VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05 25. Keletas įžvalgų apie ateitininkiją

Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė

Ištakos svetur

Ateitininkijos istorija Lietuvoje jau pradėjusi skaičiuoti antrąjį šimtmetį. XX amžiaus pradžios istoriniai įvykiai sudarė sąlygas atsirasti naujam sąjūdžiui, siekiančiam aukštų idealų. Žinoma, jis kūrėsi ne tuščioje vietą: jau veikė pirmosios lietuvių studentų katalikiškos organizacijos – 1899 m. įsikūrusi Friburgo universitete draugija „Rūta“ ir 1909 m. Liuvene (Belgija) „Lietuva“. Lietuvių jaunimas pradėjo telktis Petrapilio akademijoje, spėjama, kad iniciatorius buvo kunigas Jurgis Matulaitis.

1910 m. vasario 19 d. Liuveno universitete (Belgija) buvo sudaryta pirmoji ateitininkijos sąjungos valdyba: ši data ir tapo oficialia ateitininkijos įkūrimo data. Pirmoji sąjungos konferencija įvyko 1911 m. liepos 15 d.

Tuo metu Maskvos universitete studijavo daug lietuvių katalikų, todėl neatsitiktinai buvo perkeltas ir ateitininkijos centras bei išrinkta valdyba: P. Dovydaitis, E. Draugelis, A. Kaunas ir kt.

Lietuvoje

Ateitininkijos judėjimas sulaukė plataus atgarsio ir Lietuvoje. 1910 m. vasarą netoli Marijampolės, Degučiuose, Draugelių sodyboje įvyko pirmasis lietuvių katalikų moksleivių susirinkimas. Šio susibūrimo vadovas buvo Seinų kunigų seminarijos klierikas Mykolas Krupavičius, jo didysis pagalbininkas Eliziejus Draugelis, Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studentas, gimnazistas Vytautas Endziulaitis ir kt. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Kauno gimnazistas Kazys Bizauskas išleido ranka rašytą laikraštėlį „Ateitis“, kuris vėliau tapo žurnalo „Draugija“ priedas. Ateitininkų atsirado ir kitose gimnazijose: Marijampolės, Panevėžio, Vilkaviškio, Šiaulių.

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, daug Lietuvos mokytojų ir mokinių nusikėlė į Rusijos gilumą. Gausiausias mokinių būrys (maždaug 2 tūkst.) apsistojo Voroneže. Čia susibūrė ateitininkai ir pradėjo leisti laikraštėlį „Ateities spinduliai“, kurio leidybai pradžioje vadovavo Mykolas Krupavičius, o kiek vėliau – Stasys Dabušis, Petras Būtėnas ir kt. Voroneže buvo išleisti aštuoni „Ateities spindulių“ numeriai.

1918 m. vasarą iš Voronežo ir kitų Rusijos vietų lietuviai mokiniai sugrįžo į savo tėvynę. Lietuvoje kūrėsi lietuviškos gimnazijos, o jose savo veiklą vystė ir ateitininkija.

Pirmoji ateitininkų konferencija įvyko jau Nepriklausomoje Lietuvoje Vilniuje (1918). 1921 m. gruodžio 6-8 d. ateitininkų sąjūdis tapo organizacija. 1918-1940 m. Lietuvoje buvo plėtojama įvairių organizacijų veikla.

Ateitininkų sąjūdžio reikšmę labai gražiai apibūdina filosofas Stasys Šalkauskis (1927-1930): „Jei su „Aušra“ siejamas mūsų tautinis atgimimas, tai su „Ateitimi“ dera sieti mūsų dvasinį atgimimą. Ateitininkų judėjimas yra lietuvių tautai antrasis, būtent dvasinis, atgimimas, kuris remiasi tautiniu jos atgimimu ir jam suteikia didesnę reikšmę.

