VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

10 29. Drageliškių kaimo Svilai

Vytautas Indrašius

Po baudžiavos panaikinimo Dusetų valsčiuje, Drageliškių kaime, dešiniajame Indrajos upės krante, apsigyveno laisvieji valstiečiai – keturi broliai Svilai. Išsistatė savo sodybas ir po jų šiaudiniais stogais gimė ir išaugo talentingi Lietuvos vyrai. Povilo Svilo ir Monikos Jameikytės sūnus Povilas (1867 – 1948) buvo dvasininkas, nuo 1921 m. lapkričio 28 d. Lygumų parapijos klebonas, Zigmanto Svilo ir Karolinos Lingytės sūnūs Justinas (1875? – 1917?) su Povilu (1883 – 1953) baigė Maskvos universitetą, Juozapo Svilo ir Elenos Lingytės sūnus Balys (1898 – 1968) – lakūnas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas – leitenantas, Vincento Svilo ir Onos Markelytės sūnus Aleksandras (1893 – 1936) – Lietuvos kariuomenės pulkininkas, 9 – jo pėstininkų LDK Vytenio pulko vadas, Vyčio kryžiaus ordininkas. Visi jie Lietuvos istorijoje paliko ryškius pėdsakus ir verti platesnio pagerbimo.

Ilgametis Lygumų parapijos administratorius kunigas Povilas (Paulius) Svilas

Dabar tik vienas Dievas ir archyvuose dūlančios metrikų knygos tegali paliudyti, kiek vaikų augino Drageliškių kaimo valstybiniai valstiečiai Povilas ir Monika (Jameikytė) Svilai, tačiau vieną sūnų Povilą, gimusi 1867 m. gegužės 2 d. nutarė išleisti į kunigus. Apylinkės slaptieji „daraktoriai“ berniukui suteikė pradines žinias ir tėvai keturiolikmetį sūnų nuvežė į Mitavos realinę mokyklą Latvijoje, kur jis 1886 m. gruodžio 10 d. baigė keturis skyrius.

 Kunigas Povilas Svilas   

Sutvarkęs reikalingus dokumentus ir gavęs Kauno gubernijos viršininko leidimą, 1887 m. rugsėjo 1 d. Povilas Svilas įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Mokėsi gerais pažymiais ir 1893 m. gegužės 1 d. baigęs mokslus, gegužės 9 d. įšventinamas į dvasininkus ir paskiriamas vikaru į Židikų bažnyčią. Po trijų metų pervestas vikaru į Alsėdžius, 1899 m. spalio 4 d. – vikaru į Šatės bažnyčią. Kilnojamas iš vienos parapijos į kitą todėl, kad visur skleidė lietuvybę, mokė vaikus lietuviškai, iš sakyklų į parapijiečius kreipdavosi jų gimtąja kalba. O tas jau labai nepatiko sulenkėjusiems klebonams.

Karo lakūnas Balys Svilas   

1901 m. sausio 19 d. paaukštinamas tarnyboje ir gauna nedidelę Budrelių filiją. 1906 m. vasario 4 d. pervedamas filialistu į Antašavos bažnyčią, o 1908 m. gruodžio 12 d. – tokioms pat pareigoms į Karsakiškio bažnyčią, Panevėžio dekanate. Čia klebonavo bene ilgiausiai – 11 metų. Ir daug pasidarbavo; iš lauko nutinkavo ir išbalino bažnyčią, apmūrijo šventorių, pastatė akmeninę lavoninę, parūpino vietą naujiems kapams. Išsirūpino bažnyčiai parapijines teises su 1300 parapijiečių. Pirmojo Pasaulinio karo metu kaizeriniai vokiečiai klebonijoje buvo įsirengę perrišimo punktą. Visur pilna sužeistųjų, aimanuojančių ir jautrios širdies klebonas, kaip įmanydamas stengėsi palengvinti jų dvasinius skausmus. ( Lietuvos centrinis istorijos archyvas, f. 696, ap. 2, byla 681, lap. 206 – 210).   

     

Pulkininkas Aleksandars Svilas, 1927 m. 

