VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06 07. Donatas Malinauskas Prahoje (1)

Viktoras Jencius-Butautas

Vertybės

Knygynuose pasirodė Dalios Bukelevičiūtės monografija „Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918-1939 metais“. Studija didelės apimties, joje neišvengta netikslumų. Susidaro įspūdis, kad autorė kai ką linkusi nutylėti ir neužakcentuoti. Kitaip sakant, jaučiasi postsovietinė cenzūra. Knygos gale esančios fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (A 15-P57) apraše nenurodytas grupės diplomatų ir kariškių susitikimo, įvykusio, anot autorės, 1930 metais, tikslas, tiksli vieta, liko, deja, joje neįvardintas ir Donatas Malinauskas. 1939 metų „Lietuvos aido“ savaitiniame priede „Iliustruota apžvalga“ nurodoma, kad 1929 kovo 2 dieną Čekoslovakijos pasiuntinybėje buvo įteikti čekoslovakų „Baltojo liūto“ vardo ordinai p.D.Malinauskui, pirmam Lietuvos atstovui Pragoje - IV laipsnio ir p.M.Reišiui, Čekoslovakų garbės konsului Klaipėdoje - V laipsnio. Taigi, nurodytoje nuotraukoje iš kairės sėdi gen. Povilas Plechavičius, Donatas Malinauskas, diplomatas Jurgis Savickis, Martynas Reišys, Miroslavas Niederle. Čekoslovakai įvertino Donato Malinausko indėlį, plėtojant bendradarbiavimą tarp dviejų valstybių, jo šešiasdešimtmečio išvakarėse. Peršasi mintis, kad šių asmenų indėlis, formuojant Čekoslovakijos ir Lietuvos tarpvalstybinius santykius, buvo neeilinis. Galbūt būtent šito akcento ir nepageidavo cenzoriai, o doc. dr. L. Švec nesuvokė lietuvių prigimties nuolankumo, ir kad lietuviai pastaruosius šimtmečius ieško tvirto ir galingo šeimininko. Ir todėl nesunku nuspėti, kam atstovauja vienas ar kitas lietuvis politikas ar diplomatas, nes galingų kaimynų yra ne tiek daug. Matyt, todėl dar ir šiandien mes nesugebame savarankiškai tvarkytis ir vis žvalgomės tai į lenkus, tai į vokiečius, tai į rusus...

Nėra monografijoje ir kitos gan plačiai žinomos nuotraukos, kurioje apie 1922-1923 metus Pragoje su Donatu Malinausku įsiamžino Čekoslovakijoje studijavę kariškiai generolas Kazimieras Ladiga, pulkininkas Vladas Grudzinskas, Vaclovas Griganavičius. Kad generolas Kazimieras Ladiga buvo vienas iš 1926 gruodžio 17 d. valstybės perversmo organizatorių - niekam nėra paslaptis.

Santykiai tarp Lietuvos ir Čekoslovakijos formavosi sudėtingomis tarptautinėmis sąlygomis, kai visai Europai buvo iškilusi bolševizmo grėsmė. Kintant tarptautinėm sąlygom, žlungant imperijoms, kito ir pavienių asmenų vertybės. Būtent vertybių kaita pokarinėje Europoje keitė ir ne kai kurių lietuvių nusistovėjusią tautinių vertybių skalę. Knygoje pasigendama išsamesnės analizės, kaip ir kieno pastangų dėka buvo užmegzti santykiai tarp Lietuvos ir Čekoslovakijos, kas vis dėlto lėmė Lietuvos diplomatinio korpuso kaitą Čekoslovakijoje.

Nėra abejonės, kad čekoslovakai pozityviai vertino Donato Malinausko nuveiktus darbus, o kaip jie vertino Dovą Zaunių? Kodėl jis ketvirto dešimtmečio pradžioje pasitraukė iš diplomatinės veiklos?

Kelias į Lietuvos pripažinimą

1922 metais sausio 24 dieną užsienio reikalų ministras prof. Vladas Jurgutis, atsakydamas į atstovo Čapinskio paklausimą dėl Čekoslovakijos konsulinės atstovybės Kaune, pranešė, kad „Čekų-Slovakų atstovas Lietuvoje įteikė Užsienio Reikalų Ministerijai oficialų Čeko-Slovakijos valdžios raštą, pripažįstantį Lietuvą suverene ir nepriklausoma valstybe“. Čekoslovakija Lietuvą pripažino de jure 1922 metais sausio 5 dieną.