Alytuje

1919 m. rugsėjo 1 d. pradėjo veiklą vidurinių mokyklų tipo dviejų klasių mokykla. Tada susidarė palankesnės sąlygos kurtis įvairioms jaunimo organizacijoms, tarp jų ir ateitininkijai. Į Alytų atvyko mokytis keletas gimnazistų iš Seinų ir Marijampolės gimnazijų, kuriose ši organizacija jau veikė. 1920 m. vieną šaltą sausio vakarą keletas mokinių paprašė vedėjo Kazio Klimavičiaus, kad leistų vakare susirinkti į vieną klasę. Vedėjui leidus, laimingi sugužėjo į šilčiausią klasę. Kazys Berulis, savo gyvenimą susiejęs su ateitininkija Marijampolės gimnazijoje, buvo kupinas entuziazmo dabar įkurti ją Alytuje. Kai kurie mokiniai pirmą kartą išgirdo apie ateitininkiją, tačiau jos principai ir veika pasirodė labai patrauklūs. Tą vakarą buvo išrinkta valdyba, kurios pirmininku tapo Kazys Berulis. Ir taip ateitininkija pradėjo savo veiklą buvusiose rusų artilerijos kareivinėse, kuriose buvo įsikūrusi mokykla. Kazys Berulis ėmėsi redaguoti laikraštėlį „Tikrasis kelias“, netrukus subūrė bendradarbių būrelį. Atsirado mokinių, rašančių ne tik proza, bet ir poezija. Kiekvieną mėnesį ateitininkai išleisdavo šapirografuotą „Tikrojo kelio“ numerį, papuoštą trečiosios klasės mokinio Simonavičiaus piešiniais, uoliausios bendradarbės buvo seserys Aleksandra ir Zuzana Krukonytės.

Įdomu tai, kad tuo metu kokiai nors organizacijai priklausantys mokiniai išsiskirdavo iš kitų mandagumu, paslaugumu ir kitomis savybėmis. Kad tuo įsitinkintume, žvilgtelėkime į Onos Norušytės atsiminimus: „Istoriją dėstyti ėmėsi kun. Balosevičius. Jam trūko sugebėjimo glaustai ir aiškiai pateikti svarbiausius dalykus, atitinkamai juos paryškinti. Tai kai kuriuos mokinius nervino. Be to, jis vartojo įkyrų priežodį „panie“. Gal tai buvo mokiniškas polinkis mokytoją pajuokti, o gal tai seiniškiams asocijavosi su įvykiais Seinuose, bet - mokytojas „panie“ ir jie pataiko tuo pačiu metu „panie“. Šypsomės. Vienas kartas nemelavo: mokytojui tariant „panie“ visas choras mūsų užnugaryje sugriaudėjo „panie“! Nuščiuvo klasė. Nustebusi spoksojo į sutrikusį mokytoją. Staiga išgirdau Berulį: „Atsiprašom. Buvom nemandagūs“. Atsigręžusi pamačiau jį stovintį šalia suolo ir laikantį sulenktą ranką prie krūtinės. Taip jis visada laikydavo ją viešai kalbėdamas mūsų (ateitininkų) susirinkimuose. Ūžtelėjo ir berniokai atsistodami suoluose. Mokytojas patylėjęs padėjo ranką ant Berulio peties ir... nusišypsojo: „Ačiū. Ačiū, kad padedate man atprasti nuo kvailo priežodžio. Įpratau jį vartoti girdėdamas kitus, senesnius kunigus jį vartojant. Ačiū!“ Nusijuokė dar kartą mokytojas, dabar garsiai, o ir mokiniai šypsojosi. Keista, bet nuo tos dienos įsivyravo darna tarp istorijos mokytojo ir mokinių. Rastos buvo priemonės ir pasiaiškinti, toleruotas buvo pasufleravimas pajuokaujant. Laikant egzaminus būdavo net pakviečiami į kleboniją kuklių pavakarių (stiklinė pieno su duonos rieke)“.

Gana ilgoka atsiminimų ištrauka mus tarsi nukelia į anas, tolimas dienas, atskleidžia šiltus mokinių ir mokytojų santykius, o svarbiausia, įtikinamai parodo, kad būti ateitininku – tai didelis įsipareigojimas pačiam sau – būti už kitus geresniu, mandagesniu, sąmojingesniu.