„Atvažiavęs į Karsakiškį rado neužbaigtą bažnytėlę, taigi jau pirmomis dienomis turėjo griebtis darbo. Užbaigė bažnyčią, aptvėrė šventorių, pastatė erdvią, gražią kleboniją, sutaisė suirusius trobesius. Visa tai jam kainavo apie 3 tūkstančius rublių nuo savo pinigų, kuriuos gal tik Dievas jam teatiduos. Kadangi menkoje filijoje negalėjo pragyventi vargonininkas, tai jis beveik savo kaštu išlaikė gerą vargonininką. Suprasdamas, kad nuo gero išauklėjimo priguli žmonių gerumas, tai daugiausia rūpinosi vaikais. Mokykloms surasdavo gerus mokytojus, 1915 – 1918 metais steigė privačias mokyklas sodžiuose ir kai kurias išlaikė savo lėšomis (pvz. Puzino dvare). Per paskutinius tris metus vokiečių okupacijos, į Palaukių sodžių vokiečių buvo paskirti jauni socializmo niežu užsikrėtę mokytojai, kurie gyventojus tuo niežu užkrėtė. Todėl garbingas kunigas nemažai kariavo su jų nuomonėmis ir nemažai patyrė visokių nemalonumų. 1919 m. bolševikų laike buvo visiškai apiplėštas“. („Vienybė“ (Kaunas), 1919 12 19, psl. 401. „Panevėžio balsas“ 1934 m. kovo 25 d.)

1919 m. lapkričio 2 d. perdavęs Karsakiškio parapiją kun. Julijonui Šakeniui, kun. Povilas Svilas persikėlė klebonauti į Kretingą, bet neilgam. 1921 m. lapkričio 28 d. gavo didelę Lygumų parapiją, Šiaulių dekanate ir tarsi įaugo į šią žemę ir parapijiečių širdis, pasireiškė kaip rūpestingas sielų ganytojas ir aktyvus visuomenininkas.

Dr. Povilas Svilas su žmona Julija 1920 m. 

„Klebonas kunigas Povilas Svilas globojo katalikiškąsias Lygumų parapijos draugijas: „Šv. Sakramento broliją“, „Krikščioniškojo mokslo broliją“, vadovavo šv. Vincento a Paulo draugijai, 1928 m. įsteigė Blaivybės draugijos Lygumų skyrių ir buvo jo pirmininku. Blaivybės draugijos Centro valdybos prašomi parapijų kunigai, gavę Vidaus reikalų ministro sutikimą ir apskrities viršininko leidimą, organizavo viešą rinkliavą steigiamai alkoholikų gydyklai. Išlikęs kun. Povilo Svilo rašytas dokumentas liudija apie tokios gydyklos statybos pradžią“.Be to, nuo 1926 m. dėstė tikybą Vilūnaičių pradžios mokykloje. Tačiau kaip rūpestingas administratorius labiausiai rūpinosi maldos namais Lygumų bažnyčioje įrengė šoninius altorius, krikštyklą, išdekoravo vidų.

 Klebonija turėjo nemažą ūkį, buvo samdomas ūkvedys, bet viskam vadovavo klebonas. Darbo bei rūpesčių buvo daug, o padėjėju turėjo vieną seną altaristą kun. Joną Leparską. Taip daug metų Lygumų bažnyčioje darbavosi du seni kunigai, kol 1933 metais buvo paskirtas kunigų seminariją baigęs klebono tėviškėnas nuo Dusetų Povilas Pranskūnas.1936 m, vasario 6 d. klebonas Povilas Svilas sudarė sutartį su visoje Lietuvoje pagarsėjusia Šiaulių miesto menų dirbtuve. Jos įkūrėjas ir vadovas Vladas Čižauskas pats kūrė ir įgyvendindavo bažnytinio meno projektus. Kun. Povilas Svilas su juo sudarė sutartį, kurioje pažadama pagal klebono pateiktą projektą išdekoruoti bažnyčią ir visus altorius iki 1936 m. rugpjūčio 20 d. Klebonas buvo patenkintas atliktu darbu, nes ruošėsi didelei šventei, 1937 m. rugsėjo 7 – 9 d. lygumiečiai šventė savo parapijos įsteigimo 500 – as metines. Kun. Povilas Svilas šiai progai parašė ir išleido nors ir kuklią, tačiau archyviniais duomenimis svarią knygelę „Lygumai“. Jos paskirtį autorius apibūdino taip: „Šią dovanėlę prašiau lygumiečiams laukiant 500 metų jubiliejaus, kad žmonės geriau atmintų savo parapijos praeitį“. (Monografija „Lygumai ir Stačiūnai“, iš serijos „Lietuvos valsčiai“, leidykla „Versmė“, Vilnius, 2001, psl. 244 – 245).