Kelias į pripažinimą buvo ilgas ir sunkus. 1919 metais vasario 21 dieną Jurgis Šaulys per Vokietijoje esančią Čekoslovakijos pasiuntinybę bandė užmegzti diplomatinius ryšius ir siūlė Lietuvos atstovu paskirti Donatą Malinauską, kuris gerai orientavosi šios valstybės tarptautinėje padėtyje, mokėjo čekų kalbą. Šiam pasiūlymui pritarė ir Antoninas Švehla, pavadavęs užsienio reikalų ministrą Edvardą Benešą. Buvo sutikta su sąlyga, jeigu Donatas Malinauskas nebus oficialus diplomatinis atstovas, o tik faktinis. Deja į Prahą sugrįžęs E. Benešas, teigiamo atsakymo į Lietuvą neišsiuntė, nes Santarvėje egzistavo neigiamas požiūris į Lietuvą. Dėl diplomatinių kontaktų vėl susirūpinta 1919 rugsėjo mėnesį Paryžiaus taikos konferencijoje. T. Naruševičius, susitikęs su Karelu Kramaržu, tarėsi dėl Lietuvos atstovo siuntimo į Čekoslovakiją. Tačiau pozicija po kelių dienų greitai pasikeitė, nes tai, anot čekų, būtų nelojalu Rusijos atžvilgiu.

Čekoslovakija, kaip ir kitos didžiosios valstybės, skeptiškai žiūrėjo į naujakurias valstybes, ištrūkusias iš Rusijos imperijos globos, ir nelabai tikėjo Lietuvos, tuo labiau Latvijos, Estijos nepriklausomybe. Jos manė, kad Rusija atgims ir sutvirtės. Pirmasis Čekoslovakijos ministras pirmininkas Karelas Kramaržas kategoriškai pasisakė prieš Pabaltijo valstybių savarankiškumą. Karelas Kramaržas siūlė Lietuvai federaciniais pagrindais išlikti Rusijos sudėtyje. Jo pasaulėžiūra ir rusofilinė orientacija nebuvo paslaptis Lietuvos visuomenei. T.G. Masarykas, E. Benešas, kaip ir Tautos demokratų partija, vadovaujama K. Kramaržo, laikėsi nuostatos, kad turi išlikti stipri demokratinė Rusija. Straipsnyje 1919 12 10 „Dėl ko Kramaržas ėjo gelbėti Rusų“, rašoma, kad K. Kramaržas buvo neoslavizmo apaštalas ir kad „jis kaip ir pasiėmęs uždavinį sujungti dešiniąsias Rusų partijas prieš bolševikus. D-ras Kramaržas keliavęs į Rusų kraštą dar prieš rusų nepasisekimus. Jis turėjęs rusams paskirt čekų-slovakų legionininkų armiją - 40000 visai ginkluotų vyrų. Dabar pasirodžius tautininkų demokratų organe „Narodni Listy“ žinia, kad Sibire dar tebesantieji čekų legioninkai esą pasiryžę sausumos keliu per Uralą traukti namo. Vadinasi, jie nori prasimušti prie Denikino, vadinas, jie nori pradėti kovoti su bolševikais“.

Geresnio kandidato atstovauti Lietuvai Čekoslovakijoje tuo metu kaip Donatas Malinauskas nebuvo, jis ne tik gerai orientavosi panslavistiniuose siekiuose, bet ir lenkų intrigose. Nežiūrint to, kad 1919 09 24 Anglija, pripažino Lietuvą de facto, Čekoslovakija laikėsi senos pozicijos. Į diplomatinę kovą įsijungė ir O.Milašius, 1921 04 04 informavęs Čekoslovakijos pasiuntinybės sekretorių V. Trčką apie politinę situaciją Lietuvoje ir siekį gauti pripažinimą de jure.  

