VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.27. Viltis nevilties metu

Algirdas Kavaliauskas

Mūsų sodyba vakarų pusėje buvo įbridusi į lazdynų gojelį: prie namo žaliavo jaunuolynas, o už jo plytėjo  seniai suaugusių lazdynų tankumynas, vienas už kitą didesni žaliuojančių riešutmedžių kelmai,  susiliejantys su giria. Ankstyvą pavasarį lazdynai žavėjo mažais margaspalviais  žiedeliais, o nuo vasaros pabaigos puikavosi prinokstančių riešutų kekėmis. Buvo nedidukių vos vieno ar dviejų riešutų kekių, ypač ant jaunų lazdynų. Tose kekėse buvo dažniau galima rasti dvilypių riešutų, radėjui pranašaujančių sėkmę. Ant senų, didelių lazdynų būdavo galima rasti didesnių su daugiau riešutų kekių.  Sekdavosi surasti milžines su keliolika riešutų! Jas pasiekti nebuvo lengva: jauną lazdyną galėjai palenkti ir raškyti kekes, o į senuosius reikėdavo įlipti, įsikarti iki  pačios viršūnės ir stengtis iki žemės palenkti, o jeigu to padaryti nepavykdavo, tekdavo landžioti tarp šakų, susibraižyti kūną, bet, svarbiausia, pasitaikę sausuoliai suplėšydavo marškinėlius ar net trumpas vasarines kelnaites. Dažno  seno lazdyno kamienas buvo surandėjęs, o gal jau sutrūnijęs, ir įsliuogus, jį lenkiant, lūždavo. Krintant dar liūdnesnių dalykų nutikdavo. Gelbėdavo  močiutė  nuvalydama, dezinfekuodama negilias žaizdas, rūbus susiūdama, sutvarkydama. Tėtis tai tikrai nepastebėdavo, o mama  – nežinau, nes kartais keistai pasižiūrėdavo į mane ir į močiutę, palinguodavo galvą ir eidavo prie savų darbų.

Tėtis įspėjo, kad esą apylinkėse tokių nūdnų žmonių, kurie pamatę nulaužtą medžio ar krūmo šaką, gali pamanyti kaip kokį paliktą kam nors ženklą. Gyvenantiems pamiškėje  naujos valdžios įtarumo užteko ir be šito. Šiapus miško daugiau niekas nebegyveno, artimiausių kaimynų  namai  supleškėjo  per, kaip man atrodė, jau labai seniai pasibaigusį karą, bet jų nebuvo kam atstatyti. Gal to baisiojo karo išgąsdinta,  šeima jautėsi nesaugiai. Nežinau gal buvo ir kitokių priežasčių, ir kiti jautėsi nesaugūs, nes kaime žmonės vaikščiojo susirūpinę ir dažniausiai liūdni. Miške žmonės pasirodydavo  retai, gal todėl, kad kitapus kaimo driekėsi gal net didesnė giria, bet ir pas mus užklysdavo uogauti, ar grybauti. Tik vasaros pabaigoje  jų, vaikų ir suaugusių, potirščiai knibždėjo riešutynuose. O šiaip tai tikrai buvo ramu.

Kaimynai pavydžiai sakydavo: gerai jums, ramioje vietoje gyvenate. Naktį mano kambario langas būdavo uždarytas, bet ankstyvą rytą, išeidami į darbus, tėvai langą atidarydavo  sodriems vasaros kvapams ir paukščių giesmėms. Šeimoje buvau mažiausias, nestokojau suaugusių dėmesio. Buvo vasara, atostogų metas. Man leisdavo ilgiau pamiegoti. Kad mano miego netrikdytų  ankstyva rytmetinė ruoša, gulėjau vienas seklyčioje. Aš matydavau šeimynykščius prieblandoje: per langą – triūsiančius prie tvarto ar daržinės ir paskui išeinančius į tolimesnius, valdiškais vadinamus, darbus. Pro saldų rytmečio miegą greičiau jausdavau negu matydavau, abu tėvus ar kurį iš tėvų, įeinantį į seklyčią, kad atvertų langą, o mane vėl apklotų, jeigu buvau nusispardęs. Ir nepabusdamas jausdavau, kaip stiprus rasotų gėlių kvapas pro atdarą langą plaukia į seklyčią, apgaubia  mano lovą ir kutena man nosį, kad kartais net nusičiaudėju.

Kartą per miegus pajutau, kaip kažkas pro atvirą langą į mane žiūri, mane stebi. Tada pažinau tylų mamos balsą: broli, einam, aušta, laikas. Išgirdau atsakant ir prislopintą vyrišką balsą: o kaip jis jau užaugęs, bus didelis, kaip tėvas...

Daugiau nieko panašaus nebebuvau užgirdęs, todėl po kurio laiko paklausiau mamos, koks vyras per langą į mane žiūrėjo? Mama apkabino mane ir priglaudė prie savęs: aš būsiu pervargęs daužydamas tėčio suverstus pradalgius, ypač storus, sumuštinius iš abiejų pusių, kuriuos ir suaugusiam nelengva išdaužyti, kai šitaip labai gražiai pievos sužėlę. O kad aš vis neatstojau ir klausiau, tai ji paaiškino, jog aš tik būsiu sapnavęs.

Miškas gyveno savo gyvenimą, žaliavo, ošė, rodos viskas buvo gerai, ramu ir gražu. Kartais, žiūrėk,  pamatydavai iš jo išeinančių žmonių, bet maža kas. Ir mama kartais iš miško grįždavo kažkodėl besišluostydama akis. Nelengva tuos suaugusius suprasti. Kartais į pamiškę atvažiuodavo kareivių pilnos mašinos. Ko jos atvažiuodavo, kai dar nebuvo pribrendusių riešutų, aš nežinojau. Buvau nugirdęs  apie miško kažkokias paslaptis ir aš numaniau, jog taip vadinamos gausiai gražiais mažyčiais žiedeliais žydinčios lazdynų giraitės, mano mėgstamas riešutynas, nes apylinkėse tokių lazdynojų daugiau nebuvo. Močiutė pagelbėjo ne vienai moteriai, kenčiančiai, sako, nuo  šitų gražių žiedelių sukeltos  alergijos. Tėtis širdo: kokio bieso jos velkasi į mišką, kai joms ten nėra kas veikti. Dabar gal nebesivilks, nes močiutės nėra. Ją tėtis išvežė pas kitą susirgusią tetą. Apskritai močiutė lankė savo vaikus, pagyvendama gal po mėnesį ar ilgėliau pas vieną iš septynių savo vaikų. Ji labai mylėjo vaikaičius. Aš irgi ją mylėjau. Ji pasakojo pasakas apie miškus, kuriuose gyvena gerosios fėjos, mums paberdamos žemuogių, aviečių, išauginančios grybų ir subrandinančios riešutų. Aš gerąsias fėjas įsivaizdavau kaip močiutę, visada man padėdavusios ir surasdavusios ką nors skanaus.

