VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06.13. Istorija – karybos ir patriotizmo mokytoja

Šiemet  Generolo Jono  Žemaičio  Lietuvos  karo akademija  pažymi  įkūrimo  25-metį.  1992-ųjų  birželio 16-oji laikoma oficialia aukštosios mokyklos įkūrimo data, kai Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Krašto apsaugos akademijos steigimo“, kuriuo vadovaujantis buvo įsteigta Krašto apsaugos mokykla, po dviejų su puse metų  reorganizuota į  Lietuvos karo akademiją.

Šventės išvakarėse  žurnalistė Sofija Stanevičiūtė  kalbino  Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro viršininką majorą Gintautą Jakštį.

Majoras Gintautas Jakštys

–Karybos  mokymo institucijos turi savo žilą istoriją.  Jos minimos nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos laikų. Kokios  jos buvo  ankstesniais šimtmečiais  ir  tarpukario Lietuvoje?

–Kariuomenė ir karininkų rengimas yra neatsiejamas nuo  Lietuvos valstybės ir valstybingumo istorijos. Taigi Lietuvos valstybė arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos istorija yra mūsų paveldas, o mes patys esame jų teisėti įpėdiniai ir palikuonys. Todėl ir karininkų rengimas Lietuvos kariuomenei įvairiose ugdymo įstaigose turėtų būti sujungtas į vieną  nedalomą Lietuvos karininkų rengimo istoriją, susiejant ištakas ir pirmtakus su dabartimi. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ištakos sietinos su XVIII a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje veikusiais kadetų korpusais ir kitomis Lietuvos karininkus rengiančiomis institucijomis. 1747 m. kunigaikštis Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė Nesvyžiuje įkūrė privatų Kadetų korpusą (Riterių mokyklą). Apie 1750 m. Kadetų korpusas pertvarkytas į Artilerijos ir inžinierių mokyklą. Valstybėje susilpnėjus Radvilų giminės poreikiams rengti savo milicijai karininkus, o tuo pačiu nykstant Nesvyžiau kadetų korpusui,  Lietuvos karininkų rengimą į savo rankas perėmė  LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas, 1773 m.  Gardine įkūręs karo mokyklą, kurioje mokėsi nuo 20 iki 30 mokinių – nepasiturinčių bajorų sūnūs. Antaną Tyzenhauzą atleidus iš LKD iždininko pareigų, žlugo ir planai Gardiną paversti Lietuvos pramonės centru. 1782 m. karo mokykla, pervadinta Kadetų korpusu, perkelta į Vilnių.

LDK karininkų rengimo tradicija nutrūko 1795 m., kai  Abiejų Tautų Respubliką okupavo Rusija, Austrija ir Prūsija.

1918 m. vasario mėn. 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, pradėta kurti jos kariuomenė. Greitai prasidėjo Nepriklausomybės kovos, ir buvo akivaizdu, jog gyvybiškai svarbu rengti karininkus jaunai Lietuvos kariuomenei. Jų labai trūko.  Todėl 1919 m. Lietuvos Vyriausybė nutarė įsteigti Karo mokyklą. Pirmuoju Karo mokyklos viršininku buvo paskirtas  karininkas Jonas Galvydis-Bykauskas. 1919 m. balandžio mėn. 1 d. įvyko iškilmingas  karo mokyklos atidarymas Kaune. Tuo metu karo mokykloje susiformavo ir šiandien LKA  gyvuojantis pakėlimo į karininkus ceremonialas. Lietuvos Respublikos Prezidentas, suteikdamas  pirmąjį karininko laipsnį, kardu paliečia kiekvieno absolvento petį, garsiai ištardamas karininko priesaką: ,,Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“. 1929 m. švenčiant karo mokyklos dešimtąsias metines, Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona sutiko būti Karo mokyklos šefu. Karo mokyklai buvo įteikta kovinė vėliava; nuo tada  ji pradėta vadinti Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla (P.L.P. karo mokykla).

 Iki 1940 m. sovietinės okupacijos P.L.P. karo mokykla išleido 20 kadrinių karininkų ir 14 aspirantų laidų.

–Kokį būrį   absolventų  per 25-erius metus  parengė karo akademija?  Suprantama, rengiate kadrinius karininkus Lietuvos kariuomenei. Kokiose kitose srityse pritaikomos karo akademijoje kariūnų įgytos žinios ir parengtis?

–Nuo 1994 iki 2016 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje yra parengta ir Lietuvos karininkų korpuso gretas papildė XXIII karininkų laidos, iš viso 1547 įvairių specializacijų karininkai.

Lietuvos Respublikos Prezidentas, suteikdamas  pirmąjį karininko laipsnį, kardu paliečia kiekvieno absolvento petį, garsiai ištardamas karininko priesaką: ,,Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“

 Šventės akimirka

Kadangi per pastaruosius metus nei vienas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventas nesiregistravo darbo biržoje, galima drąsiai teigti, kad nepaisant specifikos, mūsų absolventai  ir civiliniame gyvenime suranda sau tinkamą veiklą. Tačiau absoliuti dauguma mūsų absolventų tarnauja įvairiuose Lietuvos ginkluotojų pajėgų daliniuose ir tarnybose.