Pasilikęs Lygumose, kun. Povilas Svilas apsigyveno altarijoje. Sulaukęs gilios senatvės, globojamas giminaičio kun. Povilo Pranskūno, iškentęs žiaurųjį rusų – vokiečių karą, vergišką sovietinę okupaciją, ramiai 1948 metais išėjo Dievo karalystėn. Palaidotas Lygumų parapijos kapinėse.

Kunigo tėvelis Povilas Svilas mirė 1899 m. lapkričio 18 d., turėdamas 80 metų ir būdamas našliu. Kunigo brolis Zigmantas gyveno prie kunigo ir tarnavo vargonininku.

Utenos apskrities gydytojas dr. Povilas Svilas

Gimė Povilas Svilas 1889 m. birželio 18 d. turtingų ūkininkų Zigmanto Svilo ir Karolinos Lingytės šeimoje. Augo keturių brolių ir trijų sesučių apsuptas. Visi jie buvo pamokyti, baigę Dusetų valdišką pradžios mokyklą, bet aukštuosius mokslus pasiekė tik Justinas su Povilu. Justinas, kaip vyriausias vaikas šeimoje, Maskvos valstybinio universiteto juridinį universitetą baigęs 1912 m., dirbo advokatu Vilniaus banke ir materialiai rėmė jaunesniojo brolio Povilo studijas to paties universiteto medicinos fakultete. Kai 1917 m. mirė Justinas, o po poros metų ir jo žmona (abu palaidoti Vilniuje, Rasų kapinėse), Povilas globojo jų našlaitę Jadvygą. Vėliau ji ištekėjo už Zamlynskio ir po 1945 m. gyveno Lenkijoje, Opolės mieste.

1915 m. baigęs Maskvos universitetą, Povilas Svilas dar kurį laiką jame stažavosi, įsigydamas ir vaistininko teises. Nuo 1916 m. kovo 29 d. iki gruodžio 26 d. dirbo jaunesniuoju gydytoju Raudonojo kryžiaus ligoninėje. 1917 m. pradžioje mobilizuojamas į 10 pėstininkų divizijos dalinį ir išvyko į Vakarų frontą. Po bolševikų revoliucijos, pakrikus carinei kariuomenei, nuo 1918 m. sausio 1 d. iki spalio 1 d. dirbo gydytoju viename Peterburgo gubernijos fabrike. Grįžęs į Lietuvą, Povilas Svilas apsigyveno Utenoje ir vertėsi privačiu gydymu, o 1919 m. birželio 16 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtinamas Utenos apskrities gydytoju su mėnesio alga 1000 auksinų (LCVA, f. 380, ap. 2, byla 323).

Dr. Povilo Svilo rūpesčiu jau 1925 metais visuose 13 Utenos apskrities valsčių veikia vaistinės, aktyviai dirba sanitarinės komisijos kovai su epidemijomis ir užkrečiamomis ligomis, praplečiama Utenos miesto ligoninė nuo 50 iki 74 lovų. Pats apskrities gydytojas priiminėja ir gydo neturtingus ligonius. Be to, Utenos „Saulės“ gimnazijoje nuo 1921 m. rugsėjo 1 d. ėjo gydytojo pareigas, nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. iki 1940 m. liepos 22 d. arešto, ten pat dėstė chemiją, anatomiją, fiziologiją ir zoologiją. 1937 m. balandžio 3 d. jam suteikiamas vidurinės mokyklos mokytojo vardas. Padėjo mokytojui Antanui Namikui įkurti Utenos muziejų, dovanodamas keletą vertingų eksponatų iš gimtojo Drageliškių kaimo (LCVA, f. 391, ap. 10, byla 14377).