Tėvai gal ką ir daugiau žinojo apie miškus, gal jiems buvo įkandamos  kitokios  miško  paslaptys, tik gal jos neįdomios, nes tėtis kažkodėl visai nesidomėjo miško fėjomis. O ką jis galėjo apie jas pasakyti, jeigu net nėjo riešutauti. Nesupratau, kaip galima visai nesidomi miško gėrybėmis.  Riešutų ar kokį aukšlį uogų aš jam parnešdavau ir jis patenkintas valgydavo kartu su mama, kuri irgi pauogaudavo ir pariešutaudavo,  kai turėdavo laiko. Tik  to laisvesnio laiko jai labai trūko. Kai mane beriešutaujantį netikėtai  pačiupo kareivis ir suriko, ar tėvas  irgi miške, nors ir išsigandęs, išpyškinau  gryną tiesą: tėtis nemėgsta miško ir į jį nevaikšto, nes menkniekiams neturi laiko.

Mane miške domino ne tik riešutai, ne tik uogos ar grybai, ne tik paukščių giesmės, bet ir jų lizdai. Kielių ar strazdų giesmininkų lizdai būdavo neaukštai pačiuose lazdynuose. Aš tik pasmalsaudavau, kiek lizdelyje kiaušiniuukų,  bet rankomis neliesdavau, kad nepalikčiau savo kvapo ir neatbaidyčiau sugrįžusių lizdų šeimininkų. Įsliuogdavau į aukštus beržus nubausti varnų už tai, kad vogdavo mūsų viščiukus, bet kai kartą įsliuogęs į pačią išlakaus jauno beržo viršūnę ir, pasiekęs lizdą į jį tiesiau ranką, viršūnė tiek nulinko, jog lūžo ir aš, kaip koks kamuolys pupsėdamas nuo šakos ant šakos nukritau iš medžio. Viskas baigėsi laimingai, neskaitant nusibrozdinimų, susibraižymų ir mėlynių bei suplėšytų marškinėlių ir kelnaičių. Tėvai uždraudė karstytis  po medžius.  Į krūmus laipioti, karstytis neuždraudė. Galėjau ieškoti dvilypių riešutų ir domėtis paukštelių lizdais, kartais susuktais žemėje tarp žolių. Mėgdavau toliau nuo tokio lizdo prigulti tankmėje ir pasiklausyti paukščių giesmių ar pasigerėti medžių šakų šešėlių žaismu. Kartais man pasirodydavo, kad matydavau kokį neįprastą šešėlį, tolėliau praslenkantį. Bet prie manęs niekas neprisiartindavo. O mama aiškindavo, kad niekas miške nevaikšto, tai tik saulės žaismas medžių šakose, todėl nematė reikalo su manimi į mišką leisti Sargio, o apie tai kas man lyg ir pasirodydavo, kam nors pasakoti nereikėtų, nes mane tada labai mažu laikys. Aš norėjau būti didelis ir niekam nieko netgi jeigu ir klausdavo, atsakydavau niekada nieko nematęs.

Žinoma, atklysdavo kiškių ir stirnų. Juos Sargis galėtų smagiai pavaikyti, bet savo draugą vestis į mišką buvo uždrausta. Tai ir visas to miško paslaptingumas ir mano apie jį nutuokimas: aš pažinojau jį, jis mane. Mes buvome savi, vienas kitam patikome, vienas kitu pasitikėjome. Kai vakare nesėkmingai ieškojom pasiklydusio teliuko, sutemus visi grįžo namo ir galvojo, jog su visais ir aš grįžau. Aš pasilikau miške. Man buvo gaila  pasiklydėlio, tokio mažiuko tamsią naktį tankioje girioje likusio be mamos. Net pagalvoti baisu: vienas mažylis, tamsiame jam nepažįstamame miške, kur gąsdinančiai gali suūkti pelėda ar dar kas nors. Kai vakarais atsigulęs dar per atvirą langą išgirsdavau  palėpėje žvirblius čežant ir tai suklusdavau.  O čia miškas. Privalėjau mažiuką surasti. Kone visą naktį ieškojau mūsų gražuolio, kaip sakė mama. Ir paryčiui gražuolį  suradau, pasivedėjau į pamiškę kai jau švyto.Ten mus abu tėvai ir surado. Tėtis kažkodėl buvo piktas ir ruošėsi išsitraukti iš kelnių diržą, tikriausiai ne pasiklydėlio  kailiukui gadinti. Padariau gerą darbą, suradau gražuolį, o jis supykęs ir  man pačiam norėjo kailiuką gadinti, bet mama, kaip tokiais atvejais, žinoma, retokai pasitaikančiais, būdavo, jį nuramino ir visi patenkinti, tik nuvargę, grįžome namo. Pažadėjau daugiau naktį į mišką kojos nebekelti. O aš, kaip ir tėtis, pažadą tesėdavau.

 Girdėjau, kaip atėję kaimo moterys kalbėjo su mama, jog bažnytkaimio aikštėje suversti nukankinti  žmonės, bet man prisiartinus, jos nustodavo kalbėti arba užvesdavo kalbą apie raštuotų paklodžių audimą. Joms aš vis dar mažiukas. Ir ką tu nori daryk – vis mažius, ir tiek! Bet kai kartą nugirdau, kad toje baisioje aikštėje suguldyti vyrai iš mūsų miško, nuo  mamos nebeatstojau. Ji pabučiavo mano galvą ir pasakė, jog aš dar per mažas, kad žinočiau tokius dalykus. Matote, vėl per mažas!  Visai niekam nieko nepasakojau, nė puse žodžio neprasitariau ir vis tiek –  mažius!

Po to daugiau jokių kalbų apie bažnytkaimio aikštę nebesigirdėjo, jokių mašinų su kareiviais nebesimatė mūsų pamiškėse. Net įsilipdavau į aukščiausių  ąžuolų viršūnes  pasidairyti: nieko tokio neįprasto apylinkėje nesimatė.

Atėjusi žiema praėjo ramiai. Mokykloje aš jau gerai išmokau skaityti. skaičiuoti, rašyti.

Mamos sesuo, teta Marijona gyveno toli, gal už dvidešimt kilometrų, prie kito didelio miško ir ežeriuko. Nors jau tada iš tėvų girdėjau apie įvykusią baisią tragediją, bet praėjus pusei amžiaus pasakosiu, remdamasis Lietuvos ypatingajame  archyve saugoma, mano skaityta dėdės Jono baudžiamąja ir dėdės Motiejaus sekamąja bylose esančia medžiaga. Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę, jas  skaityti leido  ypatingojo archyvo direktorius.  

Pirmiausia, kaip inkriminuojamas nusikaltimas nurodoma lietuviška dvasia, lietuviškas auklėjimas, įvardintas lietuviškas nacionalizmas (turės praeiti daugiau nei pusė amžiaus, kad būtų suprasta, jog nacionalizmas (nacionalumas) yra tapatybės (tapatumo) pasireiškimas (požymis), galintis žmones vienyti ir vienija, kad  jis atskirtinas nuo kraštutinumų, pavyzdžiui, šovinizmo  ir kt., kaip dabar suvokta, bet koks kraštutinumas humaniškai išauklėtam žmogui nepriimtinas. Bet tada nebuvo šio fenomeno diferencijuoto supratimo, greičiau, nebuvo leidžiamas toks supratimas. Tada pats lietuviškumas jau turėjo prielaidas kažkam  neigiamam, o kaip bus įvardintas tas kažkas neigiamas, priklausė nuo kaltintojo fantazijos. Juodi kaltinimai užgriuvo paprastos lietuvės, našlės, auginusios du nepilnamečius sūnelius, namus.