Bandymus užmegzti diplomatinius santykius pradėjo realizuoti Donatas Malinauskas, dar 1921 metų vasarą išvykęs į Prahą. 1921 metų vasarą Europoje iš esmės buvo pasikeitusi politinė situacija. 1920 01 21 pasibaigė Paryžiaus taikos konferencija, į kurią Rusija dėl pilietinio karo nebuvo pakviesta, nors emigracinė vyriausybė ir tikėjosi joje dalyvauti. 1920-ųjų lapkritį generolo Piotro Vrangelio kariuomenė Sevastopolyje atsisveikino su Rusija ir su viltimis bent jau artimiausioje ateityje nuversti bolševikų režimą. Nors Rusijos imperijos auksas, kaip spėjama, ir atkeliavo į Čekoslovakiją, tačiau vilčių artimiausiu laiku atkurti demokratinę Rusijos imperiją nebeliko, todėl keitėsi ir Čekoslovakijos požiūris į naujadarias valstybes. Todėl jau ne tik Donatas Malinauskas buvo pageidaujamas Prahoje, bet į ją veržėsi naujai atsikūrusios valstybės pareigūnai ir komersantai, turėdami, matyt, ir neaiškių interesų. Prahą dar 1921 metų rugpjūtyje aplankė Medemas, o kiek vėliau, rugsėjo pabaigoje, Lietuvos URM pareigūnas Albinas Rimka. Jis domėjosi D. Malinausko veikla, sužinojo, kad D. Malinauskas derėjosi Čekoslovakijos užsienio reikalų ministerijoje ne tik dėl konsulinių ryšių, bet ir dėl Lietuvos diplomatinio pripažinimo.

Dėl pasikeitusios politinės situacijos pasikeitė Donato Malinausko charakterizavimas, imta abejoti jo tinkamumu šiai misijai. Lietuvos atstovu Italijoje dirbantis dr. Jurgis Šaulys, prieš tai pozityviai jį vertinęs, suabejojo jo tinkamumu tokiai komplikuotai misijai. Albinas Rimka taip pat rezervuotai vertino Donatą Malinauską. Kodėl Jurgis Šaulys apie 1921 metų birželį pradėjo kalbėti, kad Donato Malinausko asmuo lenkuose visiškai kompromituotas, todėl lenkai padarys viską jo diskreditavimui. O gal tiesiog naujomis aplinkybėmis Lietuvai jau nebereikėjo principingų ir teisingų piliečių, kurie neva neatsargiu žodžiu galėjo pakenkti vykstančioms deryboms tarp čekų ir lenkų. Vis dėlto Praha palankiai įvertino Donato Malinausko kandidatūrą ir Lietuvos paskyrimui neprieštaravo.

Teisingumo dėlei verta pastebėti, kad Jurgio Šaulio prolenkiška orientacija metams bėgant tik stiprėjo. Jurgis Šaulys 1938 metais, pakeitęs pirmąjį Lietuvos pasiuntinį įgaliotąjį ministrą Kazį Škirpą Lietuvos pasiuntinybėje Varšuvoje, garsėjo savo bičiulyste su Lenkija. 1939 08 31 karo išvakarėse J. Šaulys siūlė neboikotuoti lenkų paskelbtos mobilizacijos ir Vilniaus krašto lietuviams atlikti Lenkijos valstybei pilietinę pareigą. O tautiškai orientuotoms jėgos siūlė kitą variantą - pasirengti Vilniaus vadavimui, vengti Lenkijoje paskelbtos visuotinės mobilizacijos ir savarankiškai priešintis vokiečių okupacijai, nes tai bendras priešas.

Diplomatinė kova, interesų sferų paslaptys ir jų atstovavimas 

Lygiai prieš 500 metų LDK Vytautas 1421 metų birželį pasiuntė į Prahą savo pasiuntinį Višeką Račinskį, o 1421 metų rugpjūtį Kutnos Horos seimas išrinko Vytautą Čekijos karaliumi.