Ateitininkijos pradininkų Alytuje likimai

Kazys Berulis tapo žurnalistu, išleido keletą knygelių, tačiau gana jaunas mirė, todėl daug planų liko neįgyvendinta. Ona Norušytė-Januševičienė (1906-2008) buvo pirmoji lietuvaitė, apgynusi filosofijos mokslo daktaro disertaciją Vienoje „Apie lietuvės katalikės motinos dorovinį auklėjimą“. Ji puikiai mokėjo penkias užsienio kalbas. Visą gyvenimą buvo aktyvi spaudos bendradarbė, savo straipsnius spausdino įvairiuose žurnaluose: „Lietuvos mokykla“, „Naujoji Vaidilutė“, „Moteris“ ir kituose. Išleido knygas: „Žaidimas ir žaislas“ (1937), „Dorinis auklėjimas lietuvių šeimoje” (1939), „Motinos mokykloje” (1940) ir kt.

1925 m. Alytaus gimnazijoje, P. Biržio-Akiro duomenimis, buvo 90 ateitininkų.

1927 m. Alytaus valstybinė gimnazija išleido pirmąją abiturientų laidą. Ją baigė ir keletas ateitininkų, vienas iš žymesnių – Albinas Graževičius (1906-1971). Tai kultūrininkas, visuomenininkas, visą gyvenimą aktyvus spaudos bendradarbis, savo kūrinėlius pasirašinėjęs dažniausiai M.Sidabrėlio slapyvardžiu. Išleido knygas: „Pasikalbėjimai apie katalikų universitetą“ (1932), „Tikėjimas ir mokslas“ (1939) ir kt.

Ateitininkija istorijos vingiuose

Ateitininkų organizacijos veikla buvo uždrausta po 1926 m. gruodžio 26 d. perversmo Lietuvoje. 1930 m. rugpjūčio 30 d. švietimo ministras aplinkraščiu uždarė kai kurias ideologinio pobūdžio mokinių organizacijas. Tačiau dauguma organizacijų iki 1940 m. (kai kurių ir ilgiau) savo veiklą Lietuvoje plėtojo slaptai.

Alytaus gimnazijoje slaptos ateitininkų kuopos pirmininku buvo išrinktas Cezaris Surdokas, kuris gimnazijoje mokėsi nuo 1925 metų ir jau pirmaisiais mokslo metais buvo įstojęs į ateitininkų organizaciją. Gimnaziją baigė 1933 m., o vėliau – Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Jau būdamas studentu globojo Alytaus gimnazistus ateitininkus. Ateitininkai veikė gana aktyviai, ir iš jų tarpo išaugo gana daug žymių žmonių: Stasys Martušis (būsimasis tėvas Liucijus), Vaclovas Aliulis (būsimasis kunigas, visuomenininkas, spaudos bendradarbis), Vytautas Volertas (būsimasis rašytojas).

1934 m. Alytaus gimnaziją baigė Zigmas Neciunskas, aktyvus ateitininkas. Visą gyvenimą kunigas Zigmas Neciunskas-Elytė buvo ištikimas ateitininkų šūkiui „Visa atnaujinti Kristuje“. Rėmė ir globojo Dzūkijos partizanus, todėl kančios Kalvarijas teko eiti Karelijos ir Mordovijos lageriuose.

Tais pačiais 1934 m., kai Zigmas Neciunskas baigė Alytaus gimnaziją, jos duris atvėrė Petras Petrauskas.

