VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06 07. Trečiojo reicho planą sėkmingai įgyvendino Sovietų Sąjunga (2)

Iki pat Sovietų Sąjungos užpuolimo A. Hitleris nebuvo tvirtai apsisprendęs dėl užimtų Pabaltijo kraštų likimo. Jis svyravo tarp Vokietijos protektorato ir aneksijos. Po sėkmingos karo pradžios 1941 metų liepos 16 dieną A. Hitleris pabrėžė, kad Pabaltijo kraštai, Bialistoko sritis, Krymas, Galicija, Baku, Saratovo sritis ir Kolos pusiasalis turi būti prijungti prie Vokietijos. „Visas Pabaltijys turi tapti reicho dalimi“, - kalbėjo A. Hitleris. Pagal generalinį planą „Ost“, Pabaltijyje germanizuotini tik nordinės rasės žmonės.Buvo numatyta suvokietinti visą estų tautą ir gana nemažai latvių. O lietuviai tam netiko, nes turėjo gana daug slaviško kraujo:rasės atžvilgiu mažiau vertingiems lietuviams buvo numatyta rasti kolonizacijos vietą Rytuose.SS reichsfiurerio H.Himmlerio nuomone, visą lietuvių tautą reikėjo ištremti toli į Rytus – į Vakarų Sibirą. Apskritai Vokietijos vadų kalbose ir dokumentuose Lietuva ir lietuvių tauta retai buvo minimos. Lietuva A. Hitleriui buvo per menkas svarstymų objektas, ir jis plačiau apie jos gyventojų likimą nekalbėjo. Lietuviai Vokietijos nacionalinių socialistų vadų buvo vertinami prasčiau už estus ir latvius. RSHA viršininkas SS obergruppenfiureris Reinhardas Heydrichas, 1941 metų spalio 2 dieną kalbėdamas apie Rytų Europos kolonizavimą ir germanizavimą, teigė, kad Baltijosšalys būsiančios apgyvendintos vokiečiais. R. Heydricho nuomone, rasės atžvilgiu vertingiausi esą estai, o mažiausiai tinkami germanizuoti - lietuviai.

1990 metais, latvių istorikas profesorius H. Struodas Vokietijos federaliniame archyve Koblence aptiko dokumentą, pavadintą „Direktyvos dėl galimybių suvokietinti Ostlando tautas – estus, latvius ir lietuvius 1942 – 1944 m.“. Ši slapta byla yra buvusios užimtų Rytų sričių ministerijos fonde, skyriuje „Baltijos tautos“. Iš jos galima padaryti išvadą, kad SS reichsfiureris H. Himmleris ketino suvokietinti tik apie 10 procentų Pabaltijo gyventojų, bet Ostlando reichskomisaras Hinrichas Lozė 1941 metų rugpjūčio 1 dieną posėdyje pareiškė, jog šis procentas galėtų būti didesnis. 1942 metų lapkričio 16 dieną vis dėlto buvo pripažinta, jog nors esama kai kurių gerų rasinių elementų, suvokietinti estų ir latvių neįmanoma. Netinkamus suvokietinti estus ir latvius – 800000 – 1 000 000 – reikia perkelti į Leningrado sritį. Savo ruožtu Lietuva turi būti visiškai ištuštinta vokiečiams, o maždaug pusė milijono jos gyventojų – geriausių rasiniu požiūriu – pervežta į Prūsiją.

Prof. dr. K. Meyeris-Hetlingas – grupės, ruošusios generalinį planą „Ost“, vadovas (nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo)

Atidžiau panagrinėjus vokiečių archyvinius dokumentus, tampa visiškai aišku, kad ilgalaikis nacionalsocialistinės Vokietijos tikslas Baltijos šalyse buvo jas įtraukti į Reicho sudėtį, du trečdalius gyventojų iškeldinus, o kitus pamažu sumaišius su vokiečių imigrantais. Bet pirmiausias ir artimiausias vokiečių uždavinys buvo laimėti karą.