Dr. Povilas Svilas buvo ne tik gydytojas ir sumanus administratorius, bet ir veiklus visuomenininkas. Nuo 1924 m. priklausydamas šaulių sąjungai, finansiškai rėmė miesto šaulių namų statybą, buvo trijų kooperatinių organizacijų valdybos nariu. Nuo 1927 m. priklausydamas Lietuvos tautininkų partijai, nuo 1933 m. sausio mėn. buvo Utenos apskrities tautininkų komiteto valdybos pirmininku. („Lietuvos aidas“ 1933 m. spalio 14 d).

Tautiškos minties skleidėjas ir puikus specialistas dr. Povilas Svilas 1929 m. rugpjūčion14 d. Respublikos prezidento aktu Nr. 290 apdovanojamas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu. Kitam apdovanojimui, - Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu, buvo pristatytas 1931 m. rugsėjo 4 d., bet dėl nevykusiai išdėstyto nuopelnų aprašymo prezidentūra pateiktą reliaciją atmetė. (Lietuvos CVA, f. 377, ap. 2, byla 6, lap. 51 – 53, byla 44, lap 171 – 172, fondas 380, ap. 2, byla 323)

Dr. Povilas Svilas 1920 m. sukūrė šeimą su bajoraite Julija Elžbieta Puzinauskaite (1899 – 1972) iš Bikuškio dvaro, augino sūnus Ričardą (1921 – 1996) ir Edvardą (1928 – 1963). Julija Svilienė buvo baigusi medicinos kursus prie Kauno universiteto, stažavosi Paryžiuje ir iki karo Utenoje dirbo dantų gydytoja.

1940 m. vasarą į Lietuvą įžengus raudoniesiems okupantams, prieš daktarą Povilą Svilą, kaip didžiausią konkurentą, sujudo Utenos žydai. Sužinoję, kad daktaras neareštuotas su pirmutiniais miesto inteligentais ir valdininkais, jie imasi veikti, įkalbėjo pogrindžio metų komunistus Oguzą Faivušą ir Jofę Geršoną parašyti valstybės saugumui tokio turinio raštą: „Daktaras Povilas Svilas, - stambus dvarininkas, priklauso tautininkų partijai ir buvo jos pirmininku. Aktyvus veikėjas, nepaprastai žiaurus darbo žmonėms. Dabartiniu metu daro slaptus susirinkimus su tikslu nuversti esamą liaudies vyriausybę“.

Žinoma, A. Sniečkaus vadovaujami saugumiečiai tuojau susigriebė. 1940 m. liepos 22 d, Utenos policijos punkto viršininkas Donatas Vildžiūnas su Faivušu Oguzu ir Petru Kutka, daktaro namuose Utenoje ir Bikuškio dvare atliko kratas. Nerado nei ginklų, nei nelegalios literatūros, bet daktarą areštavo. Kalino ir tardė Utenoje, vėliau išvežė į Vilnių. Po keleto apklausų tardymą užbaigė ir 1941 m. kovo 8 d. NKVD dalinių Ypatingojo pasitarimo sprendimu nuteisė 8 metams kalėti. (Lietuvos Ypatingasis archyvas, dr. Povilo Svilo b/ byla P-12521).

Prasidėjus karui, okupantai dr. Povilą Svilą išvežė į Kazachstano kalėjimą. Iš ten, kaip Lietuvai reikalingą specialistą ir nepagrįstai apkaltintą žmogų 1948 m. paleido. Grįžęs į Uteną, dr. Povilas Svilas namus rado nacionalizuotus, mieste negavo darbo, nerado šeimos. Apsigyveno Pakruojyje, pas artimiausią savo bendramintį Antaną Namiką. Iš jo ir kitų žmonių sužinojo, kad jo sūnus Ričardas, Vilniaus valstybinio universiteto medicinos fakulteto studentas, 1945 m. rugsėjo 29 d. buvo areštuotas, nuteistas 10 metų ir įkalintas Intos lageryje. Julija Elžbieta Svilienė, bijodama represijų ir Sibiro kančių, su padirbtais dokumentais, pasiėmusi septyniolikmetį sūnų Edvardą, repatrijavo į Lenkiją, gyveno Opolės mieste, dirbo dantų gydytoja ir mirė 1972 m. vasario 6 d. Sūnus Edvardas Svilas, baigęs Ščecino jūreivystės institutą, dirbo tolimojo plaukiojimo kapitonu ir mirė 1963 m. laive prie Anglijos krantų. Iškilmingai palaidotas Ščecine. (Ričardo Svilo, gyvenusio Klaipėdoje, prisiminimai).