Matau tetą Marijoną gaminančią valgį. Ji, kaip ir jos sesuo, mano mama, skaniai gamino. Teta Marijona pavalgydina sūnelius Mindaugą ir Algirdą ir suruošia lauknešėlį keliems vyrams pamaitinti, su kuriais ir brolis Motiejus, kovojantiems  už Lietuvą. Jie, laisvės kovotojai, netoliese, greta namų  stūksančioje tankioje girioje. Moteris ima lauknešėlį su valgiu ir eina, žinodama, kad jie, kovotojai, alkani, jos laukia ir galvodama, kad saugiai pavyks prasibrauti į tankmę prie jų slėptuvės. Bet vos tik  įžengusi į girią,  pakliuvo į skrebų (stribų) pasalą.

Ir prasidėjo kruvinas siaubas: kur banditas brolis, kur jo sėbrai? Kur banditų bunkeris? Sudaužytą kaip obuoliukas moterį partempė namo ir toliau kankino prie mažamečių sūnelių. Ji nieko nematė, nežino, negirdėjo. Jai rovė plaukus, laužė  pirštus. Vaikai klykė, moteris inkštė, dejavo. Pats egzekucijai vadovavęs karininkas  nebeapsikentęs liepė vaikus uždaryti kamaraitėje. Moteriai po nagomis varė adatas ir vinis, sulaužė rankas, degino rankų ir kojų pirštus, verdančiu vandeniu nuplikino krūtis ir kairį šoną... Tą pasakojo mama, kuri ruošė sesers kūną laidotuvėms. Bet dabar pateikiu ne mamos pasakojimą, o  atpasakoju dokumentą iš jų brolio Tūbelio Jono, Jokūbo sūnaus, baudžiamosios bylos, esančios Vilniuje, Lietuvos ypatingajame archyve.

Viename dokumente parašyta: buvo sunaikintas liaudies priešas...

Jau tada, vaikystėje, išgirdau: liaudies priešas. Priešas! Baisu ir smalsu. Tik nesupratau. Sukau galvą ir aš pats išsiaiškinau  kas tai gali būti. Kai tiktai valdžios vyrai su kareiviais įgriūdavo į mūsų namus vaizdingoje pamiškėje ir grasinamai šaukė apie liaudies priešą, tėtis tuoj ant stalo statė butelį naminukės. Jeigu reikia – ir antrą. Mama ramiu veidu nešė ne kažin kokią kaimišką užkandą, o nueidama šnabždėjo: Viešpatie, kada tas baigsis... Supratau: žmonių priešas – naminukė. Ir tą liaudies priešą visi prie stalo naikina. Ir tėtis kartu naikina, na, gal kiek mažiau negu kiti, bet gal jam ir priklauso mažiau naikinti, nes jis ne valdžios vyras, o artojo sūnus.

Tačiau artojo sūnus turėjo neprastą  galvą: kai suėmė mamą tik už tai, kad ji buvusio  nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės nario giminaitė, dar , tiesa, neva iš kažkur sužinojusią ir  įspėjusią kovotojus apie būsimą baudžiamąją, naikinimo operaciją, tėtis sugebėjo panaikinti – įtikinti, kad taip negalėję būti. Jis pats tada buvo darbe kitų akyse, o žmona negalėjusi per trumpą laiką nuvažiuoti apie dvidešimt penkis kilometrus iki sesers, nes ji ir važnyčioti gerai nemokanti, o arklio pasikinkyti tai tikrai nesugebėtų, be to, tada dar mūsų vežimas nebuvęs sutaisytas, o pas kaimynus vežėčių niekas nesiskolino, nesunku patikrinti. Ak, jau patikrinę! Juo geriau! Žmona net jeigu ir būtų ką nugirdusi, niekaip nieko negalėjo įspėti! Ir parsivežė tardytojo paleistą mamą namo!

Buvau nepatenkintas, kad tėtis be reikalo menkino mamą: ji ne tik mokėjo arklį pakinkyti, bet ir pabalnoti mokėjo, ne tik puikiai  valdė pakinkytus arklius, bet ir gerai mokėjo joti. Man su ramiu Bėriu buvo leidžiama tik ristele kucenti, o mamai tai šuoliais lėkti nedraudė! Pats mačiau, kaip vieną vėlų vakarą mama susitiko su iš miško atėjusiu žmogumi ir, net nebeieškojusi kažkur padėto balno, sėdo ant mūsų eržilo ir nušuoliavo. Tėtis žinojo, bet tardytojui kažkodėl nepasakė, gal pamiršo ir man labai knietėjo  mamai daromą skriaudą atitaisyti. Aš dar nemiegojau, kai mama putotu eržilu sugrįžo ir, jai dar nenulipus žemėn, pribėgęs tėtis klausė: kur vaistai?  Pastvėręs mamos paduotą ryšulėlį nuskuodė į mišką, net nepadėjęs jai nusėsti nuo eržilo. Neatsistebėjau, net nebūčiau pagalvojęs, kad jis moka taip greitai bėgti! Tai kaip jis tokį dalyką galėjo pamiršti?! Prie suaugusių reikėjo tylėti, vaikui kištis į jų pokalbį nevalia. Bet prie progos aš tėčiui  šitą dalyką priminsiu, nes švenčių dienomis jis turėdavo laiko su manimi ilgiau pabūti, pasikalbėti taisant arklių pakinktus, šukuojant arklius ar ką nors daržinėje darant. Pasižiūrėsiu, ką jis man atsakys.

Tik nesupratau  kaip čia išeina dėl mamos brolio dėdės Jono, mūsų, vaikų, krikšto tėvu vadinamo, apšaukto susidėjusiu su baisiausiu liaudies  priešu. Baisiausiu! Matyt, turėta galvoje nebe paprasta naminukė, o pats spiritas, dar vadinamas pirmaisiais lašais. Aš tą jau žinojau, nes buvau įkišęs pirštą į puoduką su tais lašais ir pirštą nulaižęs. Tokių lašų stiklinaitėmis prisiragavę, prisisiurbę valdžios vyrai net sunku įsivaizduoti, ką sugalvoja: dėdė Jonas   – geriausios  pasaulyje sistemos negailestingas  griovėjas!  Matote, pavasarį  pas jį atėjęs kolūkio pirmininkas, nes brigadininko kaime niekas neklausė, varė eiti sėti vasarojų. Dėdė aiškina, kad dar žemė per šlapia, joje grūdai žus, paprasčiau pasakius, supus. Pirmininkas savo: yra  nurodymas iš aukščiau! Dėdė  savo: tokioje šlapioje žemėje neteksime sėklos!  Jeigu būtina tų javų atsikratyti, tai nors atiduokite gyvuliams sušerti.