Istoriko A. Bubnio teigimu, 1942 metų sausio 27 dieną H. Himmleris pavedė Komisariato vokietybei stiprinti minėtajam pareigūnui prof. K.Meyeriui-Hetlinguiparengti teisinį, ekonominį ir politinį būsimosios „Rytų rekonstrukcijos“ planą. Šis plano „Ost“ projektas buvo baigtas 1942 metų gegužės mėnesį. Jis numatė Vokietijos kaimyninėse valstybėse, pirmiausia prie Reicho prijungtose lenkų žemėse, kurti kolonizacijos sritis (Siedlungsgebiete), toliau nuo Reicho esančiose Kryme, Narvos, Chersono, Bialistoko srityse, Vakarų Lietuvoje sudaryti kolonizacijos židinius (Siedlungsmarken), o likusiose Lenkijos, Pabaltijo, Gudijos ir Galicijos žemėse įsteigti 36 kolonizacijos atramos punktus (Siedlunstūtzpunkten), iš jų 14 generalgubernatorystėje. Ostlande turėjo būti 12 atramos punktų (tarp jų - Vilnius, Šiauliai, Ryga, Tartu, Talinas ir kt.). Atstumai tarp punktų privalėjo būti apie 100 km ir bendras kiekvieno punkto plotas iki 2000 kv. km. Buvo numatyta Baltijos valstybėse per 25 metus apgyvendinti 560 tūkst. vokiečių (pavyzdžiui, vien Rygoje – 96 tūkstančius). Tačiau prof. K. Meyerio-Hetlingoparengtas planas H. Himmlerį tenkino tik iš dalies. Jis padarė keletą naujų pastabų ir pasiuntė planą toliau tobulinti Reicho komisaro vokietybei stiprinti Vyriausiojo štabo valdybos viršininkui SS obergruppenfiureriui ir policijos generolui U. Greifeltui. H. Himmleris įsakė rengti visų prie Reicho prijungtinų ir kolonizuotinų teritorijų bendrą planą. Jo nuomone, Baltijos šalyse kolonizacijos bazių nepakako, Estija ir Latvija turėjo būti visiškai suvokietintos. Tuo tarpu profesoriaus K. Meyerio-Hetlingomanymu, per 50 proc. estų, apie 5 proc. lietuvių buvo tinkami suvokietinti. Po to jam pritarė ir H. Himmleris: lietuviai mažiau tiko vokietinimui negu estai ir latviai. H. Himmleris liepė planuoti įgyvendinti planą „Ost" per 20 metų, numatant visiškai suvokietinti Generalinę guberniją, Latviją ir Estiją.

Įgyvendinant Trečiojo Reicho aukščiausiosios valdžios planus intensyviai buvo vykdoma Lietuvos kolonizacija. H. Himmleriui pavaldi Rytų žemių kolonizavimo įstaiga parengė Lietuvos kolonizavimo plano metmenis, numatančius apgyvendinti vokiečius žydams, lenkams, rusams bei 1941 metų žiemą repatrijavusiems asmenims priklausančiuose ūkiuose. Kolonizacinio žemės fondo sudarymui taip pat buvo numatyta iškeldinti lietuvius iš Vakarų Lietuvos į rytines jos apskritis. 

1941 m. liepos 15 d. prof. K. Meyeris -Hetlingas pateikė SS reichsfiureriui H.Himmleriui Rytų teritorijų kolonizavimo generalinio plano „Ost“ pirmąjį variantą (nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo)