Petras Petrauskas greitai surado bendraminčių ir įsitraukė į slaptą ateitininkijos veiklą. 1937 m. vyko „Ateities“ žurnalo paskelbtas konkursas, kuriame pirmąją premiją laimėjo gimnazistas Petras Petrauskas ir jo straipsnis „Religinis moksleivijos renesansas“, kuris buvo išspausdintas žurnale „Ateitis“ (1937, Nr. 4). Jau besimokydamas gimnazijoje aktyviai dalyvavo spaudoje: rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius. Visi tikėjo, kad jis taps didžiu poetu. Likimas jį nuvedė į partizanų gretas. Antano Suraučiaus nuomone, tai buvo „kovojančiai Lietuvai Dangaus dovanotas poetas“. Šiandien niekas nežino, kiek jo eilėraščių buvo paskelbta to meto partizanų spaudoje. Ne vienas Petro eilėraštis tapo daina ir dainuojamas kaip liaudies ar nežinomo autoriaus. 1947 m. rugpjūčio 28 d. Petrauskas-Petrūnas (Aitvaras, Viktoras) žuvo, palaidotas masinėje Merkinės partizanų kapavietėje.

Sunkiausių išbandymų metais (karas, okupacijos) Alytuje nenutrūko ateitininkijos veikla, o dar labiau suaktyvėjo. Didelę įtaką tam turėjo 1941 m. Mokytojų seminarijos įsteigimas. Jos įkūrėjas ir pirmasis direktorius Juozas Mičiulis, savo likimą susiejęs su ateitininkija ankstyvoje jaunystėje, dabar ypač jautė ateitininkijos principų prasmę ir reikalingumą. Mokytojų seminarijos inspektorius Konstantinas Bajerčius - irgi ateitininkas, aktyvus spaudos bendradarbis. Alytaus gimnazijai tuo metu vadovavo Stasys Barzdukas, taip pat ateitininkas. Mokytojas Mykolas Babilius dirbo gimnazijoje inspektoriumi, dėstė lotynų kalbą, 1940-1941 m. rusų kalbą dėstė Antanas Sideravičius, filosofijos daktaras, lietuvių kalbą – Viktoras Alekna – visi jaunystėje buvę ateitininkai, net dalyvaudami kitų organizacijų veikloje, ateitininkų principų niekada neišsižadėjo.

1942 m. Konstantino Bajerčiaus iniciatyva Mokytojų seminarijoje veiklą pradėjo slapta ateitininkų organizacija. Buvęs auklėtinis Kajetonas Julijonas Čeginskas liudija: „Mes, seminaristai, Konstantiną Bajerčių, Juozą Mičiulį, Juozą Griškevičių, Šv. Angelų Sargų parapijos kleboną Juozą Šalčių, gimnazijos direktorių Stasį Barzduką praminėm „Senių taryba“.

Pogrindinėje ateitininkų organizacijoje veikė penketų sistema: vienas iš pagrindinio penketo surenka savąjį penketą, bet pagrindinis turi nežinoti. Ateitininkai ne tik tęsė savo tradicijas, bet įsijungė į tautinį pasipriešinimą. Ne kartą išėję iš bažnyčios, mėtė lapelius „Šalin komunistus!“, Lietuvių fronto leidžiamą spaudą „Į laisvę“ perduodavo į Merkinę. Kajetonas Julijonas Čeginskas iš Juozo Griškevičiaus gavęs Konstantino Bajerčiaus rašomąją mašinėlę, rotatorių, daugino atsišaukimus. Ne kartą direktorius Juozas Mičiulis jį siuntė į Kauną, kad parvežtų laikraščius „Į laisvę“.

1944 m. visa penketų sistema subyrėjo, nes pasidarė visi pažįstami, kai Rumbonyse, netoli Juozo Griškevičiaus tėviškės, surengė ateitininkų šventę. Ateitininkų veikloje dalyvavo nemažai seminaristų: Antanas Nedzinskas, Jonas Šarakauskas, Albinas Baliukevičius, Antanas Buzaitis, Antanas Ambrulevičius, Jonas Urmanavičius, Pranas Matulevičius ir kt.“

Mergaitės turėjo atskirą penketų sistemą. Buvusi seminaristė ateitininkė Izabelė Skliutaitė-Navarackienė liudija, kad 1942 metų pavasarį Rumbonių bažnyčioje (kapelionas kun. Antanas Milius) su ateitininkija savo likimą susiejo daug seminarisčių. Vėliau ateitininkes globojo kunigas Pranas Šliumpa. Ateitininkų organizacijai priklausė O.Vyšniauskaitė, O. Lekavičiūtė, L. Ališauskaitė, B. Račkauskaitė, A.Smaidžiūnaitė, A. Vosyliūtė ir kt.