 Pirmininkas supranta, bet, sako, suprask ir tu ir dar reikšmingai pirštu baksteli į viršų. Dėdė ir be pasakymo ir parodymo suprato, kad jų kaimo žmogus, nors ir tapęs pirmininku, pats savaime šitaip nekvailiotų. Bet pirmininkas gavo nurodymą! Ne juokas! Nurodymas! O dėdė vis tiek savo: sėklinius grūdus į tokią dirvą?! Ne!

Ne, tai ne: 10 metų kalėjimo ir 5 metai nutrėmimo. Žinos kaip griauti naujos protingos valdžios autoritetą. Turės  laiko pamąstymui. Krikšto tėvas turėjo laiko ir pamąstymui, ir  sveikatos praradimui. Į Lietuvą grįžo jau pasiligojęs invalidas. Aš jį gerai atsimenu. Per Jonines brolių ir seserų vaikai jam nupynėm  ąžuolų vainiką. Vaikinai parūpinom ąžuolų šakelių, merginos nupynė vainiką  ir prikaišiojo iš darželio priskynę gražių gėlių žiedų. Sveikinom nuoširdžiai, linkėjom sveikatos ir ištvermės, ir svajonių išsipildymo. O jeigu jos dar nesipildo, tai neprarasti vilties. Kieme po obelimis linksmai šurmuliavo susirinkę svečiai, skambėjo  lietuviškos dainos, muzika, jaunimas šoko, ėjo, suko  ratelį ir jaunas, ir senas, tik krikšto tėvas sėdėjo – jo nebeklausė kojos. Sakyčiau pačiame linksmume jis paprašė pašaukti Algirdą. Mes, trys pusbroliai, turėjome šį vardą. Priėjome visi trys.

–Ką matai, studente? – paklausė manęs krikšto tėvas, ištiesęs ranką į tolumoje dunksančią girią. Tuo metu iš Algirdų buvau vienintelis,   studijuojantis universitete – Vilniaus universitete.

Turėjau labai stiprų, gerą regėjimą. Mačiau ne tik girią, bet ir pamiškėje besiganančius galvijus, net galėjau skirti kokie tai gyvuliai,  įžiūrėjau priemiškį, kuriame, skirtingai nuo mūsų miškų, nesimatė lazdynų, bet šioje girioje buvo didesni avietynai ir mėlynių plotai, pastarųjų  apskritai mūsų miške nebuvo.  Aš jam vardijau, ką matau, o jis klausė, klausė ir kažko vis laukė. Ko aš dar nepasakiau? Dėbtelėjau į pusbrolius, bet jie tylėjo lyg būtų vandens į burnas prisėmę. Kiek begalėdamas įtempiau regėjimą – ko dar nepastebiu?..

Pasirodo, ne visada galima matyti akimis. Ir siela gali  matyti – jeigu prisnūdusi, ją tereikia pažadinti: tada ir horizonte, ir savyje įžiūrėsi svarbiausią – viltį, net jeigu ir nevilties metas. Vilties niekas negali sunaikinti, jeigu tvirtai tiki savo teisingumu. Girią gali iškirsti, išvežti medžius, tik vilties sunaikinti negali, net jeigu užleidžia nevilties bauginantį šydą. Viltį sunaikinti tik pats gali, bet kam toks kraštutinumas, jeigu visada yra galimybė rinktis, reikia tik gerai pagalvoti...  Gali iškirsti girias, sunaikinti žmones, medžių atžalos išsaugos viltį ir perduos žmonių vaikams. Lietuvoje vilties sunaikinti negalima net nevilties metu.

Gretimais stovėjęs mano tėtis padėjo stikliuką ant stalo ir priėjęs prie dėdės, suėmė jį už pažastų ir padėjo atsistoti. Po obelimi pasigirdo pirmieji uždrausto suverenios Lietuvos himno žodžiai, Prie vyrų balsų prisijungė moterų balsai, jungėsi vis nauji ir nauji balsai. Seniai nutilo muzika, visi apspito mus. Vyriausiam pusbroliui Algirdui Tūbeliui, mokėjusiam gražiai groti armonika, kažkas ją padavė: žmonių balsus lydėjo armonikos garsai.

Aš dažnai apie tai galvojau. Lietuvos istorija, mano giminės, mano šeimos istorija. Jūsų istorija. Gal todėl ir pasirinkau studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.

Nuo vaikystės bandžiau apmąstyti ką girdžiu ir stengiausi suprasti ką matau.

Ir tetos Emilijos šeimai buvo suteiktas ilgas laikas apmąstymams Krasnojarsko krašte. Tik nežinau ką jie turėjo apmąstyti. Žmonės ramiai gyveno. Prieš valdžią neburnojo. Tiesa, jų kieme po kratos girdėjau neblaivų  kareivį, griežiantį dantimis: tyli kiaulė, gilią šaknį knisa... žinom, ką buožės remia, ko viliasi... mes juos iš miškų su medžių šaknimis išknisime...

Išknis? Atvirai prisipažinus, man jis tikrai buvo panašus į kiaulę, bet tėvai vaikams buvo uždraudę ką nors negražaus apie žmones kalbėti.

Tik štai netikėtai vieną rytą iš tetos kaimo atšuoliavo kaimynų vaikis. Pažinau iš trumpų plaukų ir putoto juodbėrio, kuriuo ir man yra tekę pajoti: auštant tetos Emilijos šeimą išvežė, išvežamieji seserį Zofiją prašę paimti jų karvę. Dar apie kažką vaikis kalbėjo, bet aš specialiai nesiklausiau, jeigu kažkas patyliukais sakoma tik tėvams.

 Paskui sužinojome, kad išvežė ir tetos kaimynus, bet tik tėvus ir senę,  o sūnūs, atsisakę eiti ne į Lietuvos kariuomenę, ištirpę miške. Kaip jie, tokie  dideli ir stiprūs galėjo miške  dingti, aš neįsivaizdavau, bet už tai supratau, kodėl mūsiškius išvežė: teta Emilija sunkiai sirgo ir vyras su sūnumi  namuose buvo prie jos. Niekas net pagalvoti negalėjęs, kad sergantį žmogų su šeima štai šitaip, anot tėčio, be ceremonijų iš gimtų vietų gyvuliniame vagone išbogintų. Mama, viena ranka glostydama atsivestą sesers karvutę, o kita ranka skarelės kraštu braukdama per akis, kalbėjo karvutei, jog yra vilties, kad karvutė pamatys savo tikrąją šeimininkę ir tėčiui antrino: nebijo jie Dievo, antikristai...

