtina jų abiejų priklausymas krikščionių koncesijai. Kita vertus, abiejų seserų pasaulėžiūra formavosi laikais, kai žmogaus skiriamąjį bruožą - religiją - intensyviai pakeitinėjo tautybė.

Tarkim, žinoma, kad Inkūnų bobūnė jaunystėje buvo pramokusi kelias kalbas. Tarp jų - vokiečių kalbą. Kodėl vokiečių kalbos ji nevadino žydų kalba (idiš), nors jos tegalėjo išmokti iš savo kaimynių - žydaičių? Atsakymas slypi fakte, jog vokiečiai 1915 metais užėmę Lietuvą, čia taip pat atrado ne žydus, bet savo tautiečius. Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje ne anglų (kaip dabar), o vokiečių kalba turėjo tarptautinės prekybininkų kalbos statusą. Tarkim, kilus Pirmajam pasauliniam karui, rusų armijos vadovybę užplūdo Vakarų fronto karininkų skundai, kad žydai visais įmanomais būdais stengiasi išvengti šaudymo į vokiečius, nes laiko juos savo tautiečiais…

Sąžinė. Mūsų pokalbiai rodo, kad jūs blaškotės po žmonijos istoriją, šaukiatės dvasių pagalbos… Ko siekiate tokiu savo elgesiu?

Žurnalistas. Per pastarąjį dvidešimtmetį Inkūnuose atsirado naujų žemių savininkų, kurių pavardes žemėtvarkinkai slepia. Galbūt jų dėka Lietuvos valstybinis istorinis archyvas pradėjo išdavinėti pažymas, kad Inkūnų bobūnės Anelės motinos mergautinė pavardė yra ne Šilinaitė, bet Šileikaitė. Taip nušaunami keli zuikiai, iš kurių svarbiausias, kad nutrūksta moteriška linija, kuri prasidėjusi prieš beveik keturis tūkstančius metų, privalo tęstis iki pasaulio pabaigos arba bent iki tol, kol Kiselių giminėje gims mergaitės.

Sąžinė. Bet juk pažymos išdavinėjamos remiantis gimimo įrašais!

Žurnalistas. Na ir kas? Romuldavos ir Šimonių miškuose gimė ir iki šiol tebegimsta Stukaitės. Tarkim, Šimonių girioje ir dabar yra Stukų kaimas. Be to, esant reikalui, šiuolaikinė technika leidžia suklastoti bet kokius dokumentus. Akcentuoju, kad medžiagoje apie dvi bobūnes, pirmenybę aš teikiau gyvai žmonių atminčiai, o ne įprastiems dokumentams.

Sąžinė. Kaip suprasti frazę – „gyvai žmonių atminčiai”?

Žurnalistas. Veronika ir Anelė Stukaitės turėjo po penkis vaikus - pusbrolius ir pusseseres. Ypač pusseserės nuo vaikystės moteriškai bendravo tarpusavyje. Neįmanoma daryti prielaidą, kad šios moterys nežinojo savo senelės mergautinės pavardės.

Šviesios atminties profesorius Kazys Šešelgis būtent šią - gyvąją žmonių nuomonę užfiksavo savo prisiminimų knygoje. Ateičiai jis paliko tikrąją Veronikos ir Anelės motinos mergautinę pavardę: Šilinaitė-Stukienė. Primenu, kad Šilinaitė - Stukienė yra žydės Josifatos Kisel duktė.

Sąžinė. Kaip paneigsite įspūdį, kad jus užvaldė iliuzija, jog archainės judaizmo dogmos iki šiol gali daryti įtaką informacinei visuomenei?

Žurnalistas. Mano nuomone, „Halacha” tokiu laipsniu pralenkia informacinės visuomenės mentalitetą, kad vietoje to, jog ją pravardžiuoti „archaine”, verčiau derėtų apsvarstyti, kaip ją prisivyti.

Pavyzdžiui, jeigu jūsų klausimą atversime nuo galvos ant kojų, susidursime su faktu, kad „Halacha” šių eilučių autoriui padėjo Inkūnuose „sučiupti vagį už rankos”. Žinoma, Inkūnų kaimo nebėra, todėl, kaip sako rusai, „po muštynių kumščiais nebemojuojama”.

Antra vertus, svarbūs yra ne Inkūnai, bet visos Lietuvos likimas. Šių eilučių autoriaus nuomone, „Halacha” gali būti viena iš išeičių.

„Se la vie” - panašiomis progomis sako prancūzai.

Atgal