Pasibaigus karui, užgrobtoje Lietuvoje nebuvo vietos viešai ateitininkų veiklai, todėl bandyta veikti rezistencijoje. 1946 m. įvyko ateitininkų mokinių ir studentų konferencija Tubinge, o 1947 m. Reine. Nuo 1949 m. valdyba, vadovaujama Antano Maceinos, perkelta į Klivlendą (JAV).

Lietuvoje, iškilus Sąjūdžio bangai, 1989 m. lapkričio 25-26 dienomis Vilniuje įvyko Lietuvos ateitininkų atkuriamasis suvažiavimas. 1990 m. Lietuvoje atkurta ateitininkų studentų ir moksleivių sąjungos. Alytuje buvo atkurtos ne tik nepriklausomoje Lietuvoje veikusios organizacijos, bet ir steigiamos naujos.

1993 m. Dainavos vidurinėje (dabar – pagrindinė) įsikūrė Antano Juozapavičiaus ateitininkų kuopa. 1995 m. Alytuje buvo 70 ateitininkų. 2010-2011 mokslo metais ateitininkų kuopos veikia Dainavos pagrindinėje mokykloje, Panemunės vidurinėje mokykloje, Adolfo Ramanausko-Vanago ir VšĮ Šv. Benedikto gimnazijose.

Mokytojų ateitininkų likimai

Juozas Mičiulis - Alytaus mokytojų seminarijos įkūrėjas ir pirmasis direktorius. Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje savo gyvenimą susiejo su ateitininkija. Studijuodamas Kaune, redagavo „Ateities“ žurnalą. Aktyviai bendradarbiavo pedagoginėje spaudoje, parašė vadovėlius „Pedagogika ir didaktika“ (1927), „Bažnyčios istorija“ (1938). Buvo kalinamas Karelijos – Mordovijos lageriuose, čia jaunieji katorgininkai jį praminė Amžinuoju Pavasariu. Ekstremaliomis sąlygomis ant popieriaus skiaučių parašė Lietuvos istorijos konspektą, kuris po daugelio metų buvo išleistas knygele „Lietuvos istorija“ (2001).

Stasys Barzdukas – Alytaus gimnazijos direktorius, lietuvių kalbos mokytojas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į JAV. Su ateitininkiją gyvenimą susiejo dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje (buvo kuopelės pirmininku). Visą gyvenimą buvo ištikimas ateitininkijos principams: buvo sendraugių sąjungos pirmininkas, Lietuvių kalbos draugijos centro valdybos ir Lietuvių kultūros fondo Klivlende narys. Aktyvus spaudos bendradarbis, išleido knygas „Lietuvis savo tautoje, valstybėje, bendruomenėje“ (Čikaga, 1973), „Lietuvių kalbos gramatika: fonetika ir morfologija“ (Miunchenas, 1946). Daugelio knygų bendraautorius.

Konstantinas Bajerčius – Alytaus mokytojų seminarijos inspektorius, lietuvių kalbos mokytojas, rašytojas. Vos pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, tapo studentų ateitininkų korporacijos „Activitas“, įsikūrusios 1930 m. balandžio 8 d., nariu. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, išleido knygų (proza ir poezija). Visuomenės veikėjas, rezistencinės kovos dalyvis, turėjęs Garibaldžio slapyvardį, buvo žvėriškai nukankintas Alytaus kalėjime, palaidojimo vieta nežinoma.

Mykolas Babilius – ateitininku tapo besimokydamas Prienų gimnazijoje. Alytaus gimnazijoje dirbo inspektoriumi, dėstė lotynų kalbą, keletą mėnesių buvo direktoriumi. Jaunystėje buvo uolus ateitininkas, o vėliau – Šaulių sąjungos narys. Tačiau ateitininkijos principams buvo ištikimas visą gyvenimą.