2007 metais išspausdinta Vytauto Žalio knyga „Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940)“. Knygoje apie pasiuntinybės Prahoje darbą rašoma: „Nors ankstesnio pasiuntinybės vadovo D. Malinausko, atsitiktinio žmogaus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, palikimas tikrai buvo nepavydėtinas, D. Zaunius labai gerai sugebėjo užtikrinti normalų ir efektyvų pasiuntinybės darbą“. Tiesa, Donato Malinausko amžininkas Kazys Puida buvo kitos nuomonės apie signatarą ir jo nuveiktą darbą formuojant Lietuvos-Čekoslovakijos santykius. 1924 metais „Krivulėje“ Kazys Puida rašė: „Mūsų pirmutinis atstovas Čecho-Slovakijoje, p.Donatas Malinauskas, pažadino iš praeities ir pašaukė gyveniman senąsias tų dviejų tautų istorines tradicijas. Čecho-Slovakijos atstovas Lietuvai, p. prof. Jaroslavas Galia, rūpestingai ir širdingai tam atsiliepė ir po šiai dienai tęsia darbą mūsų tarpe. P. D. Malinauską Pragoje pakeitė d-ras Dovas Zaunius. Ir mes linkime jam, kad taip sėkmingai pradėtasai darbas ir tiek gražių draugingumo paraiškų davęs p. D.Malinausko pradėtasai darbas būtų toje kryptyje toliau vedamas ir kad jis mūsų atstovui Čechuose kuo gražiausiai sektūs“.

Donato Malinausko veiklos diplomatinėje tarnyboje kritika priklauso nuo požiūrio į jį, vieniems Domas Zaunius – prūsokas, turintis seserį komunistę, kitiems – tvarkos darytojas Prahos pasiuntinybėje.

Čekoslovakija jau pirmaisiais nepriklausomybės metais tapo traukos objektu pramoninkams. Medemas 1921 metais liepos 31 dieną dalyvavo Prahoje vykusiame XIII esperantininkų kongrese. Sugrįžęs apie savo nuveiktus darbus informavo finansų, prekybos ir pramonės ministrą Ernestą Galvanauską. Nurodė, kad Prahoje susitiko su Čekoslovakijos finansų ir prekybos ministrais. Susitikimuose kalbėta, kad Čekoslovakijos rankose yra apie 80 proc. Austro - Vengrijos pramoninio potencialo. Be to, pažymėjo, kad būdamas Prahoje aplankė III mugę. Kitais metais į IV mugę buvo kviečiama ir Lietuva. Baigdamas Medemas paprašė paramos esperanto laikraščiui, kurio net pavadinimas buvo sumanytas: „Litova Stelo“ („Lietuvių žvaigždė“). Konsulato klausimu Medemui buvo patarta kreiptis į užsienio reikalų ministrą, tačiau jis nesuspėjo. Keista, kad Medemas 1921 metų lapkritį aiškino per spaudą, ko jis nesugebėjo padaryti.

O Čekoslovakijos konsulas Jaroslavas Galia, jau įsikūręs Lietuvoje, 1921 spalio pabaigoje duoda interviu laikraščiui „Lietuva“. Akivaizdu, kad Lietuvoje vyko kova tarp įvairių grupuočių, nevisada atstovaujančių Lietuvos interesams.

Kramaržas, dar 1919 metais garsėjęs kaip neoslavizmo apaštalas, dar vis tikėjo, kad Rusija atgimsianti, todėl nenorėjo pripažinti Lietuvos. Donatas Malinauskas negalėjo neatkreipti dėmesio į straipsnį „Lietuvoje“ apie Medemo kelionę į Prahą, tad tuojau pat atsakė: „Dėlei p. Medemo pranešimo, apie Čecho-Slovakiją ir Lietuvą, paduotojo  mūsų Finansų, Prekybos ir Pramonės ministeriui ir padėto „Lietuvoje“ Nr.262, laikau reikalinga pažymėti, kad tas pranešimas, nežiūrint  nepaprasto pavėlavimo (net keliais mėnesiais post factum), nenustojo būti įdomus, nes iš jo matyti, jog žmogus, tiek bendra turįs su Lietuvos valstybe, kad savo laiku išdrįso dargi kreiptis į Vokiečių okupantų valdžią prašydamas intervencijos prieš Lietuvos valdžią, ilgainiui galėjo visiškai oficijalinai atstovauti minėtai ministerijai užsienyje. Tame pat pranešime tarp kito ko p. Medemas sako laikęs pranešimą apie Lietuvą, kurs buvęs pažymėtas ir vietinėje Čechų-Slovakų spaudoje; kongreso aprašymuose Čechų spaudoje aš radau tik žinutę kad p. Medemas pasveikines kongresą: jis ten pavadintas Finansų vice-ministeriu. Pranešimas apie Lietuvą čechų spaudos priskaitytas buvo suomiui, kurio pavardė kitaip skambėjo, negu p. Medemo, kurs tų klaidų, nežinau kodėl, nenorėjo ar negalėjo atitaisyti.