Ko jiems bijoti, kai buvo sukoncentravę savo rankose baisią jėgą. Sakoma, kad jėga gali pakeisti protą, nes jo lyg ir nebereikia, jeigu turi jėgą. Ne šiaip jau jėgą, o fizinę ir valdžios, kuriomis remiasi diktatūros. Gyvenome proletariato diktatūros laikais. Patyrėme, kad  proletariatas įvairus, bet diktatūra ta pati –  žiauri, dažniausiai beprotė. Kai beprotystė išplito, įsigalėjo kakistokratija su visuomenės kariotipų viršenybe. Tautų konglomerate, paverstu tautų lydymo katilu, disfunkcija su socialiniu disonansu  išbujojo ir visoje šitoje visuomeninėje maišalynėje, be gulagų apseiti  diktatūra nebegalėjo. Ir jų, gulagų, proletariato diktatūros laikais kaip reta visuomenėje užderėjo. Gulagų užteko visiems, lietuviams taip pat, ypač neįtikusiems kariotipams. Istorinė atmintis ir paminklas beprotybės sunaikintiems žmonėms – gulagų archipelagas! Jau buvau suaugęs, kai vieną tokių  man parodė dėdė Motiejus Tūbelis. Už priešinimąsi tarybų valdžiai mirties bausmė jam buvo pakeista 25 metų kalėjimu.

Mano dėdė buvo vienas iš tokių tvirto charakterio vyrų, mylėję Tėvynę Lietuvą ir manę, jog lietuviams reikia draugauti su žydais, vokiečiais, lenkais ar rusais, bet mums nereikia savo namuose mokytojų: nereikia nei lenkų, nei rusų, nei dar kokių kitokių gudročių, jo manymu, paprasčiausių  apgavikų, sukčių ir karjeristų (tada tai prilygo ne tiek keiksmažodžiui, kiek prakeiksmui, kaip, pavyzdžiui, vėliau spekuliantas), siekiančių lietuvių sąskaita savanaudiškų tikslų. Lietuviai privalo patys tvarkytis, juolab, kad  patys sugebėjo ir sugeba tvarkytis. Įsiterpsiu: gal nelabai sekasi tvarkytis, jeigu šalies tautinė mažuma, padedama etninės tėvynės politikų, moka mūsų valdžią ir kai kuriuos akademinių sluoksnių atstovus taip paspausti, kad laisvanoriškai sutinkama bjauroti gimtąją kalbą, lietuvių abėcėlę. Reikia tik įsivaizduoti: daugiamilijoninė Prancūzija mato globalizacijos pavojų ir gina prancūzų kalbą, o kone jau ant pirštų skaičiuojami lietuviai tokio pavojaus nemato! Negi tikrai prancūzai kvailesni už mus? Leiskite labai suabejoti. Vyresnieji lietuviai gimtosios kalbos  darkytojus  vadina politinėmis šiukšlėmis, kurie į Seimą pakliūna tik pagal sąrašus, nes vienmandatinėse apygardose už juos rinkėjai nebebalsuoja, už tai jie, tie senbuviai, bijo pakeisti Seimo rinkimų įstatymą. Tokius bailius  vadina parsidavėliais ir pan. Aš taip tvirtinti nedrįsčiau, nors dėl parsidavimo galima pamąstyti. Gal prisimenate Bismarką? Jo reikalas buvo užgrobti naujas teritorijas, o istorikų  su politikais reikalas buvo pateisinti užgrobimus. Ar ne panašiai prieš keletą metų pasielgė rytinis kaimynas? Pateisinimai buvo visada gerai apmokami. O gal prisimenate Lenkijos agresyvios valdžios motyvą okupuojant Vilniaus kraštą? Ogi ten daug lenkų! Taip, jų buvo daug, tik nutylima kokia būdu, kokia kaina jų ten priviso? Tokios politikos tąsa Lenkijos okupuotoje Rytų Lietuvoje –  baisi valstybinė polonizacija!  Dar neteko matyti tikslių duomenų, kiek lietuvių buvo sunaikinta, sulenkinta ar ištremta iš gimtųjų vietų Lenkijos okupuotoje Rytų Lietuvoje. Kai dabar matau vieną Lietuvos lenkų organizaciją besityčiojančią (gal Jūs žinote tikslesnį apibudinima?) iš kai kurių, pasakysime, neįgalių Lietuvos politikų ir valdininkų, mąstau ar jie, tie politikai ir valdininkai, parsidavę, papirkti, ar jie jau nusenę, per ilgą buvimą priskretę prie Seimo sienų, nebesuprantantys gyvenimo, o gal jie tokie turtingi, kad jiems nebesvarbu kieno ir kokia valdžia bus, ar dar kokios kitos priežastys skatina (o gal verčia?) juos taip elgtis. Nežinau, ir todėl nieko iš jų nesu kaip nors įžeidęs ar nepagarbiai atsiliepęs. Aš tik žinau senjorų vertinimus ir jų neignoruoju, manau, kad laikas parodys ar vyresnio amžiaus pažįstami lietuviai, tikrai pamatė kai kurių politikų ir akademinių sluoksnių kai kurių atstovų veikloje tokius dalykus, kurie leistų išsireikšti – išryškėję išdavikiškoje veikloje, lietuvius išduodančioje veikloje, tai aš pasikartosiu, kad  nesu  ekstremų šalininkas ir  pašvelninsiu senjorų samprotavimus: tam  tikroje kritikuojamoje veikloje gal yra negerų įtartinų  požymių. Žinoma, senjorai burnoja nepatenkinti: kai Judas atliks savo darbą rašyk nerašęs, šauk nešaukęs... Gal neskubėkime. Skaičiau nacionalinėje žiniasklaidoje vieno Seimo nario kreipimąsi į Lenkijos vyriausybę, kad visi Lietuvos lenkai nebūtų tapatinami su tam tikra Lietuvos lenkų organizacija. Labai teisingai pasakyta! Drįstu tvirtinti, kad tai padėtį suprantančio, mąstančio ir drąsaus Lietuvos politiko pareiškimas.

  Bet grįžkime į tuos laikus. Valdžios nuomone, dėl jau anksčiau minėtų  giminaičių tokių, proletariato diktatūrai pavojingų minčių, nuo visų negandų ir pagundų ginkluotų prižiūrėtojų su šunimis saugojamas, pūvančių savo smegenų pravėdinti dėdė Motiejus buvo nugrūstas į Vorkutą, patį šiauriausią Europos miestą su pačiu atšiauriausiu klimatu ir sunkiai įsivaizduojamomis gyvenimo  sąlygomis,  Bet už tai, lyg kokiuose poilsio namuose, niekuo nereikėjo  rūpintis. Ir maistas, ir pastogė virš galvos. Tiesa, buza nekokia, springstanti gerklėje, ir pastogė taip pat – į barakus lašėjo. Bet šitaip jie juokavo, nors tas  juokas buvo pro ašaras. Jo ir į jį panašių patogumui, o gal kankinimui, Vorkutoje buvo įkurtas vienas didžiausių gulago sistemos lagerių – Vorkutlag (iki 1938 m. Uchtpečlag), žinoma, tik priešų lageriu vadinamas. Jo sistemoje buvo Rečlag – ypatingas lageris politiniams kaliniams. Nuteistieji dirbo pačius sunkiausius fizinius darbus. Taigi, pasak dėdės, bepoilsiaudamas, iš neturėjimo ką veikti, nuo ankstyvo  ryto iki vėlyvo vakaro jis su likimo draugais lenkė nugarą liūdnai garsiose anglies kasyklose, beje, davusioms pradžią Vorkutos miestui prie Vorkutos upės.