Tačiau vokiečių administracija Lietuvoje visomis priemonėmis stengėsi sudaryti įspūdį, ypač kolonizuojamiems piliečiams, kad ji yra vykdoma Lietuvos savivaldos iniciatyva. Lietuvoje kolonizavimo reikalus tvarkė Generalinio komisariato Kaune Politikos skyrius (kolonizacijos referentūra), vadovaujamas generalinio komisaro asmeninio referento barono SS hauptšturmfiurerio Wendto von der Roppo. Be to, į Lietuvą atkeliamiems vokiečių tautybės asmenims įkurdinti 1942 metų sausio mėnesį prie Generalinio komisariato Kaune buvo sudarytas SS Kolonizacijos štabas (SS-Ansiedlungsstab) su pagalbinėmis įstaigomis vietose, vadovaujamas SS šturmbannfiurerio dr. Duckarto (pavaduotojas SS oberšturmfiureris Hinrichas Abelis) ir pavaldus tiesiogiai SS reichsfiureriui H. Himmleriui. 1942 metų vasario 4 dieną Užimtų Rytų sričių ministerijos ir SS atstovai pasirašė dalinio Lietuvos kolonizavimo susitarimą. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų koridorius nusidriektų nuo Rytprūsių iki „senųjų Ordino žemių“ (Latvijos ir Estijos). 1942 metų gegužės 19 dieną abi įstaigos buvo sujungtos. Dr. Duckartas privalėjo vokiečių kilmės buvusius Lietuvos Respublikos piliečius, repatrijavusius 1940–1941 metais, grąžinti į Lietuvą. Tai buvo atliekama tokiu būdu, kad nedviprasmiškai pabrėžė tendenciją aneksuoti Lietuvą. Iškeldinti lietuvius ir įkurdinti kolonistus vokiečių administracija vertė vietos įstaigas ir pareigūnus – apskričių viršininkus, lietuvių policiją ir net policijos batalionus. Vokiečių persikėlėliai pirmiausia buvo apgyvendinami Marijampolės apskrityje, prie Šešupės. Paskui vokiečiai apgyvendino dar vieną rajoną nuo Marijampolės Nemuno link. Šis ruožas toliau ėjo per Kėdainius iki Panevėžio, o paskui – dar toliau, iki pat Latvijos sienos. Tai buvo pietinis kolonizavimo ruožas. Šiaurinis ruožas ėjo nuo Jurbarko per Raseinius–Kelmę–Šiaulius Latvijos link. Dauguma grįžtančių vokiečių priklausė SS rezervui. Šie potencialūs esesininkai dirbo ūkiuose, gautuose iš SS valdžios. Kolonistai kartu ėjo ir tarnybą kaip SD (Sicherheitsdienst) ir gestapo vietiniai postai, taip sukurdami Lietuvoje vietinį tokių postų tinklą. Jie buvo gerai ginkluoti, reguliariai mokomi per pratybas.

Bolševikų agitatoriai, siekdami pakirsti lietuvių policijos batalionų narių moralę bei kovingumą ir sustiprinti antivokišką nusistatymą, skleidė gandus, kad jų šeimos iškeldinamos iš ūkių, iš namų, o miestuose – iš butų ir visa tai perduodama grįžusiems vokiečių repatriantams. Be to, moterys su vaikais gaudomos arbaitsamtų ir išvežamos darbams į Vokietiją. Vokiečių tvarkos policijos vadas Lietuvoje policijos pulkininkas dr. Hansas Hachtelis (Hans Hachtel), pasitaręs su SS Kolonizacijos štabo Lietuvoje vadovu dr. Duckartu, garantavo, kad nė vienas lietuvių ūkininkas, turėjęs ūkį iki 1940 metų sovietmečio, nebus išvarytas. Iškeldinami tik tie valstiečiai, kurie žemę bei ūkį iš sovietų gavo 1940 metais. SS Kolonizacijos štabas laidavo, kad jei pasitaikys toks atvejis, kai policijos bataliono kario ūkis atiduodamas vokiečių kolonistui, lietuviui bus grąžintas lygiavertis ūkis kitoje vietoje, o jei tai bus frontininkas, tai jam bus skirtas dar geresnis iškeldinto lenko ūkis.

1942 merų rugsėjo mėnesį laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“ rašė, kad „kolonistams įkurdinti, parinktos derlingiausios apskritys – Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių, Tauragės, Raseinių, Kauno, Kėdainių, Šiaulių, Panevėžio, Biržų (...) Iškeldintiems lietuviams žadama žemės rytinėse apskrityse, atėmus ją iš lenkų ir rusų. Kur bus padėti iškelti lenkai ir rusai – nežinoma. Tuo tarpu sukišami į stovyklas. Iš čia gabensią į Lenkiją ar Rusiją“.

Jau 1942 metų spalio mėnesį Lietuvoje buvo 7,9 tūkst. įvairias tarnybines pareigas ėjusių reicho vokiečių ir 16,8 tūkst. ūkininkų kolonistų, vadintų „rytų fazanais“ (Ostfasanen). Vien 1942–1943 metais į Lietuvą buvo atkelta 30 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių.