Pakruojo ligoninės vedėja gydytoja Teišerskienė Povilą Svilą įdarbino ligoninėje, suteikė pastogę. Dirbo, ir iš vargano atlyginimo siuntė siuntinius su maistu 1949 m. kovo 22 d. Sibiran ištremtai seseriai Anelei Markelienei ir jos sūnaus Povilo Markelio šeimai su penkiais mažamečiais vaikais. „Jei ne jis, mes nebūtume išgyvenę Sibire...“ – su dideliu dėkingumu prisimindavo daktarą Povilo Markelio vaikai.

Sibiro sniegynuose 1947 m. rugpjūčio 29 d. atsidūrė ir dr. Povilo Svilo brolis Juozas Svilas (1882 – 1969). Sumanus, sąžiningas ir teisingas ūkininkas Juozas Svilas prieš karą ir 1941 – 1944 m. dirbo Dusetų valsčiaus viršaičiu ir viršaičio pavaduotoju. Melagingai apkaltintas, kad talkino vokiečiams, kad engė darbo žmones, buvo nuteistas 10 metų ir įkalintas Karagandos srities lageryje. Į Lietuvą grįžęs 1956 metais, iš savo gražių trobesių Drageliškių kaime terado tik pirtelę, kurią atpirkęs iš tarnaitės joje apsigyveno. Chruščiovinio atšilimo metais gavo leidimą ir 1966 m. vasario 2 d. atvyko pas savo dukras Birutę ir Leonilę, pas sūnus Juozą ir Vytautą į Kanadą. Daugiausia gyveno dukrų Birutės Lukošienės ir Leoniles Giedraitienės šeimose. Mirė 1969 m. rugsėjo 2 d., ir palaidotas Delhi katalikų kapinėse. („Tėviškės žiburiai“, Kanada, 1969 09 18).

Apie dr. Povilo Svilo mirtį mokytojas Antanas Namikas, 1960 m. iš Sibiro grįžusiam sūnui Ričardui Svilui pasakojo mistinį nutikimą: „Kartą pas mane vėlai vakare užėjo daktaras Povilas ir dėsto; „Buvo ryški mėnesiena, mėnulis švietė man į nugarą. Mano šešėlis krito dešiniau manęs, priekin. Už kelio griovio buvo kapinės. Visai nelauktai mano šešėlis atsiskyrė nuo manęs, iš lėto nuslinko per kapinių tvorą ir dingo. Pasidarė baugu ir nejauku“. Po to dr. Povilas Svilas pradėjo sirguliuoti, gydėsi Vilniuje ir, praslinkus metams su viršum, paskui savo šešėlį nuėjo į Pakruojo kapines 1953 m. vasario 24 d.“

Pulko vadas, Vyčio kryžiaus ordininkas Aleksandras Svilas

Negausi vaikais buvo Drageliškių kaimo ūkininkų Vincento ir Onos (Markelytės) Svilų šeima; užaugo sūnus Aleksandras, gimęs 1893 m. gruodžio 28 d. ir duktė Elena, gimusi 1896 m. Tėvai vaikams lėšų negailėjo, abu leido į mokslus. Elena išsimokė mokytoja, Aleksandras tapo talentingu karininku, Lietuvos kariuomenės pulko vadu.