Anglies kasyklose dirbo labai stropiai, pasakysime, tiesiog stachanovietiškai. Kitaip negalėjo, pats nenorėjo blogai dirbti. Kai vienas poilsiautojas  išsekęs ant anglių nualpo, tai prižiūrėtojai, visų  dirbusių akyse, paleido sargybinius šunis, kurie nelaimėlį gyvą greitai sudraskė. Vienas mokytojas iš Rygos bandė protestuoti, tai čia pat buvo nušautas už priešinimąsi  ir pusalkaniams šunims sušertas. Visi kiti vyrai dar geriau ir aiškiau pamatė, koks teisingas ir gražus gyvenimas, todėl pasidarė dar labiau patenkinti ir darbu, ir gyvenimo sąlygomis. Taip, taip, aišku, būdavo komisijos ir klausdavo ar čia viskas gerai, ar jie patenkinti. Vienareikšmis atsakymas: viskas labai gerai, visi labai viskuo patenkinti.  Todėl  čia plūdo ir plūdo vis naujų ir naujų poilsiautojų pulkai, klasinio priešo šmeižikiškai  vadinami  kaliniais – beteisiais sovietų vergais. Ko tik neišsigalvoja supuvusių Vakarų garbintojai, šviesaus komunizmo statytojų gyvenimo šmeižikai.  Bet, vėlgi... Nieko nepadarysi, laisvasis pasaulis žinojo – kaliniai. Tai gal jų nebevadinkime  poilsiautojais, nors tai pačių kalinių žodis, bet raštu negaliu  perduoti ironijos su kuria jį jie tarė. Daugiausia kalinių Vorkutlage buvo net apie 73 tūkstančius beteisių žmonių!

Po amnestijos dėdė Motiejus dar negalėjo sugrįžti į Lietuvą. Jį sergantį prižiūrėjo, gydė simpatiška moteris vardu Marija, dėdės Maryte vadinama.  Dar kalėjime  dėdė gavo žinią, kad jo buvusi žmona ištekėjo. Motiejus, pagal Mariją, Matvej, ją pamilo ir vedė. Manau, tai viena priežasčių, dėl ko dėdė į Lietuvą nebegrįžo. Tik viena iš priežasčių...

 Motiejus su Maryte Archangelsko srities Velsko rajono Kulojės miestelio  Čkalovo gatvėje, vietinei valdžiai leidus, pasistatė namą, o prie jo ir ūkinį pastatėlį, kur laikė kelias vištas, dvi kiaulytes, kurių vieną skersdavo  šv. Kalėdoms ir ožką. Už tvartelio  surentė  pirtelę, kurioje buvo galima šauniai pasivanoti ir išsimaudyti. Tame prie geležinkelio linijos  prilipusiame miestelyje, turėjusiame kultūros namus maždaug kaip buvę Geležinkeliečių namai Vilniuje (suprantama, be to siaubingo kablio), nuosava pirtis buvusi negirdėtas dalykas: miestelėnai naudojosi miesto viešąja pirtimi. Prie dėdės namų buvo gėlių darželis, už lentinio  ant polių iškelto takelio,  jo paties kastuvu sukastas daržas, kuriame be daržovių, augino bulves.

Kai dėdės Motiejaus kvietimu, pas jį nuvažiavau į svečius, tai tokie namai Čkalovo gatvėje buvo nebe pas jį vieną. Buvo jau ir pirteles pasistačiusių. Kažkada buvęs gatvės galinis ir gražiausias namas, dabar buvo gatvės namų viduryje. Jo namuose tuoj pat susirinko kaimynai pasižiūrėti antro pribalto, pasisveikinti, paspausti rankos, pasiklausyti ir pasakyti:  Matvej čestnyj, poriadočnyj  mučik (Motiejus sąžiningas, teisingas vyras). Dėdė įspėjo, kad dar kai kas į jį žvairuoja, todėl apie valdžią net juokaujant, tiktai gerai arba nieko. Žmonės rinkosi pasivaišinti ir atsipalaiduoti. Buvo draugiškas, linksmas užstalės pokalbis, paįvairinamas dažnutėmis, kitokiomis dainomis. Tik vėlų vakarą visi išsiskirstė. Namas turėjo abu atskirus  gyvenamus galus. Man buvo paklota seklyčioje. Marytė mokėjo lietuviškai palinkėti labos nakties, o ryte, į lovą atnešusi šilto ožkos pieno atsigerti, mokėjo lietuviškai pasisveikinti.

– Dieve, koks tu išaugęs. Aš tave mačiau prieš suėmimą dar mažą ir tai tik per langą, kai miegojai, – pasakė į seklyčią įėjęs dėdė.

– Aš tada jutau, net girdėjau jūsų pokalbį su mama, tik jį mane tikino, jog tai buvęs sapnas, – atsakiau aš.

–Tokie buvo laikai, – tepasakė dėdė ir apkabino mane lovoje. Jis stipriai spaudė mane prie krūtinės ir labai džiaugėsi, kad atvažiavau. Stovėjusi šalia ir į mus žiūrėjusi bei lietuvių kalbos klausiusi Maryte, staiga pripuolė prie mūsų ir abu apkabino. Mes apkabinome ją ir visi juokėmės. Buvo labai linksma. Tik kai pamačiau pražilusio vyro skruostais riedančias ašaras, nesupratau ar tai iš džiaugsmo, ar vis dėlto ne iš džiaugsmo...

 Užbėgdamas į priekį įvykiams pasakysiu: už tai, kad jį aplankiau šiaurėje, jis su Maryte beveik po ketvirčio amžiaus atvyko į Lietuvą, į mano vestuves. Jie viešėjo tris dienas, paskui išvažiavo pavešėti pas mano tėvus.  Aš padovanojau jam savo baltinių rankogalių  gintarines  sąsagas, nes, kai mus sveikino, pastebėjau jo keistai žėrinčias akis, žvelgiančias į mano gintarines  sąsagas (kiek laiko nebuvo Lietuvoje, tiek laiko nematė gintaro!). Dėdė nuoširdžiai padėkojo, kad pakvietėm į Lietuvą. Žvilgsnis buvo  giedras, akys  šviesios, bet sunku buvo suprasti kokie viesulai siaučia iškankinto, bet nepalaužto vyro sieloje.

Iš motinos sužinojau, ką jis jai pasakė: Liškiavos bažnyčioje.  matydamas  mane su žmona prie altoriaus, pajutęs,  jog be Lietuvos gyventi  jau  nebegalės. Ir pasidžiaugęs, kad  Marytė jį supratusi ir  sutikusi su juo keltis į Lietuvą,  tik dar reikės šiaurėje vienerius metelius prastumti, kol Marytė išeis į pensiją...

Pas dėdę lankiausi  dar nevedęs, vasarą laiko turėjau ir vešėjau antrą savaitę, kaip ir buvau numatęs, kaip buvome laiškais sutarę, kai dėdė gavo draugo iš Vorkutos laišką. Draugas rašė, kad serga ir dar labai norėtų dėdę sutikti, pamatyti, kvietė, jeigu gali, atvažiuoti.