Tačiau 1942 metais vokiečiai neteko pagrindinių žaibiško karo privalumų – staigaus užpuolimo ir laikinos karinės organizacijos bei ginklavimosi pranašumo. Buvo mobilizuojamos naujos pajėgos lemiamoms kovoms. Jau tuo metu nemažai aukšto rango vokiečių politikų ir karininkų suprato, kad iškreipta nacionalinių socialistų rasinė politika Rytuose lemia priešingą rezultatą – skatina liaudį priešintis grobikams. Palaipsniui viršų paėmė ta dalis vokiečių, kuri buvo nacionalsocialistinės ideologijos ir politikos priešininkė ir kuriai valstybiniai Vokietijos interesai buvo aukščiau visko.

Tenka akcentuoti, kad ne visi vokiečiai pritarė A. Hitlerio pažiūroms dėl Rytų kampanijos tikslų bei metodų. Blaiviai mąstantys vokiečių karininkai suprato, kad, nepaisant puikių rezultatų, nugalėti milžinišką ekonominį potencialą turinčią Sovietų Sąjungą neįmanoma, nepakeitus politikos ir neatėmus iš Stalino rankų „tėvynės karo“ kozirio. Kad šios užduotys būtų sėkmingai įgyvendintos, būtinai buvo reikalingos permainos nacionalinės socialistinės vadovybės elgesio su Sovietų Sąjungos tautomis politikoje, reikėjo sovietinius piliečius patraukti į savo pusę kovai su stalinine vyriausybe. Jau 1941 metų rusėjo mėnesį šį klausimą kėlė armijų grupės „Centras“ štabo karininkai – štabo operatyvinio skyriaus viršininkas pulkininkas Henigas von Treskovas  (Henning Hermann Robert Karl von Tresckow) ir žvalgybos skyriaus viršininkas generalinio štabo majoras Rudolfas von Gersdorfas (Rudolf Christoph von Gersdorff). 1941 metų gruodžio 13 dieną sausumos pajėgų generalinio štabo generolas-kvartirmeisteris generolas leitenantas Eduardas Wagneris (Eduard Wagner) rašė Užimtų Rytų sričių ministrui A. Rosenbergui, kad karinė padėtis verčia patraukti užimtų sričių gyventojus į savo pusę, todėl būtina rasti tokį patrauklų politinį šūkį, kuris skatintų jų antibolševikinį judėjimą. Panašius samprotavimus ne kartą dėstė ir armijų grupės „Centras“ užnugario rajono viršininkas ir apsauginių karinių dalinių vadas pėstininkų generolas Maksas von Šenkendorfas (Max Heinrich Moritz Albert von Schenckendorff), kuris 1942 metų kovo mėnesį savo raporte nurodė, kad rusų liaudies noras bendradarbiauti bus efektyvi priemonė kovoje su partizanais.

Netgi fanatiškas nacionalsocialistinis politinis veikėjas propagandos ministras Jozefas Goebbelsas (Joseph Goebbels) 1942 metų pradžioje nusprendė nebeskleisti nesąmonių apie Rytuose gyvenančius pusiau laukinius žmones (Untermenschen), nes tokia propaganda tik didino vokiečių priešų skaičių, ir pasiūlė sudaryti marionetines vyriausybes. O kai Vokietija atsidūrė kritiškoje padėtyje, nacionalinių socialistų rasinė doktrina buvo pamiršta. Vokiečiai buvo priversti keisti savo politines, rasines bei karines nuostatas, elgesį ir požiūrį į užimtų Rytų Europos kraštų tautas. Į arijų (sekanti pakopa po germanų – P. S.) gretas buvo įrašyti bulgarai, serbai, slovėnai, turkai, chorvatai, prancūzai, italai, ispanai, portugalai, vengrai, graikai, rumunai, slovakai, kalmukai, osetinai, ingušai, estai, latviai, kazokai, Krymo totoriai, čečenai. (lietuviai su ukrainiečiais buvo priskirti žemesnei, trečiai pakopai – P. S.).