Aleksandrą, baigusį Dusetų pradžios mokyklą, tėvai išlydėjo į Peterburgą, kur jis mokėsi ir 1914 m. sėkmingai užbaigė šv. Jekaterinos Prozorovo vyrų gimnaziją. Rudenį ruošėsi stoti į universitetą, bet prasidėjo pirmasis Pasaulinis karas ir Aleksandrą mobilizavo į frontą. Pradžioje tarnavo eiliniu, bet greitai buvo pasiųstas į Vladimiro karo mokyklą, kurią baigęs 1916 m. gegužės 1 d., gauna pirmąjį karininko laipsnį ir su 13 – ju atskiruoju pėstininkų pulku išvyksta į Šiaurės frontą, kur Oranienbaumo mieste 1917 m. balandžio 1 d. baigia karininkų kulkosvaidininkų kursus. 1917 m. birželio 3 d. mūšyje su vokiečiais, kulkosvaidžių komandos vadas vyresnysis leitenantas Aleksandras Svilas sunkiai kontūzytas. Už šį ir kitus atsižymėjimus buvo apdovanotas šv. Stanislovo III laipsnio, šv. Anos III ir IV laipsnių ordinais bei paaukštintas į štabs kapitono laipsnį.

Po revoliucinių įvykių Rusijoje pradėjus kariuomenėje steigti tautinius dalinius, Aleksandras Svilas atvyko į Atskirąjį Vitebsko lietuvių batalioną ir vadovavo kulkosvaidžių komandai.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1918 m. lapkričio 12 d. Vilniuje savanoriu stojo į besikuriančios Lietuvos kariuomenės I – jį pėstininkų LDK Gedimino pulką. Su dideliu pasiaukojimu iš pirmųjų savanorių formuoja kulkosvaidžių komandą, pats iš kaizerio kareivių mainais ir už pinigus įsigijo kulkosvaidžių. Nuo artėjančių bolševikų kariuomenės pėstininkų pulkui pasitraukus į Alytų, jo vadovaujama kulkosvaidžių komanda ne kartą užkirto kelią bolševikams. 1919 m. balandžio 13 d. Aleksandras Svilas skiriamas pilnai sukomplektuoto kulkosvaidžio bataliono vadu ir kautynių keliais praeina nuo Alytaus iki Dauguvos upės krantų.

 1919 m. birželio 3 - liepos 21 d. laikinai ėjo išvaduotos nuo bolševikų Utenos miesto ir apskrities komendanto pareigas. 1919 m. rugsėjo 15 – 1920 m. sausio 20 d. – Alytaus miesto ir apskrities karo komendantas. 1919 m. gruodžio 20 d. Aleksandrui Svilui suteikiamas majoro laipsnis su vyresniškumu nuo 1917 m. balandžio 15 d. 1920 m. sausio gale energingas ir sumanus karininkas siunčiamas į I – jį atsargos batalioną, dalyvauja formuojant 10 – jį pėstininkų pulką ir jame vadovauja mokomajai, o nuo rugpjūčio 10 d. šio pulko III - jam batalionui. 1920 m. lapkričio 5 d. pervedamas į karo mokyklą, kur būdamas II –os kuopos vadu, nuo gruodžio 4 d. dėsto būsimiems karininkams kulkosvaidžių kursą. Čia dirbdamas surado laiko tobulintis ir 1924 m. rugsėjo 16 d. baigė Aukštųjų karininkų kursų IV laidą.

Karo mokykloje išbuvęs iki 1924 m. spalio 15 d., pervedamas į IV pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Mindaugo pulką I – jo bataliono vadu.

Gabus ir sumanus karininkas greitai kilo karjeros laiptais. 1926 m. spalio 15 d. skiriamas IX – jo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko vado pavaduotoju. 1928 m. vasario 16 d. jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis su vyresniškumu nuo 1919 m. gruodžio 13 d.

1932 m. balandžio 21 d. Respublikos Prezidento aktu Nr. 334 Aleksandras Svilas skiriamas IX – jo pėstininkų LK Vytenio pulko vadu, 1932 m. gegužės 24 d. jam suteikiamas pulkininko laipsnis.

1933 m. rugsėjo 5 – 13 d. veiklusis pulko vadas buvo komandiruotas į Vokietiją, 1935 m. rugsėjo 27 – spalio 12 d. dalyvavo kariniuose manevruose Švedijoje, o 1936 m. rugsėjo 20 – 26 d. – Lietuvos kariuomenės manevruose Jonavos – Žeimių – Kėdainių apylinkėse.