Kuriuos  Karo akademijos gyvenimo momentus išskirtumėte, žvelgdami atgal į  praėjusį  25-metį atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje?

–1995 m. Akademijoje atgaivinta prieškario tradicija – suteikiant pirmąjį karininko laipsnį, kardu paliečiamas absolvento petys ir ištariami žodžiai: ,,Be reikalo – nepakelk, be garbės – nenuleisk“. Nuo 2009 m. šis priesakas Akademijos viršininko įsakymu tapo LKA  moto.

1998 m. lapkričio 20 d. Akademijai buvo suteiktas partizanų generolo Jono Žemaičio vardas.

2000 m.  rudenį, buvo sukurtos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos naujos, originalios, juodos spalvos išeiginės kariūnų uniformos su avietinės spalvos apvadais. Šios uniformos tapo kariūnų identiteto dalimi.

 2001 m. vietoj vienos karybos bakalauro programos buvo nuspręsta organizuoti pagrindines ketverių metų studijas pagal viešojo administravimo, vadybos ir politikos mokslų programas. Karinio rengimo programa buvo skirta motorizuotųjų pėstininkų būrio vadui parengti.  Įsteigtas ir Mokslo centras. Nuo 2001 m. stojantieji į LKA galėjo rinktis vieną iš 3 bakalauro studijų programų: personalo vadybos, transporto inžinerinės vadybos ir tarptautinių santykių. Ketvirto  kurso kariūnai praktiką pagal bakalauro studijas pradėjo atlikti Lietuvos valdymo institucijose ir privačiose verslo įmonėse.

Tais pačiais metais,  tobulinant atrankos į LKA sistemą, Akademijoje darbą  pradėjo Atrankos centras, kuris adaptavo Didžiosios Britanijos Karališkosios Sandhursto karo akademijos atrankos metodiką, kūrybiškai ją pritaikydamas profesinio tinkamumo atrankos sistemos sukūrimui LKA.

– „Mūsų ginklas,  mūsų mokslas – Lietuvai Tėvynei“.  Tai –  akademijos kovinėje vėliavoje auksu išsiuvinėtas šūkis, kuriuo vadovaujasi kariūnai, rengdamiesi tapti aukštos kvalifikacijos  Tėvynės gynėjais.  Koks vaidmuo kariūnų mokymo procese tenka karo istorijai?  Juk  praeities, šlovingų istorijos įvykių pažinimas ypač svarbus, stiprinant kariūnų motyvaciją, ugdant   patriotizmą, meilę Tėvynei.

Be jokios abejonės istorija yra mūsų įkvėpimo ir pasididžiavimo šaltinis, o karo istorija ugdo būsimųjų karininkų supratimą apie vadų ir iškilių asmenybių svarbą mūšių ir karų eigai. Karo istorijos studijos tai ne tik žinios apie tai kaip buvo laimimi ar pralaimimi mūšiai ir karinės operacijos, bet tai ir galimybė analizuoti veiksmus ir sprendimus, lėmusius pergalę ar pralaimėjimą. Pavyzdžiui, gražia tradicija tapo kiekvienais metais pažymėti Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, interaktyviu renginiu ,,Ką mes galime pasimokyti iš 1991 sausio 13-osios“ – kiekvienais metais vyresniųjų kursų kariūnai sprendžia Lietuvos Respublikos Seimo gynybos situaciją 1991-ųjų metų  ir šiandienos sąlygomis. Jie  atsako į du pagrindinius klausimus: 1) kaip aš būčiau organizavęs Seimo gynybą? ir 2) kaip dabar organizuotume Seimo gynybą? Kaip ilgametis šių pratybų dalyvis galiu  pasidžiaugti, kad kariūnai dar nei karto nenuvylė nei savo dėstytojų, nei akademijoje apsilankančių to meto įvykių dalyvių, kurie pratybų pabaigoje apibendrina išgirstus pristatymus.

Pagrindinis Jūsų vadovaujamo Karo istorijos centro uždavinys –  kryptingai  tirti karo istoriją.  Papasakokite plačiau apie  centro veiklos kryptis, darbo formas, mokslinę tiriamąją veiklą.

– Karo istorijos centras negali pasigirti dideliu darbuotojų skaičiumi, tačiau mes stengėmės suburti geriausius karo istorijos specialistus. Mums labai svarbu, kad Lietuvos kariuomenės ir karybos tyrimai kryptingai ir nenutrūkstamai vyktų ne tik pačioje Lietuvos karo akademijoje, bet ir kitose Lietuvos mokslo institucijose. Tai padeda pasiekti Karo istorijos centro kuruojamas Lietuvos karo akademijos leidžiamas mokslinis žurnalas ,,Karo archyvas“ , kuriame publikuojami moksliniai straipsniai susiję su Lietuvos kariuomene arba karais vykusiais Lietuvos teritorijoje. Šiame žurnale savo mokslinius tyrimus publikuoja visi žymiausi Lietuvos karo istorikai. Daugelio nuomone, tai geriausias karybos istorijos mokslinis žurnalas ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos valstybėse. Pastaraisiais metais Karo istorijos centrą vis dažniau pasiekia tarpukario Lietuvos karininkų palikti atsiminimų rankraščiai. Tai visiškai nauja sritis kurioje dirbame pastaruoju metu, nes atsiminimų publikavimas tai specifinis daug laiko ir pastangų reikalaujantis procesas. Mūsų centro darbuotojai vykdo labai plataus chronologinio spektro tyrimus – nuo baltų genčių karybos iki XX a. karinių konfliktų. Kasmet rengiamos archeologinės ekspedicijos, tiriamos kautynių vietos, kiti Lietuvos karo istorijos pažinimui svarbūs objektai.