Užimtų Rytų sričių ministerijos Kolonizacijos skyriaus viršininkoErhardo Wetzelio (Erhard Wetzel)1942 metų balandžio 27 dienos pastabose dėl generalinio plano „Ost" rašoma, jog daugiausia nordinio kraujo Baltijos šalyse turi pajūryje gyvenantys žmonės. Jo nuomone, atlikus rasinius tyrimus gali paaiškėti, kad didesnė estų tautos dalis yra tinkama suvokietinti. Samprotaudamas apie Baltijos tautų suvokietinimą, E. Wetzelis rašė, jog iš gyvenamųjų vietų prievarta iškeldinus netinkamus germanizuoti žmones visa tauta sunerimtų ir imtų priešintis, dėl to jis siūlė tokius žmones savanoriškai perkelti į slavų gyvenamas sritis ir juos panaudoti šiems kraštams administruoti. Dideliems Rytų kraštams valdyti vien germaniško kraujo žmonių neužteksią, tam reikalui galima panaudoti dalį Baltijos tautų. E. Wetzelio nuomone, lietuviams, latviams ir estams esančios pažįstamos svarbiausios europietiškos kultūros sąvokos ir jie labiau tinką užimtiems kraštams administruoti negu bolševizmo paveikti slavų inteligentai. Netinkami suvokietinti Baltijos tautų žmonės galėtų reikštis užimtose Rusijos srityse. Taip būtų taupomas vokiečių kraujas ir išvengta reicho silpnėjimo.

Be to, E. Wetzelis siūlė neatsisakyti industrializuoti užimtų Rytų kraštų, kadangi pramoniniuose kraštuose sumažėja gimstamumas ir gyventojų. Tokiu būdu būtų sumažintas Rytų Europos tautų biologinis pajėgumas ir grėsmė vokiečių tautai. Kadangi didelė lietuvių tautos dalis yra netinkama germanizuoti, E. Wetzelis siūlė pagalvoti apie lietuvių apgyvendinimą specialiai jiems skirtame Rusijos krašte. Kalbėdamas apie Pabaltijo kraštų inteligentiją, jis pažymėjo, kad ji yra tautinės kultūros puoselėtoja ir gynėja. A. Bubnys rašo, kad E. Wetzelis siūlė siųsti Pabaltijo kraštų inteligentus į Vokietiją dirbti panašaus pobūdžio darbo. Ten, jo nuomone, jie suartėtų su vokiečių kultūra ir taptų tinkami germanizacijai. Ir Pabaltijyje inteligentija būtų rengiama vokietinimui. Tuo tikslu reikėtų energingiau propaguoti vokiečių kalbą ir kultūrą. Pabaltijo kraštų gyventojams reikią parodyti, kad tik tapę vokiečiais jie galėsią užimti aukštesnes pareigas ir turėti geresnes gyvenimo sąlygas. E. Wetzelio nuomone, reikią atsisakyti Baltijos tautų prievartinio iškeldinimo į Vakarų Sibirą ir stengtis šias tautas germanizuoti jų tėvynėje. Kitą šio plano projekto recenziją parašė Helmutas Šubertas – germanizacijos reichskomisaro vyriausiojo štabo darbuotojas.

1942 metų rugpjūčio 17 dieną A. Hitlerio būstinėje vyko SS vadų ir aukštų SS pareigūnų pasitarimas dėl etninių vokiečių padėties okupuotose Sovietų Sąjungos srityse. Pasitarime pakartotinai buvo iškeltas užimtų kraštų kolonizavimo klausimas. Pabrėžta, kad pirmiausia reikią kolonizuoti Pabaltijo kraštus. Sunkiausia būsią suvokietinti Lietuvą, kadangi lietuviai esą itin nepaslankūs ir turį daug slaviško kraujo. Iki pat 1943 metų SS kūrė gigantiškus Rytų Europos kolonizavimo ir germanizavimo planus. 1942 metų rugsėjo 16 dieną H. Himmleris sukvietė aukštesniuosius SS ir policijos vadus ir pasakė kalbą apie germanų rasinę ekspansiją į Rytus. Jis kalbėjo, kad SS siekia sukurti germaniškus Rytus iki pat Uralo. Po 400-500 metų Europoje gyvensią 500-600 mln. germanų. Per artimiausius 20 metų turį būti kolonizuoti Lenkija, Čekija, Moravija, Vakarų Prūsija, Aukštutinė Silezija, Baltarusija, Pabaltijo kraštai, Ingermanlandija (teritorija tarp Ladogos ežero, Novgorodo, Onegos ežero ir Leningrado – P. S.) ir Krymas. Didelė Ingermanlandijos gyventojų dalis turėjo būti iškeldinta į Suomiją, o teritorija suvokietinta ir įjungta į vadinamąją „Peterburgo administracinę apygardą“. Kai kuriais duomenimis, Peterburgą buvo ketinta pavadinti Adolfsburgu.

Atgal