Už nuopelnus Lietuvai karininkas Aleksandras Svilas buvo apdovanotas antrosios rūšies I – jo laipsnio Vyties Kryžiumi (1926 06 07), Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu (1935 09 08), LDK Gedimino III laipsnio ordinu (1929 08 14), Lietuvos kūrėjų savanorių, Lietuvos Nepriklausomybės 10 – čio ir Latvijos išvadavimo kovų 10 – čio medaliais, Čekoslovakijos respublikos „Baltojo liūto“ IV laipsnio ordinu su kardais (1936 02 13) ir Švedijos karaliaus Vazos II klasės riterio ordinu (1936 02 13). (LCVA, f. 930, ap. 2s, byla 329, „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“, VII tomas, Vilnius, 2007, psl. 236 – 237).

Pulkininkas Aleksandras Svilas mirė staiga 1936 m. spalio 26 d. savo namuose. Palaidotas Marijampolės miesto kapinėse. Šiai didelei Lietuvos karininkijos netekčiai išsamų straipsnį „Talentingas pulko vadas, pulkininkas Aleksandras Svilas“ paskyrė žurnalas „Kardas“, nekrologai buvo išspausdinti žurnale „Karys“ ir daugelyje to meto Lietuvos laikraščiuose. Pasakojimą norėčiau užbaigti pulkininko S. Zaskevičiaus žodžiais, pasakytais laidojant Aleksandrą Svilą: „Toli nuo Dusetų nužygiavai, net prie Žemaitės. Nors ir trumpai gyvenai, bet tavo gyvenimas buvo taurus, turiningas, svarus. Nors palikai našlaičiais tris vaikus, bet paskutinę akimirką turėjai teisę pasakyti, kad ir Tavo pastangomis Lietuva tapo nepriklausoma“.

Iš tiesų šeimoje Aleksandras Svilas buvo rūpestingas vyras ir vaikus mylintis tėvas. Dar 1920 m. vedęs gretimo su DrageliškėmisVozgėlių kaimo merginą Mariją Urbonaitę (1900 – 1989), dorais ir Tėvynę mylinčiais žmonėmis užaugino tris vaikus: Algirdą (1921 – 2003), statybos inžinierių gyvenusį Kaune, Kęstutį (1926 – 1946), Marijampolės kariūnų mokyklos kursantą, kuris kovėsi Tėvynės apsaugos rinktinėje ir patekęs rusams į nelaisvę, žuvo Komijos lageryje, medikę Jūratę (gim. 1922), kuri su motina 1944 m. pasitraukė į užjūrį, ištekėjo už Šukio ir gyveno Niujorke.

Karo lakūnas, pulkininkas leitenantas Balys Svilas

Balys Svilas gimė 1898 m. spalio 16 d. ir buvo jauniausias vaikas Drageliškių kaimo ūkininkų Juozapo ir Elenos (Lingytės) Svilų šeimoje, kurioje jau augo du broliai ir sesuo. Baigus Dusetų valdišką mokyklą, tėvai Baliuką nuvežė į Vilnių, nusamdė butą ir gabus vaikas pradėjo mokytis Martyno Yčo vardo gimnazijoje. Prasidėjus karui ir artėjant kaizerinės Vokietijos kariuomenei, gimnazija evakavosi į Voronežą. Čia Balys Svilas baigė gimnazijos kursą ir 1918 m. kovo 7 d. gavęs brandos atestatą sugrįžo į gimtinę ir 1919 m. birželio mėn. Panevėžyje stojo į Lietuvos laisvė gynėjų gretas, dalyvavo kautynėse prieš bolševikus Latvijoje, prie Ilūkštės.

Tinkamą išsilavinimą turintis vyras 1919 m. rugpjūčio 14 d. siunčiamas į karo mokyklą Kaune, kur po keturių mėnesių baigęs pagreitintą kursą, leitenanto laipsniu siunčiamas tarnybai į VIII –jį pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vaidoto pulką būrio vadu. 1919 m. gruodyje dalyvavo kautynėse prieš bolševikus, o 1920 m. rugpjūtyje - prieš lenkus. Pasibaigus kovoms su Lietuvos priešais, nuo 1922 m. gegužės 19 d. Balys Svilas buvo to paties pulko Drausmės bataliono II – os kuopos vadas, nuo rugsėjo 3 d. – bataliono komendanto pavaduotojas. 1922 m. lapkričio 10 d. paaukštinamas į vyr. leitenantus, neužilgo išrenkamas pulko teismo nariu.