–Viena iš centro funkcijų –atstovauti Lietuvos karo istorijos tyrėjams tarptautinėje akademinėje bendruomenėje . Ką galėtumėte papasakoti apie dalyvavimą tarptautiniuose karo istorijos tyrimų projektuose, ryšius su užsienio šalių mokslininkais ir ekspertais. Kaip vykdoma ši veikla?

–Lietuvos karo akademijos vadovybė skatina visus mokslininkus ir dėstytojus dalyvauti ne tik nacionalinėse, bet ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose bei įvairiuose moksliniuose projektuose. Karo istorijos centro mokslininkai yra nuolatiniai dalyviai Baltijos regiono karo istorikų kasmetinėje konferencijoje Baltijos gynybos koledže (Tartu, Estija). Dalyvaudami tarptautiniuose moksliniuose renginiuose užmezgame ryšius su kitų šalių karo istorikais, kurie ne tik domisi mūsų vykdomais tyrimais, bet ir patys į juos įtraukiami. Kaip pavyzdys galėtų būti Italijos karo istorikas Ciro Paoleti, su kuriuo susipažinome vienoje iš tarptautinių konferencijų. Jo parengtas ir ,,Karo archyve“ publikuotas mokslinis straipsnis ,,Vokiečių evakuacija iš Lietuvos 1919 metais, Italijos tarpsąjunginės komisijos nario akimis“ yra aktualus daugeliu aspektų. Be abejo istorija tai ne tik kas buvo tolimoje praeityje, bet ir visai neseni įvykiai. Būtent pastarųjų metų Ukrainos įvykiai paskatino dr. Evgen Dykyi knygos ,,Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“ atsiradimą. Sprendžiant iš itin negatyvių komentarų ir vertinimų, pasirodžiusių, vienos užsienio valstybės kontroliuojamuose žiniasklaidos portaluose, pataikėme tiesiai į dešimtuką. 

–Ar karo istorijos studijos vykdomos ir kituose šalies universitetuose?

–Šiuo metu karo istorijos studijos bei tyrimai vėl įgauna didesnį populiarumą. Be Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karo istorijos tyrimai gana plačiai vykdomi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute, Vytauto Didžiojo universitete, mažiau – ir kai kuriuos kituose universitetuose, Lietuvos istorijos institute. Kaip mokymo dalykai, karybos istorijos kursai skaitomi Karo akademijoje, Klaipėdos, Šiaulių universitetuose.

Esate istorikas, baigęs istorijos studijas. Turite majoro laipsnį.  Kaip po studijų  klostėsi Jūsų darbinė biografija? Kodėl Jus patraukė būtent karo istorija? Gal ištakų reikėtų ieškoti šeimoje? Prisistatykite mūsų skaitytojams, papasakokite apie savo kūrybinę veiklą.

–Mano karinė karjera niekuo nesiskiria daugelio Lietuvos karininkų. Nuo pat vaikystės svajojau tapti karininku, todėl patiko istorija, ypač įvairūs kovų istorijos puslapiai. Todėl suprantamas mano pasirinkimas –1989 m. nusprendžiau tapti istorijos mokytoju. Gyvenimas pasikeitė 1991 m. sausio 13 d. Būdamas tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto antro kurso istorijos studentu, Sausio įvykių metu savanoriu stojau į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Pradėjau eiliniu savanoriu ir per trejus metus užsitarnavau viršilos laipsnį. Taigi, tuo sudėtingu Lietuvai laikotarpiu derinau mokslus institute ir karinę tarnybą. Vėliau buvo mokslai Lietuvos karo akademijoje, tarnyba įvairiose vietose ir pareigose, kol galiausiai po tarptautinės misijos Afganistane, 2008 m.  pradžioje buvau perkeltas tolimesnei tarnybai į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Tarnaudamas Karo akademijoje susipažinau su puikiais karo istorikais, kurie ir paskatino mane imtis Lietuvos kariuomenės istorijos tyrimų. Šiuo metu dar nedrįsčiau savęs vadinti profesionaliu istoriku. Nuo praėjusių metų studijuoju Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei VDU jungtinėje doktorantūroje, taigi  viskas dar prieš akis.

–Dėkoju už pokalbį. Sėkmės Jūsų svarbioje veikloje.

 

LKA  archyvo nuotraukos

Atgal