Dėdė papasakojo apie savo draugą, su kuriuo susipažino šlapiame, kartais vos ne iki juosmens vandeniu užpilamame lagerio karceryje. Tų karcerių buvę nemažai, bet visuose kankinosi žmonės. Tada dėdė nemokėjo rusų kalbos ir už tai buvo dažnai baudžiamas. Kartą kalinys nuo Kalūgos  jį užstojo ir abu atsidūrė karceryje. Taip ten geriau susipažinę. Žmona nuteisto vyro vieno nepaliko,  atvažiavo į Vorkutą, susirado kur gyventi ir darbą. Už uždirbtus pinigus nusipirkdavo pasimatymą, susitikimą su vyru. Buvęs geras, draugiškas rusas, bet nelaimingas, kaip ir visi kentėję karceriuose, nes karceris vyrams  atėmė galimybę turėti vaikų. O jis jų taip norėjęs!  Išėjęs po amnestijos į laisvę, su žmona ir pasiliko Vorkutoje. Po kurio laiko, žmonai mirus, niekur neišvažiavo, gyveno vienas. Dabar ir jis pasiligojo. Iš laiško dėdė suprato, kad draugas sunkiai serga.

Šiltoką, tik vėjuotą, vidurdienį mes buvome Vorkutoje. Dėdė žinojo, kur gyveno draugas. Jis mus pasitiko prie namo. Tikriausiai artėjančius pamatė pro langą. Vyrai, vienas pražilęs, kitas nuplikęs, lyg vaikai džiaugėsi susitikimu. Netgi nepietavome. Jie pirmiausia nutarė pagerbti gulago aukas ir man iš arčiau parodyti tai, ko nebuvau matęs ir kad daugiau niekad gyvenime nepamatyčiau. Neskubėdami ėjom lauku, tiesiausiu keliu. Dėdė padėjo draugui, kuriam eiti jau buvo nelengva. Visi pririnkom, priskynėm po puokštelę lauko gėlių.

Pamačiau... Šiaip jau milžiniško pataisų darbu lagerio teritorija su barakais buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, su aukštais sargybinių bokšteliais. Nebeatsimenu, mes gal buvome priartėję prie buvusios politinių kalinių teritorijos.  Prieš akis driekėsi aukšta, aklina tvora, o gal siena, bokšteliuose matėsi ginkluoti kareiviai. Ėjau, norėjau iš arčiau pamatyti. Bet dar tolokai nuo to aptvaro, kurį vadinsiu siena, vyrai mane sustabdė. Arčiau eiti negalima! Gali nušauti be įspėjimo. Tokių atvejų buvę. Paskui, tiesa, buvę paaiškinta, kad ir žodžiu, ir šūviais į orą nežinia ką sumanęs pažeidėjas buvęs įspėtas, bet nestojęs, todėl ir buvęs nušautas.

Nuleidę galvas patylėjome, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Po pauzės  visi žengėme žingsnį į priekį, padėjome ant žemės gėles ir nusilenkėme. Tada žengėme žingsnį atgal ir vyrai atsiklaupė. Tą patį padariau aš. Iš judančių dėdės lūpų supratau, jis meldėsi.

Aš žiūrėjau į priešais mus plytinčią, esančią sieną, kuri esą viską matanti ir girdinti. Kaip gali matyti, jeigu ji neturi akių? Tikriausiai taip vyrai  sakė  dėlto, kad ant jos stovėjo ginkluoti su žiūronais sargybiniai, o palei ją vaikščiojo ginkluoti kareiviai ir bėgiojo šunys. Siena čia ne prie ko, pastatė ir stovi. Iš tikrųjų tai ji turėjo daug patirti, daug žinoti. Šitiek visko vyko abiejose jos pusėse. Aš bandžiau ją geriau įžiūrėti ir supratau, kad ji leidžiasi būti mano įžiūrima. Įsižiūrėjęs pašiurpau: siena verkė nenumaldomu priekaištu ir smerkimu, verkė kruvinomis ašaromis. Aš girdėjau, kad ir ji buvo baudžiama  kliedesiu girtuoklių sadistų, į ją daužiusių pabėgti bandžiusių kalinių galvas, o ji negalėjo pasitraukti  – siena  stovėjo kaip stovėjusi. Sako, girtuokliai sargai ir ją pamalonindavę: kontrolierius (sargybinis) eidamas palei ją, išsitraukdavo butelį ir į sienos sveikatą išgerdavęs, kad ilgai ir tvirtai stovėtų, iš butelio kaklelio trukteldavo tokį gurkšnį, kad kažin ar tilptų metaliniame, ten naudojamame,  puodelyje. Tik  nuo  to sienai nebuvo lengviau. Nebuvo. Aš tikrai mačiau be akių raudančią lagerio sieną...

Pajutau dėdės ranką ant peties. Vyrai jau buvo atsistoję ir rengėsi eiti namo. Aš užsimerkiau, pakilau ir nusisukau. Daugiau nebemačiau tos sienos, tos baisios tvoros, spygliuotos vielos aptvarų  su siaubą keliančiais aukštai iškeltais mediniais sargybinių bokšteliais ir linkėjau kitiems jų nematyti...

Namelis kuklus. Žmogus turėjo ką valgyti. Paragavome. Išgėrėme po stikliuką už nukankintų atmintį. Tada dėdė padėjo ant stalo bryzelį lietuviškų rūkytų lašinių, kumpio gabalėlį ir dešrigalį, džiovinto sūrio puselę ir pyrago riekę, galiausiai butelį lietuviškos trauktinės. Ką mama buvo įdėjusi broliui, dalį to dėdė atvežė draugui. Tiesa, mama nenorėjo, kad vežčiau degtinę, bet tėtis ją įkalbėjo leisti man paimti du butelius. Valgydamas lietuviškus mėsos gaminius šeimininkas nusišluostė akis: tokio skanaus valgio jis per savo gyvenimą nebuvo ragavęs, jis net nežinojęs, neįsivaizdavęs, kad žemėje gali būti tokių skanėstų. Bent jau valstybėje, kurioje gyvenome, tai jau tikrai sunkiai tikėtina. Jis taip pat stebėjosi, kad lietuviai į tokius didelius butelius pilsto stiprius ir skanius vaistus. Dėdė pasakė: gal tai ir vaistas, bet vis dėlto degtinė. Nežinau ar patikėjo: vyrai buvo ištrūkę iš tokio pasaulio, kuriame nebuvo įpratę tikėti ką girdi, nes jiems melavo, o taip pripratinti negalėjo patikėti, kai jiems buvo sakoma tiesa.

Kai išgėrė po stikliuką, šeimininko pavadintų,  lietuviškų vaistų, abu nutilo, tarsi svarstydami nuo ko pradėti.  Staiga šeimininkas manęs paklausė, ką aš žinąs apie sukilimus prieš valdžią tarybiniame rojuje. Aš nieko  nežinojau, tik truputį girdėjau apie neramumus Novočerkaske, netoli Rostovo,  nes, mes jauni, apskritai galvojome, kad tokių dalykų darbo žmonių valdomoje valstybėje negalėjo būti, tai, galvojome, ir nebuvo.