1923 m. lapkričio 16 d. – 1924m. spalio 18 d. Balys Svilas mokėsi Aukštuose karininkų kursuose ir juos baigęs, tolimesnei tarnybai siunčiamas į Aviacijos dalinį. Čia vėl įtemtai mokosi aviacijos karininkų kursuose, mokosi valdyti karo lėktuvus, skraido mokiniu – žvalgu ir įgijęs gerus praktinius įgūdžius, nuo 1925 m. liepos 27 d. skraido savarankiškai. 1925 m. rugpjūčio 6 d. karo lakūnas Balys Svilas skiriamas Aviacijos pulko technikos dalies viršininku. 1925 m. lapkričio 16 d. įsakymu paaukštinamas į kapitonus ir siunčiamas į Karo aviacijos III –ją oro eskadrilę kuopos vadu.

Po penkerių metų Karo aviacijos dalinyje lakūnas Balys Svilas iškilo nuo kuopos vado, eskadrilės vado pavaduotojo iki eskadrilės vado. 1927 m. rugsėjo 15 d. baigė aukštojo pilotažo kursą. Aviacijoje atliko 115 skrydžių, ore išbuvo 92 valandas. Be tiesioginių savo pareigų, Balys Svilas, reikalui esant, pavaduodavo ūkio reikalų viršininką ir Aviacijos pulko komendantą. Aktyviai reiškėsi visuomeninėse pareigose: buvo III –os oro eskadrilės švietimo komisijos pirmininku, 1926 - 1930 m.– Aviacijos pulko teismo nariu, 1929 – 1930 m. buvo renkamas žemesnių karininkų Garbės teismo pirmininku, naujokų šaukimo komisijos nariu ir t. t.

Lygiagrečiai su karine tarnyba Balys Svilas 1925 – 1929 m. studijavo ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Kartu su baigimo diplomu, jam suteikiamas majoro laipsnisir tolimesnei tarnybai perkeliamas į kariuomenės Generalinį štabą, kur vykdė štabo viršininko adjutanto pareigas.

1932 – 1935 m. Balys Svilas su Krašto apsaugos ministerijos stipendija mokėsi Čekoslovakijoje, Prahos karo intendantūros akademijoje, kurią baigus, paaukštinamas į pulkininkus leitenantus ir skiriamas Lietuvos kariuomenės intendantūros Maisto ir pašarų dalies viršininku. Šias pareigas sąžiningai vykdė iki bolševikinės okupacijos 1940 m. vasaros. Karo vadovybė jo tarnybą įvertino apdovanodama LDK Gedimino IV laipsnio ordinu (1928 02 16) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (LCVA, f. 930, ap. 5, byla 2602).

1940 m. rugsėjo 11 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenė, paskirtas Raudonosios armijos 29 – jo šaulių teritorinio korpuso 179 šaulių divizijos 617 haubicų artilerijos pulko ūkio dalies vado padėjėju. Kilus Vokietijos – SSRS karui iš Raudonosios armijos pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais buvo Lietuvos Laisvės armijos Kauno apygardos vadas.

1944 m. vasarą, nuo artėjančių bolševikų kariuomenės pasitraukęs į Vakarus, Balys Svilas dirbo žemės ūkyje, apie metus Niujorke, o likusi laiką Detroite. Keletą metų dirbęs fizinius darbus, įsigijo braižytojo specialybę ir šį darbą dirbo iki mirties 1968 m. spalio 29 d. MirėDetroite, palaidotas Holy Sepulchre kapinėse. („Karys“ 1968 m. Nr. 10, „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“, VII tomas, Vilnius, 2007, psl. 238)

Karo lakūnas Balys Svilasšeimos neturėjo, Amerikoje jį globojo tolimi giminaičiai Regina ir Petras Petrauskai. Pas juos gyveno, buvo slaugomas ligoje ir jų rūpesčiu palaidotas. Testamentu velionis Amerikos Lietuvių fondui paliko 2000 dolerių, o Detroito Lietuvių ramovėnų draugijai – 1000 dolerių (Čikagos dienraščiai „Naujienos“, 1968 11 06 ir „Draugas“, 1969 11 06).

Atgal