Toliau p. Medemas savo pranešime sako, kad Čecho-Slovakų Finansų ir Prekybos ministerijai pavestu jam klausimu dėl įkurimo Lietuvoje Čecho-Slovakų atstovybės pasiūlęs kreiptis į Užsienio Reikalų ministerį, su kuriuo jis neturėjęs laiko pasikalbėti. Tenka abejoti, kad p. ministeris V. Hanačik, ar d-ras R. Hotowetz nebūtų žinoję, jog jau senai, dar prieš p. Medemui Prahoje pasirodant, buvo jau nutarta užmegsti artimesnius ryšius su Lietuva, įkūrus Čecho-Slovakų atstovybę Kaune ir pavedus tą dalyką konsului prf. J. Galiai. Iš to pranešimo lygiai nematyti, kur būtų galėjęs p. Medemas pasmatyti su Čecho-Slovakų Prekybos ministeriu, kurs tuo metu buvo Varšuvoje.

Kas dėl IV prekymečio, kurs turi įvykti kovo 12–19 d. 1922 Prahoje, tai p. Medemas, kurs siūlosi p. Galvanauskui visokiais patarimais, kiek yra man žinoma, pasiūlė prekymečio valdybai pašalintą iš Lietuvos valstybės tarnybos savo bičiulį, kažkokį daktarą inžinierių, kurs savo trūkumus stengiasi padengti titulais“.

BeDonato Malinausko laiško redakcijai, buvo ir pranešimas apie atentatą į Ernestą Galvanauską, kuriame buvo rašoma, kad 1921 metais „lapkričio 25 d. 2 val. 45 min. rytą kėsintasi nužudyti Susisiekimo, Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerį, Lietuvos atstovą Tautų Sąjungoje, jo bute iš Smėlių gatvės šono“.

Lietuva, 1921-ieji. Jau kuris laikas sklando kalbos, kad Galvanauskas parduos Lietuvą. Kalbėta ne be pagrindo. 1921 metų lapkričio 25-osios naktį pasikėsinama į Ernestą Galvanauską ant jo miegamojo palangės padėjus sprogmenį. Sprogimas nuniokojo butą, o pats šeimininkas buvo sužeistas stiklo ir plytų skeveldromis į pakaušį, nugarą ir kojas. Pasikėsinimo priežastis – Hymanso projektas, kuris iš esmės buvo antilietuviškas ir kurio šalininku laikytas Ernestas Galvanauskas. Praėjus penkeriems metams po atentato, „Lietuvyje“ buvorašoma: „Vadinasi, jau du kartus Pilsudskis kėsinosi užimti Lietuvą: vieną kartą ginkluotų pajėgų keliu, o antrą kartą – diplomatijos keliu“. Tuo pat metu Augustinas Voldemaras „Lietuvyje“ dr. Kazį Grinių ir p. Mykolą Sleževičių pavadino hymansininkais.

Kas žino, galbūt bombos sprogimas Ernesto Galvanausko bute pagreitino ryškios antilenkiškos orientacijos Donato Malinausko paskyrimą į Prahą. 1922 metų kovo pradžioje ELTA pranešė: „Lietuvos atstovu Čekoslovakijai būsiąs p. D. Malinauskas, buvusios Valstybės Tarybos narys“. Lietuva nelaukdama pradėjo siųsti savo atstovus į Čekoslovakiją, 1922 metų birželio mėnesį pradėjo domėtis karo technikos pirkimu, atvyko pulk. Aleksandras Kurkauskas. Pradžia buvo tokia, kokios net lenkai nesitikėjo. Nuo 1922 metų pulk. Juozas Kraucevičius ieškojo galimybių atnaujinti aviacijos techniką, vyko į komandiruotes Čekoslovakijoje, Italijoje, Vokietijoje. 1923 metų pirmąjį ketvirtį Lietuvos intendantūros skyrius pasirašė sutartį su Čekoslovakų firma dėl audinio karinėms uniformoms siūti pirkimo. Greiti tempai kažkam nedavė ramybės. Galbūt todėl jau 1923 metais jį pakeitė Dovas Zaunius (vokiškai jo pavardė buvo rašoma: Saunus).

Atgal