Buvo! Ir išgirdau tai, ko niekad nebeužmiršau.

Pats didžiausias visoje tarybinėje imperijoje sukilimas įvyko 1953 m. čia,  Vorkutlage. Pats didžiausias! Tūkstančiai sukilėlių! Tarp sukilėlių buvo daug lietuvių, tik nedaug jų išliko gyvi.

Girdėjau  vyrų pokalbį apie tokius baisius dalykus, apie kuriuos jų nuvargusios lūpos kalbėjo ramiai ir nenoriai, tik akys kartais sužaibuodavo. Pasirodo, ne tik Vorkutos anglies kasyklos, kuriose dirbo ir laisvai samdomų miestiečių, pasiglemžė daug gyvybių. Taip, kasyklų ūachtose, kur dirbo kaliniai, buvo baisių dalykų. Bet ne tik kasyklose!

Vyrai po truputį įsikalbėjo. Ten, kur mes padėjome gėles, jau esą palaidotų kalinių, tiesiog giliai užkastų nušautų žmonių. Giliai, kad naktį žvėrys neatkastų, kad kokia nors epidemija neužgriūtų. Tiesiog užkastų, netgi dar buvusių gyvų tik sužeistų nelaimėlių. Vietos sulygintos! Plynas laukas. Už lagerio sienų buvo užkasta nemaža nušautų sukilėlių. Kur nukovė, tai ten pat ir užkasė. Bet sužeistus užkasė dar gyvus! Buvę  atvejų, kai sužeistą gyvą žmogų užkasti kalinys atsisakė. Nepaklusęs buvo  pritrenktas šautuvo  buože ir abu leisgyviai užkasti. Buvę ir kažkur išvežamų nukautųjų kūnų.

Žiauru ir baisu. To lyg dar maža: šunų apdraskyti, sukandžioti kaliniai, kurie nors ir sunkiai, bet dar galėjo paeiti, tačiau taip pat buvo gyvi užkasami. Dalis sukilusių kalinių ar šiaip pasinaudojusių sumaištimi ir atsiradusia galimybe, pabėgę. Tai nevilties apimtų žmonių desperatiškas poelgis – kur tu žmogau dingsi stingdančiuose tyruose. Prasidedančių miškų pėsčias vargu ar galėsi pasiekti. Reguliariosios armijos pulkas juos medžiojo. Įsivaizduot sunku – lyg kokių pasiutusių vilkų surengė gyvų žmonių  medžioklę! Tiesa karininkai vadinę valtųjų lapių medžiokle. Ir tuo gyręsi medžioklėje dalyvavę karininkai. Iš pasakojimų  nuogirdų galima susidaryti klaikų vaizdą, kaip bėglius gaudė, ne iš karto nušaudavo, o sužeisdavo ir leisdavo  bėgti, nelaimėlis vylėsi pabėgsiąs, tada sužeistuosius gaudė šunys, juos pribaigdavo šunys, kulkos ar smūgis ginklo buože į galvą. Sako, reikėdavę pasistengti, nes ne visiems kaukolė skildavusi ir budelis galėjo žiūrėti, kaip mirties konvulsijų traukomo žmogaus gyvybė užgęsta.  Baisu, kaip iš vargšų žmonių tyčiojosi, žemino ir sunaikindavo. Žmogus turėjo žinoti, jog negalima neklausyti valdžios! Nukankintus, kartu su dar gyvais sužeistaisiais, karininkų nurodymu, užkasdavo ir kareiviai.

Jeigu nuo baisių kalbų žmonėms piestu stojasi plaukai, tai mano plaukai turėjo tankia gira styroti nuo to, ką kalbėjo tuodu: nusikaltę kaliniai (suprask, prižiūrėtojams neįtikę), buvo net fabrikų krosnyse, kūryklose gyvi deginami! Vyrai žinojo  mažiausiai du sudegintus gyvus kalinius!  Jiems net rankų nesurišdavo, kišdavo gyvą į ugnies pragarą...

 Prisimenu, mane apėmė siaubas ir aš nebeišdrįsau paklausti, paprašyti paaiškinti kai kurių momentų. Tyliai išslinkau laukan. Tolumoje padūmavusiame horizonte matėsi gulago kontūrai, o gal ir nesimatė, tik juos įsivaizdavau...

Pasiėmiau  iš kiauros pašiūrės aplūžusią pintinaitę  ir prikroviau artipilnę dėdės draugo prikasto  antracito. Grįžęs į vidų užkūriau krosnelę. Aš dar armijoje  tarnaudamas mokėjau gardžią ir stiprią arbatą išvirti. Vyrai mano išvirtą arbatą gyrė. Toliau kalba pasisuko apie ligas, kurių, pasirodo, jie abu gausiai turėjo.

Bildant traukinio ratams aš dar ilgai negalėjau užmigti. Ant po manimi esančio žemutinio gulto dėdė jau miegojo. Gulėdamas žiūrėjau pro langą į bėgantį spygliuočių mišką. Kiek jis slepia paslapčių. Matyt, visų miškų tokia dalia. Įdomu, ar čia jau yra ąžuolų. Prisiminiau...

Prisiminiau  tėčio pasakojimą, kaip  eidamas paryčiais mišku, išgirdo lietuvišką  dainą: tu neverk, motušėle, kad jaunas  sūnus... Po ąžuolu gulėjo mirtinai sužeistas žmogus, įsitvėręs žemės paviršiun iškilusios ir lapais apkritusios galiūno šaknies, dainavo pergalingą paskutinę savo dainą. Kaktoje, kakle, rankose, kaip ir kiekvieno lapo, gyslose ar šaknies plaukeliuose pulsavo nesutramdoma jėga, tokia energija, kurios  įveikti niekas negalėjo. Senkant jėgoms, laisvės kovotojas, palaikomas ąžuolų ir kitų medžių, kurie jį, kaip savą pažino ir gynė, iš paskutiniųjų šaukė pergalingus žodžius, nuo kurių drebėjo ne tik drebulių, beržų, bet ir ąžuolų lapai, jų šakos virpėjo, patys medžiai lingavo lyg pritardami dainai ir į aukštybes kėlė neįveikto žmogaus narsą ir nenugalėtą jo garsą.

Ąžuolai matė, girdėjo, įsiminė ir saugojo tą pergalingą dainą, virtusią būsimo džiaugsmo šauksmu, visuotino džiugesio preliudija  – žinojo jį atgimsiantį,  kuris bus įdievintas, kaip visi gyvieji ir mirusieji su garsais ir žodžiais,  įprasminančiais  šventą kilnumą, pasiaukojimą ir meilę dėl savo Tėvynės laisvės. 

Tik kada tai nutiks, vyras nežinojo, o ąžuolas tylėjo. Bet medis ir žmogus tvirtai žinojo: taip tikrai nutiks.

Dr. Algirdas Kavaliauskas

 

 

 

Atgal