Viktoras Alekna – studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete buvo aktyvus ateitininkas, Vytauto klubo narys. Dirbdamas Alytaus gimnazijoje buvo paskirtas moksleivių šaulių būrio vadu. Saugumiečių buvo suimtas, šešerius metus kentėjo Vorkutos anglies kasyklose po žeme. Jis daugelį metų tyrinėjo Salomėjos Nėries kūrybą ir išleido „S.Nėries poezijos dažnumų žodyną“, parengė spaudai ir išleido S. Nėries kūrybos tritomį, monografiją „Salomėja“. Viktoras Alekna yra parašęs ir išleidęs dvylika knygų, be jau minėtų, skirtų Salomėjai Nėriai.

Pijus Andziulis – besimokydamas Vytauto Didžiojo universitete buvo aktyvus ateitininkas, priklausė Vytauto klubui, giedojo studentų ateitininkų chore. Per garsųjį mokytojų suvažiavimą 1940 m. rugpjūtį jis pats pirmasis savo gražiu balsu užtraukė Lietuvos himną. Daugiausia pedagoginio darbo metų atidavė Alytui, dirbo Mokytojų seminarijoje (pedagoginėje mokykloje, o ilgiausiai – Alytaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar - Dzūkijos pagrindinė mokykla)). Puikus prancūzų kalbos specialistas, nuostabus žmogus išliko daugelio mokinių širdyje. Jo pasekėjas Alvydas Gavelis jį vadino „mokytoju legenda“.

Jonas Mikulevičius. Turiningiausias ir labiausiai įsimintas pedagogo Jono Mikulevičiaus darbas susijęs su Alytumi. Nuo 1941 m. iki 1968 m. dirbo įvairiose Alytaus mokyklose – inspektoriumi, Suaugusiųjų mokyklos direktoriumi, Mokytojų seminarijos mokytoju, o ilgiausiai - Pirmosios vidurinės (dabar – Dzūkijos pagrindinė mokykla) mokyklos direktoriaus pavaduotoju ugdymui ir lietuvių kalbos mokytoju. Visą gyvenimą ateitininkija jam buvo kelrodė žvaigždė. Jam teko dirbti tryliktuoju „Ateities“ žurnalo redaktoriumi. 25-erių metų „Ateities“ jubiliejiniame leidinyje redaktorius Jonas Mikulevičius rašė: „Ar nėra „Ateitis“ tas šventraščio grūdas, išaugęs medžiu, kurio šakose paukščiai ilsis, ar nėra ji srovė, auganti į didįjį katalikybės potvynį visiems negalavimams paskandinti? Esu laimingas, galėjęs ir aš savo prakaito lašeliu palaistyti tą grūdelį, tą srovę pasodrinti“.

Prancūzų kalbos mokytojas Pijus Andziulis ir lietuvių kalbos mokytojas Jonas Mikulevičius sovietmečiu Alytuje ilgiausiai dirbę mokytojai. Jų mokiniai jau nežinojo, kad jie yra ateitininkai, o mokytojai, tuo metu negalėdami apie tai viešai kalbėti, išliko mokinių atmintyje ne tik kaip puikūs savo dalyko žinovai, bet ir nuostabūs žmonės, inteligentai, mylintys gimtąją žemę ir kalbą.

Ateitininkų organizacija - viena iš seniausių organizacijų Alytuje, pradėjusi savo veiklą 1919 m. įsteigtoje vidurinių mokyklų tipo dviejų klasių mokykloje, įsikūrusioje buvusiose rusų artilerijos kareivinėse. Ateitininkų organizacijos vadovai mokytojai gerai išmanė ateitininkų organizacijos metodiką, padėjo mokiniams ugdyti kūrybinius gebėjimus, tvirtinti žinias, formuoti pasaulėžiūrą. Ateitininkų organizacija išugdė daug inteligentijos, tautos patriotų. Sudėtingu istoriniu laikmečiu (1942-1946) veikdama pogrindyje, vykdė ne tik katalikiškumo ir tautiškumo principus, bet ir dalį rezistencijos uždavinių, subrandino laisvės kovotojus ir jų rėmėjus.

Atgal